Gitaristo meilė muzikai išliko ir nustojus groti

 

– Mano meilė muzikai prasidėjo nuo vaikystės. Tėtis (Edmundas Grubliauskis, aut. past.), groja „Jonio“ grupėje, ir jis dar vaikystėje mane užrašė į muzikos mokyklą. Pradėjau ją lankyti būdamas trečioje klasėje. Tėtis pasiūlė mokytis groti smuiku. Sakė, jei išmoksiu valdyti šį instrumentą, galėsiu nesunkiai groti bet kuriuo kitu. Ir nemelavo. Septynerius metus mokiausi groti smuiku ir fortepijonu. Vėliau pradėjau dainuoti „Svirpliuko“ grupėje.

 

 

– Visa grupės chebra buvo mano draugai nuo vaikystės, draugais likome iki šiol. Visi lankėme muzikos mokyklą, mūsų tėvai grodavo kartu, tad tos repeticijos ir galybė koncertų būdavo tarsi pasilinksminimas su draugais. Važinėjome po festivalius, koncertuodavome miestuose ir miesteliuose.

 

Galėčiau gastroles palyginti su klasės ekskursijomis. Tik su klase išvažiuodavome kartą per keletą mėnesių, o su „Svirpliu“ – beveik kiekvieną savaitgalį. Žinoma, pavargdavome, ypač prieš didžiąsias šventes, kai per dieną kartais grodavome penkis, šešis koncertus. Mūsų vadovas ir dviejų grupės narių tėtis Romaldas Trijonis suorganizuodavo koncertų, mums belikdavo užlipti ant scenos ir linksmintis.

 

 

– Vyresnieji grupės nariai mokėsi paskutinėse klasėse, viena dainininkė išvyko studijuoti, jiems nebebuvo laisvo laiko repeticijoms, kurioms reikėjo skirti daug dėmesio. Tada mes, jaunesni, sugalvojome, kad reikia groti roką. Šiauliuose tuo metu buvo itin populiarūs vadinamieji „Rock tūsai“. Saulės miestas buvo vadinamas Lietuvos Manchesteriu, nes bent kartą per mėnesį, būtent į tuos koncertus, jaunimas sugrįždavo iš visų Lietuvos miestų, atvykdavo svečių iš užsienio. Tuomet labai mėgome šiauliečius rokerius „Brainers“, spoksodavom į juos, šėlstančius ant scenos, kol kartą pamanėm, kad ir mes taip galim. Galbūt ttada mus veikė ir paaugliškas pavydas.

 

 

– Na, Vaida Trijonytė sugalvojo, kad reikia groti roką. Pavadinome grupę „Neurotics“, pasikvietėme vokalistę Agnę Motiečiūtę (dabartinė „Black Diamond Bay“ vokalistė, aut. past.), gitaristą Julių ir pradėjome groti. Koncertavome keletą metų, kol merginos ir Julius išvyko mokytis į kitus miestus. Buvo nesmagu, bet kartu ir gera, nes su Pauliumi Trijoniu seniai svajojome groti seną gerą rokenrolą. Grupę pavadinome „Colours of Bubbles“, pradėjome kurti ir pasiruošėme „Euro Rock“ konkursui.

 

 

– Dalyvaudami pirmajame „Euro Rock“ ture surinkome mažiausiai balsų. Antrajame dalyvavo panašų stilių grojantys „The Fly“, ir jie surinko mažiausiai balsų. Trečiajame ture turėjo groti „Flamingo“, tačiau užlipę ant scenos jie pasidėjo instrumentus ir pasakė, kad nemato prasmės pasirodyti, jei tokios grupės kaip mūsų ir „The Fly“ surinko mažiausiai balsų. Nuo tada visos mūsų grupės labai susidraugavo, ir po kelių savaičių suorganizavome bendrą koncertą „Bix“ bare. Tuomet prasidėjo mūsų koncertinė veikla.

 

 

– Jau nebe. Turime vadybininką Joną Oškinį, kuris surado agentus Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje, o šie tose šalyse organizuoja koncertus. Vadybininko pastangų dėka koncertavome „Tallin Music Week“ festivalyje. Šis renginys tarsi mugė, į kurią atrenkami geriausi muzikantai. Čia atkeliauja muzikos specialistų ir prodiuserių iš viso pasaulio ir vieni ieško kitų. Dalyvauti šiame festivalyje buvo gauta apie 400 grupių prašymų, o atrinkta tik 40 grupių.

 

Mes patekome ir buvome vieninteliai iš Lietuvos. Festivalyje jau mums einant į sceną pribėgo kuratorė ir pasakė: „Vaikinukai, neįsitempkite, bet ką tik atvyko Estijos prezidentas.“ Dėl to labai nesijaudinome, tačiau prezidentas, duodamas interviu žurnalistui iš Lietuvos, padovanojo mūsų CD ir pasakė, kad esame gera grupė. Po šio festivalio buvome pakviesti į vieną didžiausių Baltijos šalių festivalių Latvijoje.

 

 

– Mūsų agentas Estijoje suorganizavo porą koncertų ir susitarė, kad būtume pakviesti kaip svečiai pagroti nacionalinės televizijos laidoje.

 

 

– Aš ir visi grupės nariai niekad nesiekėme uždirbti iš kūrybos. Mums smagu groti, kurti ir dalintis tuo, ką sugebame. Buvo atvejis, kad iš koncerto Lenkijoje ne tik neuždirbome, bet dar turėjome sumokėti iš savo pinigų. Esu įsitikinęs, jog visi geri dalykai mums nutiko tik dėl to, kad grojame ne komerciniais tikslais, specialiai nekuriame dainų, kurios patiktų kiekvienam, neieškome koncertų, kurie atneštų kuo daugiau pelno. Kad mūsų muziką transliuotų tam tikros radijo stotys, reikėtų išduoti savo principus, taikytis prie populiarios muzikos, o mes to nenorim. Manau, kad tą pačią sekundę, kai rašytojo plunksna tampa jo darbo įrankiu, tai jis jau nebe rašytojas – tas pats ir su muzikantais.

 

Aš netikiu, kad viskas būtų taip pat, jei gročiau dėl pinigų. Kai stengiesi uždirbti iš muzikos, sumažėja pačios idėjos svarba. Bijau, kad nebesistengtume taip stipriai, tektų atsisakyti dalykų, kurie mums patiems patinka, jei norėtume tik įtikti klausytojui. Įtikti Lietuvos klausytojui nėra paprasta, manau, mums tektų mestis į kraštutinumus. Mūsų grupės išskirtinumas – į rokenrolą įpindavome kantri motyvų, tačiau netikiu, kad daug lietuvių mėgtų tokią muziką. Mažai radijo stočių sutinka transliuoti mūsų dainas, o tai reiškia, kad nebūtume populiarūs.

 

 

– Man čia pasiūlė geras darbo sąlygas, tad turėjau išvykti. Šiuo metu dirbu prie komercinio projekto, susijusio su maisto pramone. Grupės veikla tęsiasi be manęs, mane pakeitė kitas gitaristas.

 

 

– Mūsų grupės nežino tiek žmonių, kiek žino „Happyendless“ ar Marijoną Mikutavičių,ir mes negrojame to, ką groja Džordana Butkutė. Rinka čia perpildyta, bijau, kad nieko nenustebintume savo rokenrolu.

 

 

– Šiandien aš esu čia, dirbu su muzika absoliučiai nesusijusį darbą, tačiau muzikos neišsižadu. Mano ateitis priklausys nuo rezultatų, kurių pasieksiu dirbamas dabartiniame darbe.

 

 

– Truputį bijau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, kad grupė būtų gera, muzikantai turi būti geri draugai ir siekti bendrų tikslų, o tam reikia laiko. Antra, šiuo metu dirbu, ir gali būti, jog nespėčiau muzikos suderinti su darbu. Niekad nemėginau groti su „svetimais“ žmonėmis, gal turiu tam tikrą barjerą, kurį reikia perlipti.

 

 

– Muzika man visada išliks pomėgiu. Nemanau, kad įmanoma jos atsisakyti. Stengsiuosi kaip galėdamas, kad išlaikyčiau muziką savo gyvenime.