Aistė Bakaitytė: "Nenorėčiau išvažiuoti, bet..."

Neringos žmonės, kiek pabuvę Klaipėdoje, sako pasiilgę salos tylos...

Man Klaipėdos ramybė prilygsta Neringos ramybei. Ten augau nuo gimimo, paskui teko kelerius metus pagyventi Kaune, vėl sugrįžau, kai močiutė su seneliu persikraustė gyventi į Nidą.

Kaip prisilietėte kanklių stygų?

Kanklės yra jautrus instrumentas. Mano mama jomis grojo, teta yra kanklių mokytoja, tas pomėgis eina iš kartos į kartą. Jos sugalvojo, kad man reikėtų dar kokios nors veiklos, nuėjau į muzikos mokyklą, ir pasiūlė rinktis instrumentą, kokį noriu. Man labai patiko kanklės, ir jomis sėkmingai jau groju vienuoliktus metus.

Kokios šio instrumento galimybės?

Dar ne visos tonacijos bei kūriniai man prieinami. Kanklėmis groja ne tik liaudies muzikos fragmentus, bet ir šiuolaikinę, klasikinę muziką - Haidną, koncertus, baroko muziką. Stengiuosi mažiausiai valandą pagroti, savaitgalius paaukoti. Reikia nuolat dirbti, kad pirštai priprastų, visą laiką būtų judrūs, neprarastum formos.

Muzikantai yra baltarankiai, negali dirbti sunkesnio darbo, kad rankos nesugrubtų?

Muzikantui reikia ypatingo atsargumo, kaip dainininkui - saugoti balsą, taip jam - rankas, jos yra viskas. Taisai salotas, įsipjauni piršto pagalvėlę, ir mažiausiai savaitę nieko negali daryti.

Jūsų mokytoja sakė, kad baigusi konservatoriją ketinate studijuoti psichologiją.

Mokymasis S. Šimkaus konservatorijoje suteikia impulsų ir galimybių siekti tolesnių studijų. Supratau, ko aš noriu iš gyvenimo. Grojimas kanklėmis apskritai reikalauja labai daug jausmo, tai instrumentas, kuriam vien technikos neužtenka, nuo tavo jausmo priklauso ir skambėjimas. Čia reikia savęs kontroliavimo, iš tikrųjų muzika su psichologija turi daug bendro. Ir aš nenoriu dirbti pedagoginio darbo, neturiu tam pašaukimo, bijočiau prisiimti atsakomybę ko nors išmokyti vaikus, kai nežinau, ar galėčiau tai daryti gerai. O su muzikos ansambliu reikėtų nuolat judėti, važinėti; aš noriu sėslaus, ramaus gyvenimo, grįžus iš darbo - vaikai, vyras, šeima. Aš taip įsivaizduoju savo ateitį.

Įsivaizduojate, kad psichologo darbas labai ramus? Juk reikia atlaikyti svetimų išpažinčių laviną...

Aišku, tai nėra lengva, kaip ir pats mokslas, bet aš jaučiu, kad tai - mano. Labai mėgstu skaityti knygas. Labai noriu padėti žmonėms. Pirmiausia - suprasti save.

Kam pasakau, kad noriu studijuoti psichologiją, visi sako: tau labai tinka. Dažnai tenka padėti draugams, įsišnekėti, patarimus dalinti, ir mane tai labai traukia.

Kokios problemos jaudina bendraamžius?

Aibė. Kokių tik nekyla: ir nelaiminga meilė, tarpusavio santykiai, nesutarimai su tėvais, egzistencinės problemos...

Gyvenate "šimkinės" bendrabutyje, pro kurio langus atsiveria marios ir Klaipėdos uostas.

Ten gyvenimas verda. Nuolatinis šurmulys iš tikrųjų vargina, bet gyvenu jau trečius metus ir pripratau. Jeigu nori ramybės, - užsirakini duris ir apsimeti, kad tavęs nėra. Šie metai ypač sunkūs, tenka daug mokytis, ruošiuosi respublikiniam J. Švedo konkursui, vakarais daug groju.

Muzikantui svarbu ne tik talentas ir devyniasdešimt procentų darbo, bet ir geras mokytojas.

Mano mokytoja Vida Zelenienė aktyviai prisideda prie miesto liaudies instrumentininkų sąjūdžio. Organizuoja Klaipėdos krašte atrankas, po kurių muzikantai patenka į Respublikos liaudies muzikos konkursą, J. Biliūno konkursinius festivalius, vadovauja liaudies instrumentų orkestrui. Klaipėdoje jos pilna visur, įvairiausiuose renginiuose. Ji moka išaiškinti, motyvuoti, tave nuteikti, tik reikia klausyti, ką mokytoja sako. Ir kūrinius parenka gerus, kurie man patinka. Bet visko būna: ir pasipykstame.

Ar jums teko groti miesto šventėse?

Teko dalyvauti Pasaulio lietuvių dainų šventėje, grojau su šimtu kanklininkių Šventų Jonų bažnyčioje. Pasaka... Nuostabi akustika. Grojau su jungtiniu orkestru Kalnų parke. Teko skambinti solo Kauno bažnyčioje prie Aleksoto tilto, labai geras jausmas, aplinka, ir skambesys švelnus, apima euforija. Ir klausytojai sakė, kad buvo šilta ir gera.

Per tas kelias dienas dainų šventėse labai pavargsti, bet kai susirenka minia "liaudininkų", pamatai, kiek iš tikrųjų Lietuvoje yra jaunų žmonių, net mažyčių vaikų, kurie domisi liaudies instrumentais, - pasidaro gera. Man neatrodo, kad liaudies instrumentai nyksta, atvirkščiai - atgimsta. Kita vertus, stojančių studijuoti šių specialybių mažėja; gal nemato ateities? Nežinau, kieno čia yra klaida.

Muzikantas turbūt nėra atsiskyrėlis?

Tikrai ne. Konservatorijoje, kaip ir visur, linksmai praeina naujokų krikštynos, turime tradicinių švenčių, talentų konkursų, kai kada vaikinai persirengia merginomis ir renkama "gražiausia". Stengiamės, kiek galim pasiausti renginiuose, kad nepaskęstume muzikoje, kad gyvenimas nebūtų tik "kalimas". Vakar būriu ėjome pačiuožinėti į Ledo areną.

Pastebėjau, koridoriuose zujantys jaunuoliai dainuoja ar niūniuoja...

Dabar vyksta sesija, vieniems fortepijono egzaminas, manęs pačios trečiadienį laukia solfedžio egzaminas, vėliau - harmonijos. Įtampa, jaudinimasis, visi užsikasę darbais.

Jeigu tapsite psichologe, ar nenumesite į kampą kanklių?

Tikiuosi, kad ne. Gyvenimas parodys, bet norėčiau, kad ir mano vaikai grotų. Kanklės - sielos instrumentas; grojant trombonu ar trimitu nežinau, ar tokie jausmai apimtų. Gal joms artimesnis smuikas, bet nemanau, kad grodamas kitu instrumentu galėtum pajusti tai, ką jauti grodamas kanklėmis.

Kuo muzikuojantis žmogus skiriasi nuo kitų; gal jo mintys aukščiau skraido?

Aš manau, kad muzikantas nuo paprasto žmogaus tikrai turėtų skirtis, nes jis labiau susikaupęs muzikai, aukštesnėms sferoms. Paimk atskirą specialybę, ir bus kitaip: pūtikai visada jautėsi viršūnėje, geriausi, todėl manau, kad ir gyvenime jausis kiek viršesni už kitus. Liaudininkai - visada savo vietoje, eina, dirba, niekam nelenda į akis, tai jie gal gyvenime bus kuklūs, darbštesni. Dainininkai žino, ko siekia ir ko jie nori, smuikininkai kaip visada groja nuo ryto ligi vakaro, dirba kaip medkirčiai ir paprastai turi absoliučią klausą. Bet viskas priklauso nuo žmogaus, ar jis rimtai žiūri į savo pašaukimą, ar tik mokosi dėl diplomo.

Kartais į Nidą negrįžtate po tris savaites. Ką veikiate grįžusi?

Visą laiką skiriu vaikystės draugams, vieni kitų pasiilgstame. Ten mažas kaimas, visi vienas kitą pažįsta kaip nuluptus nuo darželio laikų, kai žaisdavome "Dvylika pagaliukų", slėpynių ir gaudynių. Patys tikriausi draugai ir išliko.

Mokytis liko šie metai ir kiti; dar nenusprendėte, ar po jų studijuosite savam krašte?

Iš tikrųjų labai nenorėčiau išvažiuoti. Bet manau, kad teks, nes mano mama Norvegijoje gyvena jau penkeri metai, sėkmingai įsikūrusi ir dirba, jau moka norvegų kalbą. Ten kur kas geresnės sąlygos studijuoti, daugiau perspektyvų. Aišku, norėčiau sugrįžti į Lietuvą, bet ten psichologijos bakalauro ir magistro studijos trunka aštuonetą metų.