Komentaras: į antrąjį etapą - su matematikos mokytoju ir grupe studentų

Štai tokiomis nuotaikomis pastarąją savaitę gyveno Lietuva ir krepšinį mylintys jos žmonės. Vaikščiojome žarijomis, tačiau nesudegėme.

Nevyniokime į vatą ir drąsiai pripažinkime – rinktinės žaidimas nėra gražus akiai. Galima netgi pareikšti, jog jis nėra kokybiškas (ypač kalbant apie puolimą).

Internetinėje erdvėje, prie kavos puodelio kavinėse ar restoranuose, mokyklų ir universitetų koridoriuose, ofisuose ir visur, kur akis į akį susiduria savo širdies raumenį praėjusią savaitę alinę lietuviai vyksta diskusijos: vieni kaltina Joną Kazlauską senamadiškumu, pasenusiomis krepšinio schemomis bei požiūriu į žaidimą, kiti kaltina į krepšį nesugebančius pataikyti Lietuvos milijonierius.

Ir tų, ir tų žodžiuose – daug tiesos. Tačiau kurie vis gi labiau teisūs?!

Puolimas – statiškas ir nelankstus

Martynas Pocius, po išsigelbėjimo mače su bosniais, žurnalistams teigė, jog treneris Jonas Kazlauskas jam tąkart davė užduotį žaisti agresyviai puolime – iki tol per tris žaistas rungtynes vos 4 kartus į krepšį atakavęs gynėjas, vakar veržtis link krepšio ir ieškoti apskrito lanko pradėjo jau pirmajame kėlinyje – viso surinko 14 taškų, pataikęs 6 metimus iš 11 bandymų.

Kyla natūralus klausimas: ar M.Pocius per 48 iš viso iki tol žaistas minutes į krepšį metė 4 kartus, nes jam jaustis laisvai puolime neleido J.Kazlauskas, ar M.Pocius per 48 iki tol žaistas minutes nerado daugiau kaip 4 progų atakuoti krepšio?

Aš renkuosi pirmąjį atsakymo variantą. O jūs?

Lietuvos rinktinė pirmajame etape buvo 22 čempionate pagal atliktų metimų į krepšį kiekį (56,4 per rungtynes). Kadangi lietuviai kartu buvo ir 3 komanda turnyre pagal vidutiniškai praleidžiamų taškų į savo krepšį skaičių (67,4), galima daryti prielaidą, jog Lietuvos rinktinė turėjo nemažai progų greitiems išpuoliams, tačiau dažniausiai jų neišnaudodavo, o rinkdavosi pozicinį puolimą.

Kadangi Lietuvos rinktinė buvo 22 komanda pagal metimų skaičių, akivaizdu, jog J.Kazlauskas rėmėsi ne greitu žaidimu, o lėtu, statišku, be aštrių perdavimų ir be didelės rizikos puolimu, kuomet kiekvienas metimas būdavo atliekamas atsargiai, ieškant idealios progos.

Kas iš to išėjo?

Likome 18 čempionate pagal vidutiniškai pelnomų taškų skaičių (69,4), o pagal pataikymo procentą – dešimti (43,3 proc.). Čia tik skaičiai. Na, o kaip Lietuvos rinktinei sekėsi žaisti puolime, visi puikiai matėme.

Žaidimas per priekinę liniją

J.Kazlauskas aiškiai pasakė – ši rinktinė žais per priekinę liniją. Į čempionatą nusivežami 6 aukštaūgiai.

O skaičiai rodo faktą – puolime daugiausiai rinktinės atakų, kuomet rungtyniaudavo aikštelėje, užbaigdavo Linas Kleiza (23,5 proc.), Darjušas Lavrinovičius (22,6 proc.), Donatas Motiejūnas (21,3 proc.),Kšištofas Lavrinovičius (19 proc.) ir Jonas Valančiūnas (17,7 proc.).

Tačiau du rinktinės krepšininkai–ne aukštaūgiai įsiterpė į šį „bokštų“ sąrašą. Tai – rinktinės atakų organizatoriai Mantas Kalnietis ir Tomas Delininkaitis. Pirmasis užbaigdavo 24,4 proc. rinktinės atakų būdamas aikštelėje, antrasis – 21,2 proc.

Tai rodo faktą, apie kurį kalbėjo ir buvęs rinktinės lyderis Ramūnas Šiškauskas. Lietuvos rinktinė savo žaidimą grindžia per žaidimą du prieš du arba per kamuolio įmetimą į baudos aikštelę.

Tuo tarpu mūsų rinktinės atakuojantys gynėjai: M.Pocius ir Renaldas Seibutis, į krepšį žiūri retai, o kai pasižiūri, nemeta arba dažnai tai daro netaikliai.

Nesupraskite klaidingai. Tikėtina, jog tiek M.Pocius, tiek R.Seibutis į krepšį mestų taikliau, jei tam turėtų daugiau laisvės ir pasirinkimo. Tą patį galima pasakyti apie Mindaugą Kuzminską ir Joną Mačiulį.

Iš antrojo-trečiojo numerių krepšininkų daugiausiai rinktinės atakų per savo žaidimo laiką užbaigia R.Seibutis (16,7 proc.), po jo seka J.Mačiulis (14,7 proc.), toliau – M.Kuzminskas (11,3 proc.) ir M.Pocius (10,7 proc.).

Rinktinės perimetro linija, išskyrus įžaidėjus, atlieka kur kas mažiau metimų nei aukštaūgiai. Toks yra J.Kazlausko žaidimo braižas, tačiau ne pačių krepšininko žaidimo bruožas.

Pavyzdžiui, M.Pocius krepšį atakuoti mėgsta, čia jau nepasiginčysi. M.Kuzminskas, kai negauna laisvės ir pasitikėjimo iš trenerio pusės, pranyksta, o kai atakuoja krepšį – įsižaidęs gali pridaryti labai daug žalos varžovams. R.Seibutis praėjusiame sezone buvo Vilniaus „Lietuvos ryto“ atakų lyderis, pasižymintis agresyvumu puolime – mėgsta mesti į krepšį iš vidutinio nuotolio, labai mėgsta veržtis į baudos aikštelę. Tik J.Mačiulis yra labiau gynybinio plano puolėjas, kuris paprastai sau progų atakuoti krepšį nesusikuria.

O kokie yra Lietuvos rinktinės aukštaūgių pomėgiai? Puolimo žmonėmis galima būtų įvardinti: L.Kleizą, Kšištofą ir Darjušą Lavrinovičius bei D.Motiejūną. O J.Valančiūnas ir R.Javtokas – labiau gynybiniai aukštaūgiai.

„Centro“ pozicijoje be ką tik minėtų J.Valančiūno ir R.Javtoko žaidžia tik D.Lavrinovičius. Vienintelis vidurio puolėjas, mėgstantis atakuoti krepšį, „centrų“ linijoje čempionate kol kas per penkerias rungtynes sužaidė 67 minutes. Tai – 13,4 minutės per rungtynes. Tai kur balansas?

Trūksta laisvės.

Žaidimas griežtomis schemomis yra Lietuvos rinktinės problema. Kodėl?

1. Puolime vienas svarbiausių elementų – žaidimas du prieš du. M.Kalnietis, kaip yra puikiai žinoma, nėra tikras įžaidėjas ir nėra geras „pikenrolo“ specialistas. Jam sunkiai sekasi „įkišti“ kamuolį įkertančiam aukštaūgiui.

Dažniausiai žaidimą du prieš du atlieka M.Kalnietis ir J.Valančiūnas. Pastarasis įkerta į baudos aikštelę sėkmingai, tačiau perdavimų nesulaukia. Kamuolys dažniausiai M.Kalniečio rankas palieka ir skrenda link krepšio, arba patenka į perimetre stovinčių R.Seibučio/M.Pociaus, L.Kleizos/J.Mačiulio rankas.

2. Kitas mėgiamas Lietuvos rinktinės žaidimo bruožas – aukštaūgio žaidimas vienas prieš vieną „ant ūso“ baudos aikštelėje. Čia kamuolį dažniausiai priima L.Kleiza, taip pat J.Valančiūnas ar D.Lavrinovičius, o kartais R.Javtokas ir J.Mačiulis.

L.Kleiza šiame čempionate savęs nejaučia, žaidžia nestabiliai ir sublizgėjo tik mače su bosniais. Puolėjas krepšį nuo dviejų taškų zonos atakuoja 36 proc. taiklumu!

Tuo tarpu J.Valančiūnas nėra geras žaidėjas nugara – jis neturi plataus klaidinančių judesiu arsenalo. Jei prieš jį stovi stipresnis „centras“, Jonas nesugeba jėga varžovo įveikti ir dažniausiai rezultatyviai atakos pabaigti nesugeba.

Geriausiai žaidimą „ant ūso“ išnaudojantis D.Lavrinovičius aikštelėje praleidžia po 13,4 minutės per rungtynes.

Lyderio stoka

Nors Lietuvos rinktinės krepšininkai ir treneriai sutartinai kalba apie Komandą, neišskiria nei vieno žmogaus kaip lyderio ir tarsi tvirtina, jog krepšinio komandose išskirtinių lyderių būti neturi, su tuo sutikti tiesiog negalima.

Visos krepšinio komandos, kurios kažką laimi, turi aiškius lyderius. Ir be lyderių aukštų rezultatų, su retomis išimtimis, niekas nepasiekia. Čia toli pavyzdžių ieškoti nereikia: 2013 m. Eurolygos čempionai Pirėjo „Olympiacos“ turėjo Vassilį Spanoulį, 2011 m. Europos čempionato nugalėtojus į triumfą vedė Pau Gasolis, Rudy Fernandezas ir Juanas Carlosas Navarro, 2011 m. Eurolygos čempionais tapo Atėnų „Panathinaikos“ su Dimitriu Diamantidžiu. Ir taip toliau ir taip toliau...

Lietuvos rinktinėje lyderių nėra. Yra žaidėjai, kurie iššauna tai vieneriose, tai kitose rungtynėse, tačiau stabilių lyderių – ne.

Prieš čempionatą fanai, apžvalgininkai bei ekspertai vieningali lyderio vaidmenį klijavo L.Kleizai. Pasirengimo Europos čempionatui ciklo pabaigoje sėkmingai žaidęs puolėjas tarsi netiesiogiai sakė: aš pasirengęs tempti komandą. O čempionate viskas prasidėjo taip:

L.Kleiza rungtynėse su serbais – 3/11 met. ir 8 tšk., su makedonais – 13 min., 0 tšk., su latviais – 30 min., 3/8 met., 7 tšk.

Kitas žmogus, iš kurio didelė dalis sirgalių tikėjosi solidaus žaidimo – J.Valančiūnas. 21-erių metų rinktinės vidurio puolėjas, kaip ir galima buvo tikėtis, ne tas žmogus, kuris temptų komandą sunkiais momentais ar būtų puolimo ašis.

J.Valančiūnas rungtynėse su serbais – 11 min., 2 tšk., su makedonais – 26 min., 4/7 met., 11 tšk., su latviais – 24 min, 3/5 met., 11 tšk., su juodkalniečiais – 29 min., 4/5 met., 12 tšk., su bosniais – 7 min (!), 0/1 met., 0 tšk.

Stabilu? Ne. Tačiau reziumuojant, J.Valančiūnas pirmajame etape buvo vienas solidžiausių Lietuvos rinktinės krepšininkų, nors yra jauniausias komandoje. Tai rodo ir naudingumo balai. Jonas pagal naudingumą nusileido tik M.Kalniečiui (10,8 n.b.). Tiesa, lyderiu jo pavadinti liežuvis neapsiverčia.

Trečias žmogus, iš kurio daugybė lietuvių gardžiai juokėsi ir menkino, o dar didesnė dalis nieko nesitikėjo – M.Kalnietis. Būtent Mantui J.Kazlauskas laisvės negaili, o jis ja naudojasi. Keletoje rungtynių M.Kalnietį būtų galima pavadinti lyderiu, tačiau jo žaidimas – taip pat nestabilus.

M.Kalnietis rungtynėse su serbais – 34 min., 8/11 met., 17 tšk., su makedonais – 32 min., 5/12 met. (!), 17 tšk., su latviais – 31 min., 4/12 met. (!), 9 tšk., su juodkalniečiais – 41 min., 4/9 met., 10 tšk., su bosniais – 35 min., 5/20 met. (!!), 11 tšk.

Taip, M.Kalnietis atliko daug rezultatyvių perdavimų, pelnė daug taškų, keletoje rungtynių sėkmingai ėmėsi iniciatyvos, tačiau jo žaidimas bangavo – o ypač bangavo jo taiklumas.

Išvados

Niekas jau nepasikeis. Lietuvos rinktinė žais taip pat, kaip žaidė iki šiol, nes du mėnesius žaidimas buvo šlifuojamas ir jis jau „sustatytas“, ir nejudinamas.

J.Kazlauskas yra matematikas, kurio žaidimo braižas – viskas turi būti taip, kaip pabraižyta ant lentos. Improvizacijoms vieta: žaidžiant iš 10 litų prieš treniruotes „trys prieš tris“. Rungtynėse kiekvienas metimas, kiekvienas veiksmas aikštelėje turi turėti laiką ir vietą.

Ir niekas čia nepasikeis. Ir toliau žiūrėsime statišką, apskaičiuotą ir protingą rinktinės puolimą. O gal žodis „protingą“, kai varžovai perpranta mūsų žaidimą, o mes jo nekeičiame ir darome tą patį, čia nelabai tinka? Gal geriau tiktų žodis „konservatyvų“...

Belieka tikėtis, jog Lietuvos rinktinės krepšininkai, galop, nebesipriešins J.Kazlausko sistemai, susitaikys su nestabilumu ir nuolat kintančiomis užduotimis aikštelėje bei tiesiog pradės gerai atlikti savo darbą – realizuoti progas, kurias dažnai sukuria J.Kazlausko neįdomios schemos.

Galbūt ši sistema ir pasiteisins. Tačiau moderniame krepšinyje tai taptų labiau staigmena nei tendencija.