"Būsimi studentai turi labai pagalvoti, kas jiems patinka"

Tardamiesi dėl interviu su Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto literatūros dėstytoja Gabija Bankauskaite-Sereikiene, tikėjomės išvysti senyvo amžiaus, labai konservatyvią ir griežtą pedagogę, nuolat taisančią užduodamų klausimų stiliaus klaidas. Didelei nuostabai ir džiaugsmui, ji pasirodė esanti visiškai kitokia nei buvo tikėtasi: jauna ir simpatiška, protinga ir ryžtinga moteris, besidžiaugianti savo darbu, nebijanti naujų iššūkių ir pareigų. Gabija universitete dėsto teksto interpretaciją, filosofiją ir literatūrą, literatūros teoriją ir kritiką bei pasirenkamuosius dalykus: oratorystės meną, „Moters Vakarų Europos kultūroje ir literatūroje“ kursą, poetiką ir literatūros estetiką. Be to, ji yra parašiusi monografiją apie Balį Sruogą, tačiau tuo apsiriboti neketina. Pati mano, kad geras dėstytojas privalo domėtis visuomeniniu gyvenimu, „neužsirakinti“ savo dėstomame dalyke.

Kokiom ypatybėm turėtų pasižymėti geras dėstytojas?

Man atrodo, kad dėstytojas turi būti draugiškas: jeigu jis bus toks, tai stengsis suprasti studentą ir tada jam bus lengviau dirbti. Tada jį supras ir studentai, ir darbas eisis greičiau – bus konstruktyvesnis.

Be abejo, dėstytojas turi turėti kibirkštėlę ir iš tikrųjų mylėti savo darbą. Turi uždegti studentus tuo dalyku, kurį dėsto, nes jeigu neuždegs, jeigu viską bers kaip žirnius, studentai išeis nieko nepajutę.

Dar dėstytojui yra labai svarbu, kad jis gebėtų aiškiai kalbėti. Tai labai paprastas ir elementarus dalykas, bet nuo to priklauso, ar studentai supras, perims žinias, ar susikalbės su dėstytoju. Jeigu dėstytojas bus labai labai talentingas, protingas, bet nesugebės aiškiai perteikti minties, nieko iš to nebus.

Na, be abejo, jis turi visada norėti mokytis, visą laiką domėtis savo dėstomu dalyku ir apskritai – turi plačiai žvelgti į pasaulį. Jeigu dėstytojas užsidarys savo siauroje srityje, jis įkris į savotišką šulinį. Ten jis gyvens, nieko daugiau nematys, jam jo dalykas bus vienintelis ir svarbiausias – studentam bus nebeįdomu. Po to studentai sako: „Oi, jam tik tas vienintelis dalykas rūpi“.

Dėstytojas turi matyti šimtą dalykų, turi kalbėti ir apie kitas sritis, aiškinti, kiek jos siejasi su jo dėstomu dalyku. Geras dėstytojas turėtų išmanyti ir domėtis ne tik savo sritimi, bet ir politinėmis aktualijomis, socialiniu gyvenimu.

Dažnai girdime sakant, kad akademinė visuomenė atitolusi nuo plačiosios visuomenės. Dėstytojas turi eiti į ją, ne visuomenė pas jį (nors eina).

Dėstytojai turi kuo daugiau bendrauti su visuomene, domėtis ja ir studentams siūlyti tai daryti.

Kuo ypatingas Jūsų darbas?

Mano darbas – galimybė bendrauti su suaugusiais žmonėmis. Viena vertus, jis nedėkingas, nes yra toks tarsi nematomas – sunkiai apčiuopiamas.

Kiti sako: „Ką jūs ten dirbate, jūs nieko nenulipdote“. O iš tikrųjų – jeigu mes studentų galvose nesudėliosime tų svarbiausių pamatinių žinių, jie tik tuos puodus ir telipdys.

Vis dėlto visa ateitis yra mokslas, žinios – neapčiuopiama, bet labai svarbu.  Žmogus turi mokėti atsirinkti, ar tai yra verta jo dėmesio, laiko, ar geriau jam eiti ir, sakykime, paskaityti kokį „Financial Times“ ar „Literature and Theology“, ar sudalyvauti komentarinėse diskusijose internete. Tai galimybė duoti žmonėms žinių, kurios jiems leis pasirinkti gyvenime.

Koks mėgstamiausias Jūsų lietuvių ar užsienio rašytojas, knyga?

Labai mėgstu skaityti „Knygą apie San Mikelę“. Paskutinė perskaityta grožinė knyga – D. Koontz „Šią įsimintiną dieną“, paskutinė skaityta profesinė knyga –Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo „Fantastiškieji viduramžiai“. Mėgstami lietuvių rašytojai – Balys Sruoga, Jurgis Savickis, Nelė Mazalaitė, užsienio –Knutas Hamsunas, Federico Garcia Lorca.

Iš lietuvių literatūros mane itin domina Balys Sruoga. Esu apie jį parašiusi monografiją. Vertinu ne tik grožinius tekstus, bet ir publicistiką, vertimus. Laiškai labai žavūs. Kai turi galimybę įsigilinti daugiau, ne tik į tai, ką skaito studentai pagal programas, tai atsiveria dar platesnės galimybės pažinti ir literatūrą, ir patį žmogų.

Kaip minėjote, esate parašiusi monografiją apie B. Sruogą. Gal ketinate parašyti dar vieną knygą?

Na, tokių minčių yra, bet kas bus knygos pagrindas, dar nesu apsisprendusi. Kol atlieki tyrimus, išrutulioji koncepciją... Šiuo metu man labai įdomi tarpukario literatūra, ne tik ji, bet ir jos reklama.

Tarpukaryje reklama buvo daugiausia tekstinė. Tie tekstai labai įdomūs. Jie žmogų prusina, parodo, kokia to meto visuomenė buvo iš tikrųjų. Su studentais per teksto interpretacijos seminarus skiriame dalį laiko tarpukario reklamų tekstų tyrinėjimams.

Aš tikiuosi, kad kažkada apie tai galėsiu parašyti knygą.

Kaip vertinate šiuolaikinius lietuvių rašytojus?

Šiuolaikinius lietuvių rašytojus šiek tiek paskaitau, bet mano specifika yra daugiau XX amžiaus pirmoji pusė. Skaitau modermiuosius tik kaip mėgėja – nerašau straipsnių, kritikos, platesnių recenzijų apie tai, tiesiog tik dėl to, kad neatitrūkčiau nuo šiuolaikinės literatūros proceso.

Mane labiau domina senesnė — klasikinė, romantinė, modernistinė tradicija. O postmodernioji? Ji dar ieško savo tapatybės. Dažnai nesuprantu postmodernistų, pripažinsiu – kartais atrodo, kad jie patys dar ieško prasmės.

Koks buvo Jūsų karjeros kelias iki dabartinių pareigų?

Nebuvo jisai labai sudėtingas. Baigiau Kauno 28-ąją vidurinę mokyklą, pradėjau čia, VU KHF, studijuoti lietuvių filologiją. Baigusi mokyklą žinojau, kad noriu studijuoti būtent KHF.

Į Vilnių neleido, deja. Nežinau, kaip būtų susiklosčiusi karjera, jeigu būčiau Vilniuje studijavusi, bet mama buvo rūpestinga (net per daug) ir neišleido. Po bakalauro studijų sėkmingai įstojau į lietuvių literatūros magistrantūrą. Apie kitą variantą net negalvojau – man patiko dėstytojai, studijos.

Atradau, kad man labiau patinka literatūra negu kalba, nors kai kurie dėstytojai sakydavo: „Čia jūs puikiai parašėte, čia jums pasisekė“. Ką bedaryčiau, aš niekada nerašau siaurai. Jeigu rašydavau studijų darbelį apie kalbą, tai surasdavau sąsajų su literatūra, su gimininga sritimi.

Kai mokiausi magistrantūroje, supratau, kad tai yra mano kelias, nes užsiimu tuo, kas man tikrai įdomu ir ką aš moku. Dėstytojai buvo nuostabūs: jie leido gilintis, niekur neskubėdavo. Būdavo tikri seminarai, diskusijos.

Magistrantūroje ne tiek daug žmonių, kiek bakalauro studijose, todėl tave pastebi, su tavimi kalbasi. Dėstytojai Ramutis Karvalavičius, Juozas Jasaitis, Antanas Radzevičius, Saulius Keturakis ir kiti tiesiog padėjo atrasti tai, kad tikrai verta tyrinėti kažkurią vieną literatūros sritį.

Doktorantūroje pasirinkau studijuoti literatūrologiją. Ne iš karto pavyko, nes tada norinčių ir stojančių buvo daug – kone pusė mūsų grupės, o įstojo tiktai dvi – viena į kalbą, kita į literatūrą.

Teko bandyti dar kartą. Be abejo, per tuos metus studijavau, gilinausi, dirbau katedroje sekretorės darbą, po to įstojau, pradėjau studijuoti, skaičiau paskaitas studentams ir taip po truputėlį įsiliejau į fakulteto gyvenimą.

Pradėjau dėstyti labai įdomų kursą, kurį dėstau ir šiandien – „Moteris Vakarų Europos kultūroje ir literatūroje“. Apie moters kultūrą, istoriją ir vietą Vakarų Europos istorijoje ir tautų mentalitete.

Kol studijavau doktorantūroje, gimė vaikai. Sėkmingai apsigyniau disertaciją apie Balį Sruogą ir pradėjau dirbti Kauno „Ąžuolo“ katalikiškoje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Tai buvo didžiulė patirtis. Ji man davė labai daug, bet supratau, kad vis dėlto esu sutverta dirbti su studentais, nes su mokiniais labai sunku.

Jei gyvenimas susiklostytų kitaip, dirbčiau mokykloje. Turiu mokytojos metodininkės kvalifikaciją.

Jau dirbdama dėstytoja lietuvių filologijos katedroje VU KHF lektore, vėliau docente, dar baigiau Kauno technologijos universiteto pedagogikos programą, įgijau pedagogo kvalifikaciją.

Padedu dėstytojams arba studentams, rašantiems darbus, susijusius su lietuvių kalbos mokymu, vadovauju mokslo darbams Kauno technologijos universitete. Žodžiu, stengiuosi į lietuvių literatūrą žvelgti plačiau.

Pavasarį pretendavau į Sociokultūrinių tyrimų centro direktorės pareigas. Mūsų centras ir yra ta vieta, kur į viską labai plačiai žiūrima. Literatūra, visuomenė, net medicina...

Pradėjome bendradarbiauti su Laisvuoju universitetu. Žodžiu, atrodytų, kad literatūra ir tam tikri visuomenės dalykai labai toli vienas nuo kito, bet iš tikrųjų juos galima susieti, sujungti.

Pavyzdžiui, buvome pasikvietę Giedrių Kuprevičių – kalbėjo apie menų sintezę, apie verslą, apie įvairiausius filmus ir kitus įdomius dalykus, jų sąsajas su dabartine visuomene ir jos, deja, nekultūra.

Labai įdomūs seminarai, įvairūs požiūriai. Mūsų centre paskaitas skaito ir mokslininkai be laipsnio, ir garsiausi daktarai. Taigi mes stengiamės neužsidaryti savo bendruomenėje.

Dar vienas svarbus mano darbas – atsakingosios sekretorės darbas žurnale „Respectus philologicus“, lietuviškosios dalies redagavimas. Žurnalas leidžiamas lenkų, anglų, rusų, lietuvių kalbomis. Jis populiarus Lietuvoje, Lenkijoje, apskritai Rytų Europoje.

Kokia Jūsų nuomonė apie dėstytojų galimybes Lietuvoje, finansinį atlygį?

Man atrodo, kad jeigu žmogus yra iniciatyvus, jei domisi, myli savo darbą, jis tikrai turi karjeros galimybių. Viena vertus, mūsų Lietuvoje gal ir per daug universitetų. Kita vertus, kuo šalis jų daugiau turi, kuo daugiau žmonės mokosi, tuo šaliai tik geriau.

Dėl finansinio atlygio – tai labiau susiję su pačiu žmogumi. Manau, kad galimybių yra. Jos nelabai didelės – dažniausiai dirbama ten, kur baigiamos studijos.

Labai daug gerų dėstytojų dirba net keliuose universitetai. Būna, kad žmogus dirba ir Vytauto Didžiojo, ir Vilniaus, ir Pedagoginiam universitete, ir dar į Klaipėdą sugeba nuvažiuoti. Tai gali rodyti, kad jam nepakanka užmokesčio vienoje vietoje. Bet tai gali būti ir labai aktyvaus, produktyvaus žmogaus bruožas.

Konkurencija tarp dėstytojų tikrai yra, todėl savo srityje reikia stengtis būti geriausiu. Finansinis atlygis – jau atskira kalba. Iš tikrųjų jis nėra didelis, visiškai nesubalansuotas. Pavyzdžiui, kolegijose docentai gauna daug daugiau negu universitetuose.

Tai jau švietimo politikos reikalai. Jeigu docentas dirba visu etatu, jis neuždirba net 3 tūkst. Lt į rankas. O kriterijai labai aukšti: jeigu nori būti mylimas studentų, jeigu nori turėti daug paskaitų ir kad tave studentai rinktųsi (dabar vis labiau pereinama prie to, kad studentai renkasi patys. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitete pagal tai, kiek dėstytojas surenka studentų, grupė suformuojama arba ne), turi labai daug dirbti.

Iš pagrindinių dalykų bakalauro pakopos studentams dėstau labai nedaug: XX amžiaus pirmosios pusės teksto interpretaciją, rašymo seminarus – mokau rašyti mokslinį tekstą, esu atsakinga Lietuvių filologijos katedroje už profesinę studentų praktiką – nuo tekstų rašymo iki reklamos kūrimo, viešųjų ryšių. Pasirenkamuosius dalykus (oratorystės meną, kursą apie moterį Vakarų Europos kultūroje, poetikos ir estetikos dalyką) studentai iš viso fakulteto vis dar renkasi – tai rodo, kad dalykai jiems įdomūs. Magistrams dėstau literatūros teoriją ir kritiką Lietuvoje, literatūros ir filosofijos sąsajų dalyką, mokslinio darbo rengimo subtilybes.

Ar lieka pakankamai laiko šeimai ir pomėgiams?

Galbūt ir nepakanka, bet taip jau yra. Iš tikrųjų turi investuoti, kad vėliau gautum grąžą. Ilgai nežinojau, kas yra laisvalaikio pomėgiai. Juos tik dabar atrandu.

Mano didžiausias pomėgis – skaityti literatūrą. Prisipažinsiu, per tą laiką, kol rašiau disertaciją, esu perskaičiusi tik vieną ar dvi grožines knygas. Tiesiog negalėjau sau leisti to malonumo, kol nepadariau to, kas privalu. Iš tikrųjų su dideliu džiaugsmu gyriausi kolektyvui ir studentams, kad šią vasarą perskaičiau dvi storas grožines knygas.

Kitas mano pomėgis yra klasikiniai ir Lotynų Amerikos šokiai – šiais metais tam taip pat pagaliau atradau laiko. Su šeima leidžiam vakarus, su vaikais ruošiame pamokas, savaitgaliai irgi su šeima. Vasarą gyvename sodyboje, auginu daržoves, vaisius, gėles. Mėgstame visi kartu keliauti.

Be abejo, tenka iš šeimos atimti vieną ar kitą vakarą, šeštadienį ar sekmadienį kokiam nors darbui, jei nespėju to padaryti darbe. Bet čia jau mano šeimos narių reikia klausti, ar jiems manęs užtenka. Tikriausiai ne. Kita vertus, šiais laikais vaikams labiau reikia kompiuterio negu mamos.

Ar šiuolaikiniams studentams netrūksta motyvacijos?

Nežinau. Iš tikrųjų, yra visokių, kaip ir visais laikais. Vieni ateina, nes nori būtent čia, VU KHF, studijuoti, kiti nori tam tikros specialybės, treti – diplomo. Motyvacija yra visada. Net ir tai, kad tėvai nori, jog tu čia studijuotum, irgi yra motyvacija.

Jeigu kalbėtume apie grynąją profesinę motyvaciją, ateinama studijuoti lietuvių filologijos, nes norima išmokti, pavyzdžiui, dirbti su tekstais.

Dabar mes turime gana paklausią lietuvių filologijos ir reklamos specialybę. Ateina labai daug tų, kurie nori dirbti su reklama. Šiai specialybei studentų motyvacijos tikrai pakanka, stojančiųjų skaičius yra labai didelis.

Verslo ekonomikos, vadybos specialybės – ne tokios paklausios. Nežinau, kodėl taip yra, gal tiesiog tokių Lietuvoje jau per daug.

Kaip sakoma, kur nueisi, kur pažiūrėsi – visi vadybininkai. Lietuva – vadybininkų šalis. Jeigu žmogus protingas, žino, ko nori, tai ir yra motyvacija.

Ar kyla problemų su studentais? Kaip jas sprendžiate?

Su studentais dirbu maždaug dešimtmetį. Pastebėjau tendenciją, kad kai kurie gana neatsakingi – leidžia sau neateiti į egzaminą, laiku nepristatyti darbo. Seniau taip tikrai nebūdavo. Jeigu dėstytojas paskiria datą, laiką, tai būdavo šventas reikalas.

Būna ir tokių dalykų, kad atsiunčia laišką, bet jo nepasirašo. Parašo, pavyzdžiui, „mėlyni debesys“ ir dėstytojas turi žinoti, kuris čia. Būna, kad per dieną ateina penki tokie laiškai, tada galvoju: „Tai iš ko aš čia gavau tuos darbus?...“ Pasitaiko, kad nors nelabai manę pažįsta, bet kreipiasi familiariai vardu. Irgi įdomus dalykas, šį tą pasakantis apie žmogų.

Kartais prasilenkiama ir su etika – atsiunčia darbą naktį ir rašo: „Sveiki,dėstytoja, laukiu jūsų atsakymo“. Kartais tenka paaiškinti, kad dėstytojas turi ne vieną, o daug grupių, kad kiekvieno negali prisiminti, kad turiu daug įsipareigojimų ir nesėdžiu prie el. pašto, nelaukiu būtent šito darbo ir nedirbu naktimis, o miegu.

Šiuolaikiniai studentai labai (kartais net per daug) pasitiki savimi, labai dažnai nuvertina dėstytojus, jų dėstomus dalykus, paisto apie kokybę užsienyje, bet čia dirbti nenori.

Dažnas nesugeba pats susirasti literatūros savarankiškiems darbams, pageidauja, kad dėstytojas pateiktų viską „ant lėkštutės“ – pilną paskaitos medžiagą, nuorodas nuo A iki Z, kaip pasiruošti ir atlikti darbą.

Kaip tokiu atveju dirbti kūrybiškai? Kaip taikyti įvairius metodus, kai studentai nenori pajudinti savo pilkosios masės? Dažnai susidaro įspūdis, kad dėstytojo auditorijoje ir nebereikia, kad užtenka vikipedijos...

Ar studentai noriai lanko Jūsų paskaitas?

Kai jie turi laiko, kai yra „neužspausti“ atsiskaitymų, mielai ateina. Semestro pradžioje eina visi. Po to, žiūrėk, jau viduryje, kai prasideda kolokviumai, jų ateina mažiau.

Nesiskundžiu. Yra rengiamos apklausos, jų rezultatai rodo, kad mano dėstomus dalykus vertina gerai.

Ką galėtumėte pasakyti ar patarti tiems, kurie dar tik ketina studijuoti lietuvių filologiją?

Į filologiją turėtų ateiti tie studentai, kurie mėgsta tekstą. Į bet kokias studijas turi ateiti žmogus, žinantis, ko nori.

Aš niekaip nesuprantu tokių dalykų, kai studentas viename prašyme rašo ir lietuvių filologijos bei reklamos specialybę, ir vadybą, ir verslą, ir dar socialines studijas.

Studentas pirmiausia turi eiti ten, kur jam įdomu. Jeigu ateis ten, kur neįdomu, jis neatras vietos gyvenime. Kai darbas patinka ir tinka, kada tu jį myli, tada tu jo nedirbi. Aš iš tikrųjų mielai einu į darbą kiekvieną dieną.

Galėčiau neiti, nes dabar sesija, galėčiau ateiti tik kelias dienas – susitvarkyti žurnalo, centro reikalus ir ateiti į egzaminus, bet aš ateinu, nes man patinka.

Studentai ateina pas mane, mes diskutuojame, kalbamės. Aš myliu darbą ir todėl renkuosi tokį kelią. Būsimieji studentai irgi turi labai gerai pagalvoti, kas jiems patinka.

Kokios Jūsų, kaip dėstytojos, stiprybės?

Man atrodo, tos pačios, kurias aš išvardijau, kai klausėte, koks turi būti dėstytojas – aiškus kalbėjimas, dėstomo dalyko struktūra.

Iš tikrųjų aš esu griežta dėstytoja, aš „spaudžiu“. Būna ir taip, kad bijo, sako: „Nenoriu, kad šita dėstytoja recenzuotų bakalauro darbą, ji bus griežta.“

Aš tikiuosi, kad esu griežta, bet teisinga. Jeigu žmogus iš tikrųjų nuoširdžiai dirba, nuoširdžiai lanko – gal ne visada jam pasiseka, bet jeigu dedamos pastangos, visada atsižvelgsiu į tai.

Šiais metais vadovauju aštuoniems bakalauro darbams. Pagal etatą man priklauso keturi. Studentai ateina, sako, kad nori mano vadovaujami rašyti darbą – kaipgi jų nepriimti!

Turi rašyti, turi dirbti, turi norėti ir domėtis. Man tinginių nereikia. Jeigu tinginys ateina ir mano, kad va, parašysiu už jį, tai taip nebūna. Aišku, pasitaiko, kad įsižeidžia, būna, kad pyksta dėl žemo pažymio ar kritikos, bet dažniausiai vėliau padėkoja. Negalima apgaudinėti savęs.

Gal turite savų mokymo metodų?

Aš domiuosi jais, žinau, kokie yra. Kiekvienas dalykas, kiekviena auditorija nurodo geriausią. Tereikia išgirsti auditoriją. Ateini, pamatai žmones. Oratoriui iš karto dera įvertinti, su kuo kalbama. Jeigu pašneki ir supranti, kad kursas žino daug, išsiskiria žingeidumu, nori dar daugiau sužinoti, tada daugiau kalbi, diskutuoji.

Reikia žiūrėti, koks kursas. Jei studentai labai draugiški, tada dirba grupėmis. Jeigu nieko neišeina, užduotis duodi kiekvienam individualiai.

Metodai labai įvairūs, nes įvairūs ir mano dalykai – nuo teksto interpretacijos iki oratorystės ir moters studijų.

Pavyzdžiui, per oratorystės paskaitas taikomas toks metodas: pirmiausia kalbu aš, kaip pavyzdys, tada kalba studentai. Jie filmuojami, po to jiems asmeniškai yra pasakoma, kas gerai, kas blogai. Jie mokosi iš savęs, mokosi vieni iš kitų. Tai yra geriausias pavyzdys – vengti referatinių darbų.

Ar Jūsų buvę studentai palaiko su Jumis ryšį?

Be abejo. Jūsų pažįstama Žydrė Dargužytė, lietuvių filologijos ir reklamos specialybės absolventė, – pats geriausias pavyzdys. Mes su studentais ir „Facebook“ tinklapyje pasišnekame, ir pakviečiame vieni kitus į renginius.

Aš dar užsiimu ir studentų profesinės praktikos kuravimu, tad daug bendrauti tenka ir su tais, kurie kažkada nuėjo dirbti į įmones ir po studijų ten liko. Dabar įmonėse kuruoja kitus mūsų fakulteto studentus.

Kokie studentai Jums nepatinka?

Tinginiai ir neatsakingi, kuriems parašai, o jie net nesiteikia atsakyti. Dar nemėgstu nepunktualių.