Dėl skalūnų išteklių - naujas Šaltasis karas

Jūsų dėmesiui pateikiame „The Washington Times“ dienraštyje išspausdintas Teksaso universiteto Energetikos instituto direktoriaus pavaduotojo Aviezerio Tuckerio mintis apie skalūnų dujų ateitį Europoje iš JAV perspektyvos.

Didžiuliai kainų skirtumai

„Mes praradome Bulgariją. Netrukus tikriausiai prarasime Čekiją.

Mes laimėjome Ukrainą. Lenkiją visada buvo su mumis. Prancūzija neabejotinai yra kitoje stovykloje. Jungtinė Karalystė greičiausiai pereis pas mus. Baltijos šalys taip pat norėtų prisijungti, jei suras pakankamai išteklių. Mūsų tebelaukia atkaklus mūšis dėl Rumunijos.

Šio karo priešininkas yra Rusija, dujų ir naftos valstybė, kurios galia paremta Europos energetikos rinkos kontrole. Prezidento Vladimiro Putino režimas yra priklausomas nuo gamtos išteklių pardavimo. Šie pinigai sudaro didžiąją dalį Rusijos biudžeto ir maitina V.Putinui lojalius veikėjus.

Daugelis „Gazprom“ sprendimų – politiniai. Ji moka už ilgus naftotiekius, kad apeitų Ukrainą. Politiniai paskyrimai ir suktybės brangiai kainuoja. Analitikai skaičiuoja, kad „Gazprom“ 1000 kubinių pėdų dujų turi parduoti bent už 12 dolerių, kad išlygintų savo balansą. Rytų Europos šalims kaina šiuo metu siekia 16 dolerių/1000 kubinių metrų.

Palyginimui, kaina JAV svyruoja apie 2 dolerius. Kainos JAV nukrito tada, kai hidraulinis plėšymas užtvindė rinką pigiomis dujomis.

Kova visuose frontuose

Europoje komercinių skalūų dujų gręžinių kol kas nėra. Jei jų atsirastų, gamtinių dujų kaina kristų žemyn. Tai būtų didžiulis ekonominis smūgis Rusijai, gresiantis ir rimtais politniais neramumais.

Beveik visos Europos šalys turi skalūnų dujų telkinių. Komercinis šių išteklių panaudojimas padidintų energetinę nepriklausomybę, sumažintų importuojamų dujų poreikį ir numuštų jų kainas, pagerintų prekybos balansą ir šalyse sukurtų naujų darbo vietų. Lenkija, Prancūzija ir Ukraina turi tokias skalūnų dujų atsargas, kad ateityje galėtų tapti eksportuotojomis.

Lenkijos rezervai yra gilesniuose ir senesniuose geologiniuose sluoksniuose, nei JAV. Todėl reikės vietinėms reikmėms pritaikyti gręžimo ir gavybos technologijas. „Exxon Mobil“pasitraukė iš Lenkijos, bet kitos, mažesnės, kompanijos tęsia žvalgybą ir tyrimus. Ukraina taip pat neseniai paskelbė apie koncesijų skyrimą užsienio investuotojams.

Skirtingai nei Lenkija ir Ukraina, Prancūzija niekada nesusidūrė su Rusijos energetiniu dominavimu. Didžiąją dalį energijos prancūzai pagamina atominėse elektrinėse. Pagal dujų importą į Prancūziją Rusija yra tik trečia, po Norvegijos ir Alžyro. Kai aplinkosaugininkai protestavo prieš hidraulinį plėšymą, kitoje spektro pusėje Prancūzijoje nebuvo nė vienos interesų grupės. Tačiau „Total“ hidraulinį plėšymą naudoja kitose šalyse. Turint omenyje Prancūzijos ekonominius sunkumus, sprendimas pradėti dujų gavybą turi akivaizdžių privalumų, net jei reikėtų uždegti žalią šviesą hidrauliniam plėšymui.

Prancūzijos hidraulinio plėšymo draudimo draudimas, moratoriumas Bulgarijoje ir panašūs ketinimai Čekijoje neteikia tiesioginės naudos Rusijai. „Gazprom“ svajonių išsipildymas būtų moratoriumas visoje Europos Sąjungoje (ES). Todėl kova tampa svarbi kiekvienoje valstybėje. Kuo daugiau šalių paskelbs apribojimus, tuo dažniau klausimas bus keliamas dėl bendro technologijos draudimo ES.

Kaip ir Sovietų Sąjunga po II pasaulinio karo, Rusija dabar kariauja Šaltąjį karą. Pagrindinis „Gazprom“ tikslas – priversti jai kosmines sumas mokančias valstybes atsisakyti technologijos, kuri padėtų sutaupyti pinigų, sukurti darbo vietų ir sustiprinti politinę nepriklausomybę.

Per demonstracijas Čekijoje prieš hidraulinį plėšymą buvo matyti plakatas „Mes nenorime jūsų amerikietiškų pinigų“. Tokie plakatai būtų tikę ir 1947 metais, kai Sovietų Sąjunga savo globoje esančias valstybes privertė atsisakyti Maršalo plano.

Įtaka – per mitų kūrimą

Dabar mobilizuojanti ideologija – nebe antikapitalizmas, o aplinkosauga. V.Putinas tapo vienu didžiausių kitų valstybių gamtos puoselėtojų. „Gazprom“ ir Rusija ir tiesiogiai, ir netiesiogiai prisideda prie didelių aplinkosauginių koaicijų fomavimo. Tokios aplinkosauginės organizacijos nekritikuoja Rusijos atominės energetikos ir užmerkia akis prieš gamtos išteklių gavybos daromą žalą gamtai Sibire.

Labai palankios sąlygos savo nepriklausomybę itin aršiai ginančioje Lenkijoje leido energetikos kompanijoms tikėtis, kad ir kitos Europos šalys jas įsileis nedarydamos politinių kliūčių. Šios kompanijos neįvertino to, kad „Gazprom“ Rytų ir Vidurio Europoje dominuoja jau daugelį dešimtmečių. „Gazprom“ atstovai, skirtingi nei nauji investuotojai, kalba vietinėmis kalbomis, pažįsta kultūrą ir politikus. Be to, „Gazprom“ puikiai žino, kad sąlyginai neseniai nepriklausomybę atgavusiose šalyse neužtenka vien politikų pritarimo, reikia įtikinti ir visuomenę.
Kol kompanijos suprato susidūrusios su rimtomis problemomis Bulgarijoje ir Čekijoje, jau buvo vėlu – visuomenėje jau dominavo mitai apie hidraulinį plėšymą, kuriuos sukurti padėjo Rusijos finansuomos viešųjų ryšių bendrovės.

Šiuo metu padėties šeimininkė atrodo Rusija. Tačiau ilguoju laikotarpiu, daugelis vyriausybių pirmiausia paisys savo nacionalinių interesų. Turint galvoje dabartinę ekonominę aplinką, išnaudoti savo energetinius išteklius turėtų būti nesvarstytinas klausimas. Kadangi savo didžiulius skalūnų resursus jau pradeda rimtai plėtoti ir kita potenciali „Gazprom“ eksporto partnerė Kinija, Rusija padarys viską, kad Europą išlaikytų savoje geležinės uždangos pusėje.