Čempionas šoka net valgydamas

Tavo treneris Mindaugas Lekauskas sakė, kad esi labai talentingas ir žiauriai užsispyręs. Po pamokų "Vyturio" pagrindinėje mokykloje eini į salę ir repetuoji, tą darai net sekmadieniais, todėl rezultatas - tai dėsningumas.

Buvo per mažai laiko paruošti šokiui, bet džiaugiuosi pirmąja vieta. Važiuodamas galvojau, kad užimsiu paskutinę ar priešpaskutinę vietą. Paskui, kai išryškėjo lyderiai, pasijutau geriau, nes ir mano vardą skandavo, ir gavau medalį bei taurę. Salė buvo didžiulė, palyginti su mūsiške.

Mano bendaamžiai "Intrus" šokėjai Romanas Andrejevas ir Kristijonas Gukauskas rugsėjo mėnesį Vokietijoje vykusiame pasaulio hiphopo, "electric boogie" bei gatvės šokių čempionate taip pat iškovojo auksą. Tarp vaikų grupių "Street Dance" kategorijoje "Intrus" kolektyvas užėmė šeštąją vietą, tačiau "World Cup" varžybų finale iškovojo pasaulio taurę.

O dabar man reikia ruoštis: gruodžio mėnesį važiuojame į čempionatą Lenkijoje, reikia pastatyti duetą. Tai bus visiškai naujas šokis, o mano partneris bus Kristijonas Gukauskas. Norėtųsi ir ten sėkmės.

Artistiškumas, talentas ir atkaklus darbas atnešė tau triumfą. Ir Europos čempionate "Electric booge" kategorijoje iškovojai trečiąją vietą, nors "robotukus" viešai šokai pirmą kartą. Ar yra griežtos gatvių šokių taisyklės?

Nelabai: susikuri šokį, pasirenki muziką, vadovas pažiūri, ar viskas gerai. Aš bandžiau improvizuoti, ir šlifavau judesius, kartais draugai ką patardavo. Gatvės šokis tobulėja, greitėja tempas, čempionatuose gali šokti vaikai nuo trejų iki dvylikos metų. Šiemet visi šokėjai naudojo dekoracijas, kai kurios buvo milžiniškos. Aš - tik kėdę ir kuprinę. Šokau solo.

Ar sukirbėjo pavydo kibirkštėlė stebint kitus šokėjus?

Iš tikrųjų manęs nedomino disko šokėjai, o jų buvo daug, apie 70 procentų, net akys degė iš pykčio. Maniau, jie vėl pasigrobs apdovanojimus. Hiphopą šokti sudėtingiau. Tiesiog šokau, esu gana emocionalus. Tai įgimta.

Treneris juokavo, kad kai užaugsi, jis papasakos apie tave daug linksmų dalykų; būta nuotykių, išsiblaškymo...

Kai būna ankstyvos repeticijos, aš vos neužmiegu... Mielai pamiegočiau iki vidurdienio. Kai vykstu į kelionę, dažnai ką nors pamirštu, kepurę kokią, drabužius, tai tenka raustis, ieškoti, net šiek tiek keisti scenarijų. Per repeticijas dėl klaidų treneris liepia daryti po dvidešimt atsispaudimų.

Netrukus pereisiu į paauglių kategoriją, aukštesnį lygį, treneris juokauja, kad uždarys mane pusei metų repeticijų salėje. Ten iš karto bus nauji priešininkai ir varžovai, jeigu norėsi išsiskirti, bet manau, po keleto metų susidraugausime.

Tavo mama sakė, kad tu net valgydamas šoki. Nuo devynerių metų lankei pramoginius šokius, bet ji matė, kad tau nelabai patiko. Kartą mama su drauge paleido gatvės šokių muziką ir nustebo pamačiusios, kaip gerai šoki...

Aš nenustovėjau vietoje, nuolat šokinėjau. Žaidimai nebuvo įdomu, nes pažaidei, ir baigta, o šokdamas gali daug išmokti, pasiekti, laimėti. Man labiausia patinka dalyvauti ir gerai pašokti, kad visi būtų laimingi. Pramoginių šokių šokėjams reikia plaukus susilaižyti, susirenka chebrytė ir sukasi, - aišku, mokėčiau, bet jeigu kokį baletą reikėtų, tai nelabai... Mano penkiametis brolis Aleksas šoka pramoginius. Mamai labai patinka šokti nuo vaikystės. Ji man gera patarėja, prieš kelionę pataria daugiau šypsotis. Mimika labai svarbi šokant.

Taip, hiphopas yra gracingų juodaodžių šokis, tačiau juos galima aplenkti, jeigu stengsiesi dėl savęs ir komandos. Treniruojuosi salėje ir namuose, man taip reikia, gyvybiškai būtina. Kartu su bendraamžiais smagu statyti šokius ir mokykloje per šventes šoku hiphopą. Mokytojos prašo parodyti žingsnelius. Esu tai daręs ir per pamoką, kai mokytoja nusisuka.

Kodėl nedalyvauji televizijos talentų laidose?

Treneris sako, kad tai bloga mintis. Populiarumo reikia pasiekti juodu darbu. "Talentuose" tave gali išmesti iš pirmo turo, ir gali nuvertinti savo gebėjimus, arba atvirkščiai - susirgti žvaigždžių liga. Man neįdomūs tokie talento ieškojimai.

Nuo ko prasideda tavo šokis?

Linguoji, įsilinguoji, pradedi fantazuoti prieš veidrodį. Pirmiausia išsijudina kūnas, paskui rankos, kojos, o tada prisideda emocijos. Man neįdomu baletas, kuklumas, aptempti drabužiai; geriau jau apsmukę. Šokdamas jaučiuosi ne laukinis, o normaliai, kaip visi XXI amžiaus žmonės. Nemėgstu ramybės... Kartą Austrijoje su draugais pradėjome šokti gatvėje, dėl juoko pasidėję kepurę, bet surinkome vos penkis eurus.

Kai užaugsi, sakei, turėsi savo šokių studiją. Bet prieš tai - profesionalo kelias, kojų traumos...

Kartą žaisdamas futbolą be batų susilaužiau du kojų pirštus, kritau, vos neapsiverkiau, ir du mėnesius vaikščiojau su gipsu. Daktarai prisakė remti vieną koją, myniau abiem. Hiphopui reikia tam tikros figūros, atsispaudimų, kad padarytum kokį salto, tai negali apsileisti. Labai daug praktikos reikia, būna ir rizikos trenktis galva į grindis. Dar nemoku viso špagato padaryti, virvutės, kai kurių kitų triukų.

Dar randi laiko augintiniui, labradorei Aivai, vakarais skaitai "Harį Poterį". Ar turi draugę?

Taip, ji irgi šoka gatvės šokius ir dar lanko muzikos mokyklą, muša būgnus, groja daugeliu instrumentų. Marija yra išskirtinė, pašėlusi.

Kokią turi svajonę?

Šokti didelėse pasaulio scenose, paskui būsiu treneris. Hiphopas - ypatingas šokis, man patinka į jį žiūrėti, galvoti, kaip nugalėsiu. Kartais eidamas per perėją jaučiuosi keistai, nes žmonės žiūri išplėstom akim, turbūt dėl to, kad išsiskiriu eisena...