Mokslininkai apie futbolą

Futbolas jau seniai tapo rimtų mokslo tyrimų objektu, įskaitant psichologiją ir jai artimas šakas.

11 m baudinių serija

Lemiamoji pasaulio čempionato stadija retai apsieina be 11 metrų baudinių serijų. Jų griebiamasi, kai komandoms nepavyksta pranokti vienai kitos žaidimo metu.

11 m baudinių serijos psichologiniam fenomenui skirtas ne vienas tyrimas, ir visi jie prieina išvadą, kad smūgis iš 11 metrų atstumo yra klaikus stresas vartininkams. Galbūt dėl šios priežasties jiems pavyksta atmušti vos apie 18 proc. visų kamuolių.

Fiziologijos bei neurofiziologijos specialistas Džonas van der Kampas (John van der Kamp) iš Amsterdamo universiteto Judesio tyrimų instituto nusprendė jiems padėti. Jis paskelbė jau ne vieną mokslo darbą (žurnaluose "Psychological Science", "International Journal of Sports Medicine") ir pabandė paaiškinti, ką ir kaip reikia daryti, kad apgintum savo vartus. Pagrindinis Van der Kampo patarimas kol kas tėra toks: prieš smūgį vartininkui reikia užimti poziciją ne vartų centre, o pasislinkus vieno iš skersinių link 6-10 cm. Baudinį mušantis žaidėjas nesugebės suvokti tokios padėties asimetrijos. Tačiau jo smegenys nesąmoningai užfiksuos, kad atstumas nuo vartininko iki vieno iš skersinių vis dėlto didesnis nei iki kito. Būtent į šią pusę ir bus nukreiptas kamuolys, vadinasi, ten ir reikia šokti, kad išgelbėtum komandą.

V. der Kampas pripažįsta, kad šis triukas veikia toli gražu ne visada. Šiaip ar taip, asimetriška vartininko pozicija mažiausiai 10 proc. padidina tikimybę, kad smūgis bus nukreiptas į tą kampą, kuris atrodo mažiau apsaugotas.

Pagal statistiką, iš didžiųjų komandų itin nesėkmingai baudinių serijas muša Anglija ir Nyderlandai, sėkmingai - Vokietija, Portugalija.

Simuliacija

Medicinos daktaras Derilas Rozenbaumas (Daryl Rosenbaum) iš JAV tyrimų centro "Wake Forest Baptist Medical Center" išsikėlė sau uždavinį demaskuoti futbolo simuliantus.

Problema tokia aktuali, kad dar 2008 m. aukščiausia pasaulio futbolo instancija FIFA išleido specialią direktyvą, kuria ragino "pasmerkti traumų simuliaciją ir kovoti dėl šio reiškinio eliminavimo iš žaidimo". Deja, situacija nepagerėjo, futbolininkai ir toliau voliojasi ant žolės imituodami pragaro kančias, kad teisėjai priešininkams skirtų baudą, o paskui pašoka ir žaidžia toliau lyg niekur nieko.

D. Rozenbaumas išanalizavo keleto šimtų tarptautinių rungtynių vaizdo medžiagą. Nurodęs, kad tik pats futbolininkas gali tvirtai pasakyti, ar jaučia didelį skausmą ir patyrė rmtą traumą, mokslininkas pasiūlė skirstymą į "stebimą pakenkimą" ir "patvirtintą sužalojimą".

Prie pirmųjų daktaras Rozenbaumas priskyrė visas situacijas, kai futbolininkas griūva ir jo išvaizda rodo, jog jis negali tęsti žaidimo. Prie patvirtintų - kai žaidėjas penkias ir daugiau minučių negali grįžti į futbolo lauką, kai jis pakeičiamas kitu, taip pat kai sužalojimas akivaizdus, pavyzdžiui, jis kraujuoja.

SIMULIACIJA. Mokslininkai bando sukurti simuliacijų demaskavimo metodiką.

Vyrų futbolo komandų rungtynėse D. Rozenbaumas suskaičiavo vidutiniškai 11,26 "stebimų pakenkimų" per vieną žaidimą. Moterų futbolo rungtynėse - vidutiniškai 5, 74. Tai dar ne viskas. Moterų rungtynėse "stebimas pakenkimas" tampa "patvirtintu" dukart dažniau - 13,7 proc. atvejų, vyrų - 7,2 proc.

Sirgaliai tunka

Prancūzijos verslo mokyklos INSEAD rinkodaros specialistai Pjeras Šandonas (Pierre Chandon) ir Janas Kornilis (Yann Cornil) nustatė ryšį tarp futbolo komandų rezultatų ir... nutukimo. Tiesa, tyrimo objektas kažkodėl buvo amerikiečių futbolas.

Specialistai aptiko, kad po savo favoritų pralaimėjimo sirgaliai valgo riebų, kaloringą maistą. Bendras kalorijų suvartojimas padidėja 10 proc. Vietovėse, kur yra tik viena komanda arba kur futbolas - svarbi bendruomenės gyvenimo dalis, šie skaičiai dar įspūdingesni. Pavyzdžiui, Pitsburge arba Detroite juodomis sirgaliams dienomis sočiųjų riebalų suvartojimas išauga beveik trečdaliu (28 proc.).

Šie duomenys atitinka jau žinomus faktus, kad išgyvendami negatyvias emocijas daugelis žmonių bando jas "suvalgyti". Smegenys reikalauja pozityvių impulsų, jais tampa saldus ir riebus maistas.

Labiau netikėtas yra mylimų futbolo komandų sėkmės poveikis sirgaliams. P. Šandonas ir J. Kornilis nustatė, kad po pergalių šie suvartoja 9 proc. mažiau sočiųjų riebalų ir 5 proc. mažiau kalorijų. Mokslininkai mano, kad pozityvios emocijos užgožia norą valgyti, nes nėra poreikio ieškoti malonumo maiste.

NUTUKIMAS. Kai mylima komanda pralaimi, sirgalių sočiųjų riebalų suvartojimas išauga 28 proc.

P. Šandonas įsitikinęs, jog tyrimo rezultatai tinka ir kitoms futbolo rūšims, ne tik amerikietiškajam. Komentuodamas savo darbą žurnalui "Psychologies" mokslininkas sakė, kad ankstesniais metais nacionalinė prancūzų futbolo rinktinė pasirodė tiesiog siaubingai. Ir vargu ar galima laikyti atsitiktiniu sutapimu tai, kad per tą laiką pats mokslininkas priaugo keletą kilogramų.

Parengė Aras MASIULIS