Būsimoji interjero dizainerė Kristina Šerpetauskaitė: "Kurti - tai gyventi!"

Karoliukų ir kitų priedų  gerai paieškojus namuose tikrai gali rasti kiekvienas. Papuošalų kūrimas iš karoliukų – žavus užsiėmimas, suteikiantis širdžiai ramybės, lavinantis kantrybę bei leidžiantis pasijusti išskirtiniu – ką sukūrei pats, niekur ir niekada prieš tai nebuvo matyta.

Kristina, visų pirma būtų įdomu sužinoti, kokią specialybę esi baigusi?

Vis dar nebaigusi... Kai prieš penkerius metus baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą (aut. pastaba – dabar Lietuvos edukologijos universitetas), lietuvių filologijos specialybę.

Po metų studijas mečiau, nes supratau, kad graužti knygas – ne man. Sukaupusi drąsą, stojau į savo svajonių specialybę – interjero dizainą.

Tiesa, po dviejų studijų metų dėl asmeninių priežasčių teko stoti iš naujo. Taigi, vis dar studijuoju interjero dizainą. Esu antro kurso studentė. Tiksliau – amžina studentė ir nežinau kodėl, bet giliai viduje kirba mintis, kad taip niekada ir nebaigsiu mokytis...

Taigi visiškai nieko stebėtina, kad susidomėjai papuošalų gamyba studijuodama tokią specialybę? Ar yra  kažkokia kita priežastis, dėl kurios susidomėjai papuošalų gamyba?

Na, aš nuo pat mažens žinojau, kuo būsiu užaugusi. Kol mano bendraamžiai laužė sau galvas visokiais niekais, kaip kad kokią šunybę iškrėsti mokytojams, aš užsiimdavau kūrybiniais darbais. Gal dar vieną priežastį galėčiau išskirti. Mano šeima nebuvo labai pasiturinti, o aš, kaip ir kiekviena paauglė, norėjau atrodyti kuo gražiau. Gal nuo to ir kilo mintis pabandyti suverti pirmąjį papuošalą.

Tai reiškia, kad esi kovotoja  iš prigimties?

Tikrai taip. Nors nebuvau labai kantri, ne taip kaip dabar, bet stengdavausi nenuleisti rankų ir ieškoti išeities. Jei negalėjau sau leisti nusipirkti, tai galėjau  pasidaryti pati. Taigi ir pabandžiau.

Bet juk papuošalų kūrime reikia ypač daug kantrybės – ne tik kūrybingumo ir idėjų. Ar „draugauji“  su kantrybe?

Prisipažinsiu, kai tik pradėjau tai daryti, buvo nelengva save „perlaužti“, bet tas galutinis rezultatas, kai matai jau pabaigtą darbą ir kad visi aplinkiniai jį pavydžiai nužiūrinėja ir klausinėja, kur pirkai, tu suvoki, kad verta pabūti kantriam.

Būdavo akimirkų, kai pradėtą darbelį tiesiog mesdavau ir jis gulėdavo ir rinkdavo dulkes... Vis dėlto po kurio laiko vėl jį pasiėmusi tęsdavau darbą. Bėgant laikui,  tobulėjo ne tik mano kuriami papuošalai, bet ir didėjo mano kantrybės krepšelis. O, be to, gyvenimas privertė išmokti būti kantriai.

Kokius papuošalus kuri dabar?

Tai priklauso nuo mano vaizduotėje atsiradusių idėjų. Kiekvienas darbas gimsta iš susikaupusių vidinių emocijų. Kitaip tariant, į kiekvieną papuošalą sudedi visas kūrybos momento emocijas. Darau viską: apyrankių, vėrinių, sagių, auskarų, net žiedų.

Kokie papuošalai labiausiai patinka pačiai?

Manau, kad papuošalai nešiojami ant kaklo, nes jie yra labiausiai matomi ir arčiausiai širdies.

Kuo tavo papuošalai yra ypatingi?

Dauguma mano sukurtų darbų yra truputį kitokie nei dažniausiai galima rasti prekyboje – kitoks „braižas“ ir stilius.

O ar stengiesi, kad tavo darbai  būtų kažkuo išskirtiniai? Ar Tu išgyveni, jei pamatai, kad jie kažkuo panašūs į tuos, kurie parduodami parduotuvėse? Juk kūrybos žmogui dažnai neužtenka to trupučio išskirtinumo...

Tikrai neužtenka. Noriu, kad mano darbai dar labiau išsiskirtų iš visumos. Paskutiniu metu tą ir stengiuosi daryti. Tik štai, iškart susiduri su problema. Visuomenė dar nėra visiškai subrendusi „kitokiems“ nei įprasta dalykams. Dauguma naujoves priima gana skeptiškai.

Kur tu pateiki savo dirbinius?

Juos visus galima rasti mano internetinėje svetainėje www.kkrissstutesjewelry.lt. Žinoma, turiu svajonę kada nors juos eksponuoti kokioje parduotuvėje ar nedidelėje jaukioje galerijoje. Manau, kad tai pavyks pasiekti.

Kokiai žmonių grupei yra skirti tavo dirbiniai?

Amžiaus prasme ribų tikrai nėra, juk nesvarbu, kokio amžiaus žmogus juos nešios – kiekviena moteris nori puoštis. Gal labai išskirčiau tai, kad mano darbai labiau skirti asmenybėms, kurios siekia išskirtinumo. Toms, kurios nori išsiskirti iš kitų, būti pastebėtos.

Ar reikia turėti daug pinigėlių , norint įsigyti tavo papuošalų?

Kai tik pradėjau užsiimti šia veikla, tai investicijų daug nereikėjo, mat pirmieji mano darbeliai buvo iš senų karoliukų, kuriuos nusikarpydavau nuo nebenešiojamų drabužių. Vėliau, tobulindama įgūdžius ir išbandydama vis naujas technikas, perėjau prie natūralių akmenų, pusiau brangių akmenų, sidabro.

Tad papuošalo savikaina tampa nemaža, o kur dar darbas. Kaina susideda iš sumos už medžiagas (savikainos) ir sumos už darbą.

Žinoma, jei kas nori įsigyti mano darbą, stengiuosi padaryti kuo lankstesnę kainą, bet kad nenukentėtų kokybė. Apskritai mano kuriamų papuošalų kainos nėra „kosmosas“, bet jos ne pačios mažiausios. Pavadinčiau jas tikrai prieinamomis.

Kiek savo laisvo laiko skiri papuošalų gamybai?

Tai labiausiai priklauso nuo gimusių idėjų. Jei kyla mintis, iškart stengiuosi kibti į darbą ir daryti papuošalą tol, kol jį visiškai pabaigsiu ir man visiškai nesvarbu, koks bus paros metas.

Kadangi turiu darbą, o ir mokausi vis dar, tai mano laisvalaikis gana ribotas. Tačiau prie savo darbelių prisėdu kiekvieną dieną.

Tai – tarsi hobis, kuris man padeda atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos.

Ar galima sakyti, kad papuošalų kūrimas yra ir tam tikras tavo ramybės ir meditacijos šaltinis?

Taip. Šis darbas man tarsi meditacija, kurios metu nurimstu, susikaupiu ir net pasikraunu teigiamų emocijų. Toks kūrybinis darbas dažnai man padeda išlieti visas susikaupusias neigiamas emocijas ir mintis. Tai jau tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Jei jaučiuosi laiminga ir pakiliai nusiteikusi, kuriu. Jei man nesiseka, ar jaučiuosi vieniša – taip pat kuriu.

Ar  šį užsiėmimą rekomenduotum ir kitiems ?

Žinoma! Būtent tuo man ir patinka menai, nes jie nevaržo žmogaus, o leidžia laisvai išreikšti save. Įtemptas gyvenimo ritmas daugumą tarsi įspraudžia į rėmus. Papuošalų kūrimas leidžia tarsi atsiriboti nuo visų taisyklių gyvenime, nes tu kuri darbą tokį, kokio nori, o ne tokį, koks jis „turi“ būti.

Ko palinkėtum pradedantiems menininkams?

Nebijoti būti „kitokiais“ gerąja prasme, nebijoti rizikuoti, pasitikėti savimi ir siekti savo tikslo. O tuos, kurie dvejoja pradėti kurti, tai nuoširdžiai norėčiau paskatinti tokiais savo žodžiais, kurie ir man nebeleidžia nuleisti rankų: kurti – tai reiškia  gyventi!

Kurdami mes tobulėjame, judame į priekį. Žinoma, jei kam pristigtų drąsos ar tiesiog norėtų patarimo, mielai gali kreiptis, tikrai padėsiu.