Dovilė Matulytė: "Ir kristi galima išmokti"

Beatričė Galgsdies (13 metų): Prieš trejus metus su mama pas močiutę šventėme Jonines. Netoliese buvo žirgynas; pabandžiau joti ant Bepijos ir labai patiko. Iš pradžių truputį bijojau, bet paskui ta baimė dingo. Kumelė buvo labai rami, "turistinė". O paskui jau leido ir rimtesniais žirgais pajoti, buvo tų išgąsčių ir nukritimų - be skaičiaus. Bet ir kristi galima išmokti...

Dovilė Matulytė (13 metų): Aš čia netoli gyvenu... Anksčiau lankiau šokius, bet kai mano draugė atsivedė mane į žirgyną, žirgai mane užbūrė...

Elena Jurgaitytė (14 metų): Aš E. Balsio menų gimnazijoje groju smuiku ir fortepijonu, bet žirgų kanopų dundesys - man gražiausia muzika. Iš tikrųjų ir smuikininkui griežti, ir žirgui tramdyti reikia švelnių rankų. Prievarta nieko nepasieksi. Esu pamišus dėl žirgų nuo pat pirmo karto, kai juos išvydau...

Turbūt malonu šerti arklius?

Reikia suskaičiuoti porcijomis, yra samčiai avižoms: kuriam po vieną duodi, kuriam - po du. Nuo avižų arklys įgauna daugiau energijos, o jeigu šersi šienu, sustambės, - kalbėjo paauglės viena per kitą.

Dalyvaujate varžybose?

Taip, konkūruose. Neblogai pasirodėm, bet dar toli gražu nesam pirmųjų vietų laimėtojos. Gal kiti galvoja, kad išjoji - ir iškart gali šokti per kliūtis, bet pirmiausia žirgui reikia apšilti, jam, kaip ir žmogui, gali plyšti raumuo. Nuo mažų žingsniukų reikia pradėti.

Ko išmokote per keletą metų?

Jau ir į karą galėtume žirgu joti, - juokiasi mergaitės. - Valdyti žirgą. Tarkim, jeigu nori sukti į dešinę, reikia traukti dešinįjį pavadį ir spausti kairiąją arklio blauzdą. Patys jie nebėga, arkliai nekvaili, reikia paraginti, tam yra pentinai, stekas (raitelių botagėlis). Yra tokių, kuriuos tenka ir "pakankinti", bet yra tokių, kuriems patinka dresuotė. Treneriai mums leidžia keisti žirgus.

Turite savo favoritus?

Beatričė: Mano numylėtinis Fifty-fifty pirmadienį išvažiuos į gimtąją Vokietiją. Jis buvo čia atsiųstas prajodinėti, nes vokiečiai tų žirgų turi devynias galybes. Fifty-fifty labai jaunas ir mielas, tai buvo pirmasis žirgas, kurį man patikėjo mokyti. Visada prieis, prisiglaus, su juo gera būti, nes parodo, ką jaučia.

Dovilė: Aš turiu tris nuosavus žirgus - man juos tėtis nupirko. Pats mylimiausias - Kadras, tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Jis geras, sąžiningas, bet dabar mane permatė, suprato, kad esu ne tokia stipri kaip treneris, ir išsidirbinėja. Jeigu nenori šokti per kliūtį, nubėga į šoną, arba stoja prieš ją kaip įbestas.

Elena: Mano mylimiausiąjį žirgą išvežė, jis ilgai čia neužsibuvo. Tris savaites verkiau, ir dabar apsiverkiu, kai žiūriu jo nuotraukas. Didelė širdperša - skirtis su žirgu, o tas buvo man skirtas, prisirišo, manęs klausė. Na, nesijaučiau kaip kentauras, bet jis, gali sakyti, buvo mano dalis. Jojant jausmas - tarsi skristum, toks greičio pojūtis. Kai joji, gauni gerų emocijų. Jojiko kūnas tampa stangrus.

Žinau, kad arkliai protingi, moka skaityti mintis. Bet ką jūs pasakysite?

Beatričė: Jie tikrai išradingi, gudrūs, žino, kaip nuo darbo išsisukti. Kartais - diplomatiški, kartais - nežaboti. Jeigu verti arklį šokti per kliūtį, bet jis mato, kad absurdiškas atstumas, padaro taip, kaip jam geriau. Taigi strategiją apmąsto. Rodo žmogui savo panieką arba palankumo ženklus. Gero charakterio žirgas noriai mokosi ko nauja, gali jo paprašyti, kad padarytų ką nors, nesipriešina. Blogo charakterio žirgas neklauso, spardosi, daro viską, kad išsisuktų. Yra buvę, kad iš maniežo po žiemos išjojau jaunu arkliu, suko posūkį, sušnarėjo krūmai - jis šoko į orą, pakibau, ir jis spyrė dar kartą, kad nukrisčiau. Ir laksto ratais, dūksta sau laimingas. Bet negalima nusileisti žirgui.

Dovilė: Kai tik pradėjau jodinėti, šokinėti per kliūtis, toks ponis Entonis vis mane nusimesdavo. Kartą buvo labai karšta diena, ponis mane labai greit išsekino ir vėl mane kai trenks - iki šiol gumbas ant skruosto liko. Ir kaltės jausmo - jokio. Bet bandos jausmą turi. Arklys dažnai žvingauja, kai jodinėji vienas, nes nori prisišaukti kitą žirgą. Liūdna jam vienam, bet greitai atsiliepia draugas iš arklidės, ir jam pasidaro ramiau, kad nebevienišas.

Jeigu žirgui nepatinka raitelis, - jam nepaklus. Buvo vienas, kuris manęs nemėgo, ir nieko nedarė, nenusileido, draskėsi.

Kaip žirgai keičia jūsų gyvenimus?

Beatričė: Aš pabūnu su tais mielais, lipšniais, gerais gyvūnais, ir pati pasidarau geresnis žmogus. Nesinori pykti; seniau mane labai daug kas nervindavo. Keičiuosi su jais pabuvusi...

Dovilė: Žirgyne širdžiai ramu. Man gražiausi drabužiai - jojiko kostiumas (būtinai baltos kelnės)...

(Visos trys užaugusios svajoja būti jojimo trenerėmis. Viena per kitą giria savo trenerius Ričardą Vismirį ir Žydrūną Garbenį: visada suprantamai pasako, ko iš jojikių tikisi, ir nebūna taip, kad kritikuotų, tik niekada nebaigia treniruotės, kol mokinės pratimo nepadaro gerai...)

O kodėl daugiau mergaičių jodinėja nei vaikinų?

Geras klausimas! Berniukams gal geriau prie kompiuterio pasėdėti, su draugais pavaikščioti. O mergaitės - kantresnės, kruopštesnės, valingesnės. Jos stiprios. Ir labai myli gyvūnus. Mes visos turime namie ir kitų gyvūnų.

Neišmoksi joti be kryčių. Bet kai išmoksti, nebenori skirtis su žirgais. Galbūt darbas žirgyne nėra pats pelningiausias, bet tai yra didelė atgaiva ir palaima. O tokie potyriai yra neįkainojami, - sakė mergaitės.