Prancūzija: pasiektas nedarbo rekordas, dirbantiems – pablogėjo darbo sąlygos

Atsakydamas 64 proc. šalies gyventojų, manančių, kad reformų ritmas per lėtas, šalies vadovas sakė, kad pertvarkos vyksta, tik jų rezultatai vėluoja. Jis suprantantis nekantrumą, bet žinantis tikrąją padėtį – šaliai atsigauti prireiks laiko. Anot F. Hollande`o, niekada Prancūzijoje nebuvo pradėta tiek struktūrinių iniciatyvų, kiek per pastaruosius jo valdymo metus. Prezidentas užtikrino, kad jis įvertino krizės mastą ir ėmėsi būtinų priemonių jai įveikti.

Kas mėnesį augant nedarbui ir jo lygiui peržengus rekordinį 3,26 mln. bedarbių skaičių, F. Hollande`as vėl patvirtino tikslą iki metų galo pažaboti ir „apversti“ šią neigiamą tendenciją, nepaisant to, kad daug ekonomistų sako, jog tai – neįmanoma. Neatsigaunant ekonomikai, prezidentas kliaujasi subsidijuojamų darbo vietų kūrimo planų įgyvendinimu.

Kita svarbi problema – pensijų sistema. Po 2010 metų buvusio prezidento Nicolas Sarkozy reformos dabar pensinis amžius Prancūzijoje – 62-eji metai. F. Hollande`as pažadėjo jo neliesti. Tačiau patvirtino, kad atsižvelgiant į ilgėjančią vidutinę gyvenimo trukmę, bus pailgintas privalomo darbo stažo laikas visai pensijai gauti. Dabar jis – 41-eri su puse metų. Įvairių šaltinių teigimu, šis laikas gali būti pailgintas iki 44-erių metų.

EK pirmininkas: „jūsų politika kultūriškai reakcinga“ 

Po praėjusį penktadienį Liuksemburge trylika valandų trukusių Europos Sąjungos šalių prekybos ministrų diskusijų Europos komisijai buvo uždegta žalia šviesa pradėti derybas dėl plataus masto laisvosios prekybos sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Sau brangų „kultūros išskirtinumo“ principą gynusiai Prancūzijai pavyko pasiekti, kad į būsimas derybas nebūtų įtraukta audiovizualinės produkcijos sritis. Su išlyga, kad Komisija prireikus dar galės grįžti prie šio klausimo.

Pirmadienį išspausdintame interviu Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas tokią politiką pavadino kultūriškai reakcinga. Tiesiogiai neįvardindamas Prancūzijos, jis užsipuolė „srovę, kuri skelbiasi kairiąja, o iš tiesų yra kraštutinai reakcinga kultūros atžvilgiu“.

Žodžiai, nuskambėję iš paprastai labai diplomatiško Ž. M. Barozo lūpų, Paryžiui buvo tarsi šaltas dušas. Prezidentas F. Hollande`as sakė nenorintis patikėti, kad Komisijos pirmininkas būtų galėjęs taip kalbėti apie jo šalį.

Po susitikimo su Ž. M. Barozu Prancūzijos vadovas dar sykį patvirtino, kad negali būti kalbos, jog „kultūros išskirtinumas“ būtų įtrauktas į derybas.

Ž. M. Barozo pareiškimas papiktino ir kultūros žmones. Garsiojo „Artisto“ režisierius Michelis Hazanavičius tokias kalbas pavadino „apverktinomis“. Jos esą daug pasakančios apie asmenis, kurie nėra išrinkti, bet labai arogantiškai, neįsiklausydami į kitus valdo Europą. Tai ir lemia, kad yra europinės dogmos, bet nėra bendros Europos politikos.

Kino kūrėjai teigia, kad į laisvą rinką mestas Prancūzijos kinas be „kultūros išskirtinumo“ inkaro nebūtų pajėgus konkuruoti. Amerikiečiai gali sukurti filmą už 100 mln. dolerių ir paskui jį parduoda visame pasaulyje. O prancūziškų filmų rinka – pirmiausia Prancūzija.

Šalies kultūros ministrė Aurelija Filippetti primygtinai pabrėžia, kad Prancūzijos politika nėra nei gynybinė, nei konservatyvi, juo labiau – reakcinga, ji esanti ryžtingai moderni.

Pablogėjo darbo sąlygos

Septyni iš dešimties Prancūzijos dirbančiųjų sako, kad per pastaruosius penkerius metus jų darbo sąlygos pablogėjo. Jiems vis labiau trūksta laiko ir priemonių užduotims atlikti, o darbdavių reikalavimai lieka tokie patys arba didėja. Dirbantieji skundžiasi ir tuo, kad jų darbas nepakankamai vertinamas, ypač finansiškai.

Darbdavio pagarba bei pripažinimas, galimybė lengvai derinti profesinį ir asmeninius gyvenimus, darnūs socialiniai santykiai – pagrindiniai veiksniai, apibrėžiantys geras darbo sąlygas. O visokios poilsio zonos – masažai, siestos, baseinai – tai esą jau antraeiliai dalykai.

Kone visi apklaustieji pabrėžia, kad geros darbo sąlygos didina suinteresuotumą bei motyvaciją dirbti.