Jauną dailininkę kurti įkvepia absurdiškos situacijos

Nuo ko prasidėjo tavo kelias į dailės pasaulį?

Nuo tėtės - jis turi didelę fantaziją. Kažkada vaikystėje po mūsų balkonu gyveno ežys. Tėtis man sakydavo, kad ežiukas geras ir tikrai nekanda. O atsitikus priešingai, tėtis, norėdamas įrodyti, jog neklydo, pradėjo pasakoti anekdotus apie gerus ežius. Šis gyvūnėlis man taip įstrigo į atmintį, kad netrukus atsirado mano kūryboje: mėgau ežių piešinėlius klijuoti gatvėse ant sienų. O dabar labiausiai patinka piešti iliustracijas arba komiksus, nes per juos galiu pasakoti istorijas.

Iš pirmo žvilgsnio dauguma tavo darbų sukelia pašaipų juoką. Ironizuoti mėgsti tik kūryboje?

Ironija mano darbuose atsiranda todėl, kad aš pati dažnai papuolu į absurdiškas situacijas. Paskutinis mano pačios sau iškrėstas pokštas buvo toks: maudamasi kojines, netyčia iš rankos trenkiau sau į nosį ir pusę valandos pragulėjau lovoje, bandydama sustabdyti kraujavimą. Tokios situacijos - mano kasdienybė, turi iš to juoktis, nes kitaip jau neišeina. Kai pagalvoji, visai linksma, juk ne visiems taip nutinka. Tad svarbiausia į viską žiūrėti su šypsena, juk gali būti ir dar blogiau.

STILIUS. Spalvingi, komiksus primenantys Viktorijos darbai priverčia juoktis iš tragikomiškų situacijų. Asmeninio albumo nuotr.

Tavo darbai labai spalvingi ir dažnai linksmi. Ar pieši ir vaikams?

Dauguma mano darbų yra skirti dideliems vaikams, nes kai pieši mažiems, būni įspaustas į tam tikrus rėmus. Saugai juos nuo blogų emocijų, todėl veikėjai negali būti pikti, liūdni ir panašiai. Atrodo, kad jei parodysi kokį nors juodai baltą piešinuką su liūdinčiu personažu, vaikas išsigąs. Tokie rėmai, kuriuos sukuria labiau suaugę, o ne patys vaikai, mane labai riboja. Tad dideliems vaikams kurti žymiai paprasčiau ir smagiau.

"Meno duobės" organizuotame projekte laimėjai stažuotę animatoriams Italijoje. Kaip sugalvojai dalyvauti konkurse?

Čia vėl labai keista istorija. Visą vasarą beveik nieko nepiešiau, kol galiausiai vienas draugas "pažadino" mane sakydamas, jog turiu domėtis, kas vyksta aplinkui, ir stengtis visur dalyvauti. Grįžau namo, peržiūrėjau, kur kokie konkursai vyksta, ir radau "Meno duobės" organizuojamą atranką į projektą "Kūrybiškumo kioskas". Tiesą sakant, net iki galo neįsiskaičiau, kaip ten viskas vyks, tiesiog išsiunčiau savo darbus ir pamiršau, jog tai padariau. Po dviejų savaičių gavau laišką, kviečiantį į susitikimą.

Žinau, jog žaviesi "street art'u" (gatvės daile). Ar ant Klaipėdos sienų yra koks nors piešinėlis, kurį tau visuomet malonu pamatyti?

Man labai patikdavo tokia didžiulė "čiburaška", kažkur senamiesty nupiešta buvo. Pažįstu vieną merginą, kuri mėgdavo piešti katinus ir savo darbus klijuoti ant pastatų, o aš lygiai taip pat darydavau su ežiais. Prieš kokius trejus metus visas senamiestis buvo jais išmargintas. Kažkada mamai pakeliui į darbą priklijavau raštelį: "Labas rytas, mama!" Manau, kad geras "street art'as" turi turėti tikslą.

Buvai išvažiavusi gyventi į Angliją, bet sugrįžusi į Lietuvą nusprendei, jog nori joje ir pasilikti. Kas tau čia patinka?

Žinoma, galima sakyti, kad aš čia užaugau, čia mano namai, bet iš tiesų, jei nebūtų Klaipėdos ir "fanierkės" (menininkų dirbtuvės Liepų g. gale), būčiau grįžusi atgal į Angliją. Klaipėda - tai jūra, miestas, gamta, veikla, bet, žinoma, joje smagiausia vasarą. Taip ir gyvenu nuo vienos vasaros iki kitos, užsidirbu pinigų tam, kad galėčiau smagiai ir kūrybingai leisti laiką. Bet jau pradeda atrodyti, kad "užstrigau" - turbūt, praėjus šiai vasarai, reikės vėl kelti sparnus.