Vieni nori lygybės Europoje, kiti - Lietuvoje

Kas lemia, kad Baltijos šalių ūkininkai gauna mažiausias tiesiogines išmokas Europos Sąjungoje? Viena iš galimų priežasčių - didesnės gamybos išlaidos nei ES vidurkis. Tačiau kai kurie mūsų šalies ūkininkai mano, kad tam įtakos turi ir nelygi konkurencija tarp pačių Lietuvos ūkininkų.

Briuselyje - protestas

Vykstant deryboms dėl išmokų 2021-2027 metų laikotarpiu, beveik keli šimtai ūkininkų iš Lietuvos surengė protestą Briuselyje. Lietuvaičius aplankė ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda, kuris teigė, kad mūsų šalies ūkininkai privalo turėti lygias konkurencines sąlygas Europos Sąjungoje.

Prezidento manymu, ES vidaus rinkoje tiesioginių išmokų lygis kai kuriose valstybėse narėse negali skirtis tris kartus, tad žadėjo derėtis dėl tiesioginių išmokų ūkininkams suvienodinimo.

Šiuo metu tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams siekia apie 170 eurų už hektarą. ES vidurkis kur kas didesnis - maždaug 259 eurai už hektarą. Jeigu Europos Komisijos siūlymai virstų realybe, tik 2027 metais tiesioginės išmokos už hektarą pasiektų 200 eurų.

Briuselyje protestavo ir ūkininkai iš Vakarų Lietuvos. Pasak Klaipėdos rajono ūkininkų sąjungos pirmininko Vidmanto Buivydo, šiuo metu nelygybė tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šalių ūkininkų yra itin jaučiama.

"Netikiu, kad tiesioginės išmokos suvienodės. Suma gali tik priartėti prie vidurkio. Didžiosios Europos šalys, tokios kaip Vokietija ir Prancūzija, manau, tikrai nenorės sutikti dėl vienodų sąlygų.

Reikia suprasti, kad šiuo metu yra sudarytos nevienodos rinkos sąlygos. Lietuviai žemės produktų pagamina daugiau nei savo poreikiams, mes gyvename iš eksporto. O kad konkuruotume su savo produkcija kitose šalyse, reikia skaičiuoti transportavimo kaštus", - "Vakarų ekspresui" sakė V. Buivydas.

Beje, šalies ūkininkai praėjusių metų pabaigoje surengė protesto akcijas ir Lietuvoje. Laukuose buvo statomi žali kryžiai, kai kuriose savivaldybėse į gatves išriedėjo traktoriai. V. Buivydo manymu, bent jau šie protestai atnešė naudos.

"Žingsnis dėl papildomų mokesčių "uždėjimo" ūkininkams atslūgo. Kuriam laikui - neaišku. Buvo penki dideli punktai - akcizas dyzeliniam kurui, "Sodros" mokesčiai, aplinkos taršos mokestis ir kiti. Tikrai tie mokesčiai atslūgo. Mokame mokesčius, bet jie nėra didinami.

Atsirado šioks toks balansas, kitaip ūkis būtų sužlugdytas. Ar to Lietuvai reikia? Drastiškas mokesčių kėlimas ūkininkams stipriai atsilieptų ateityje", - sakė V. Buivydas.

Nelygi konkurencija ir viduje

Ar kolegas Briuselyje palaikė ir jaunieji Lietuvos ūkininkai? Pasak Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) pirmininko Vytauto Buivydo, protestas sukėlė dvejopus jausmus.

Nors idėja dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo buvo palaikoma, liko nesuprastas kai kurių žmonių paviešintas plakatas su užrašu: "NE išmokų mažinimui ir ribojimui". V. Buivydo manymu, išmokų ribojimas stambiesiems ūkiams yra būtinas.

"Dėl šio atvejo protesto akcija pasidaro mažų mažiausiai keista ir sukelia tam tikrų įtarimų. Kas dalyvavo protesto akcijoje? Ir iš nuotraukų, ir komentarų matosi, kad dalyvavo didelė dalis stambiųjų žemdirbių.

Labai bijau, kad protesto akcija nebūtų dviprasmiška. Tarsi protestuoja dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo, iš kitos pusės, kad tie, kurie eina derėtis, jie kalba apie tai, kad mes, lietuviai, neturime taikyti tiesioginių išmokų ribojimo. Tačiau šiandien tai yra būtina. Jau ir taip didelę krepšelio dalį atiduodame stambiajam verslui", - teigė V. Buivydas.

Jo teigimu, nelygybė tarp Lietuvos ūkininkų yra jaučiama. Tą akcentavo ir šalyje viešėję Europos Komisijos nariai.

"Pasakė, kad 20 procentų pareiškėjų pasiima 80 procentų pinigų. Jeigu tai leisime ir toliau... Lietuvos kaimas ir taip per 10 metų 40 procentų žemdirbių neteko. Dėl to man ši protesto akcija pasirodė slidi. Stambieji ūkiai yra "paėmę" viršų, ir labai stipriai", - sakė V. Buivydas.

Pasak jo, šiomis dienomis jaunajam ūkininkui pradėti veiklą gana sudėtinga. Viena problemų - didelė žemės kaina. Tad pradėti nuo grūdininkystės ar gyvūlininkystės iš esmės nėra galimybių - tam reikia didelių investicijų.

"Galimybė pasireikšti yra nepopuliariuose ūkiuose - uogininkystėje, šiltnamininkystėje, daržininkystėje. Yra daug kultūrų, kurioms daug hektarų turėti nereikia, bet jos tame mažame hektarų kiekyje sukuria didelę produkcijos pridėtinę vertę. Galimybių yra, bet jos galėtų būti didesnės. O tai jau valstybės rankose. Turime pripažinti, kad viskas, kas iki šiol buvo daroma, buvo blogai. Reikia keistis nuo pagrindų. Schemos neefektyvios, nepasiteisino", - neabejojo LJŪJS pirmininkas V. Buivydas.

Beje, jis nesistebėjo, kodėl jau ne vienerius metus ūkininkai supriešinti su likusia visuomenės dalimi. V. Buivydo manymu, daugelį neretai apgauna tik dalies ūkininkų įvaizdis.

"Visuomenės dalis sako, kad ūkininkai važiuoja geromis mašinomis ir nėra dėl ko dejuoti. Taip po vėliava pakišami visi ūkininkai. Bet dažniausiai išsiskiria tik tie, kurie turi geresnes sąlygas. Į kiekvieną protesto akciją reikia pažiūrėti atsargiai, už to visada kažkas stovi. Bendros vieningos protesto akcijos ar nuomonės apie pinigų paskirstymą nėra", - sakė V. Buivydas.

Išsikovoti - per vėlu

SEB banko ekonomisto Tado Povilausko teigimu, Lietuvos ūkininkų nepasitenkinimas dėl pernelyg lėto tiesioginių išmokų artėjimo prie vidutinio išmokų lygio ES yra pateisinamas ir šį argumentą reikia naudoti derybose dėl išmokų 2021-2027 metų laikotarpiu.

"Pasitikėjimas bet kokia organizacija priklauso nuo to, kaip yra vykdomi pažadai. Suprantama, kad pagrindinė priežastis, kodėl tiesioginės išmokos šiais metais nepasieks prieš šešerius metus užsibrėžtų 196 eurų už hektarą, yra dėl padidėjusių deklaruotų plotų išaugus dirbamos žemės plotui, nes skirstant nustatytą sumą matematiškai vienam hektarui išeina mažiau.

Bet ar dėl to Lietuvos ūkininkai kalti? Juk net vienas iš esminių tiesioginių išmokų mokėjimo politikos punktų yra tai, kad tiesioginės išmokos vienam ūkininkui priklauso nuo dirbamos žemės ploto, o ne nuo pagamintos produkcijos.

Aišku, dabar niekas nenori kompensuoti šių netekimų, atėjusių iš metodologinių vingrybių, tačiau tai pamoka ir ateičiai, kad 2021-2027 metais konvergencija, net ir lėtesnė negu norėtųsi, gali būti dar lėtesnė", - tikino T. Povilauskas.

Pasak jo, nors šalies ūkininkų pasipiktinimas yra suprantamas, reikia suprasti ir tai, kad mažėjant visos ES bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo biudžetui 2021-2027 metais niekas nenori atiduoti savo žemės ūkiui skirtų pinigų.

T. Povilauskas pridėjo, kad bendros žemės ūkio politikos finansavimą reikia vertinti ne tik per tiesioginių išmokų sumas, bet ir per Kaimo plėtros programos finansavimą, nes Lietuva turi istoriškai didesnį krepšelį negu daugelis šalių.

Ir iš tiesų, Žemės ūkio ministerijos duomenimis, nuo Kaimo plėtros programos įgyvendinimo pradžios (2014 metų) iki praėjusių metų pabaigos iš 608,7 tūkst. pateiktų paraiškų pasirašyta arba patvirtinta 557,7 tūkst. Iš prašytos 2,27 mlrd. eurų paramos skirta 1,49 mln. eurų parama.

"Manau, kad vienas iš rodiklių, kodėl Baltijos šalys nesulaukia greitesnės tiesioginių išmokų konvergencijos, yra susijęs su tuo, kad tiesioginės išmokos ir kita parama Lietuvoje sudaro apie 40 procentų šalies žemės ūkyje uždirbamos pridėtinės vertės (pelno prieš mokesčius, darbo jėgos sąnaudas, nusidėvėjimą).

Lietuva pagal šį rodiklį yra viena pirmaujančių ES, todėl natūraliai kitoms šalims kyla klausimas, kodėl reikia dar sparčiau didinti išmokas, jeigu ir taip išmokos sudaro didelę pajamų dalį? O Lietuva visgi yra eksportuojanti žemės ūkio produktus valstybė ir eksportuotojai gauna tokias pat pajamas, kaip ir kitos ES šalys, pardavinėjančios eksporto rinkose, pavyzdžiui, kviečius ar sūrius", - sakė T. Povilauskas.

Kodėl Lietuvoje tiesioginės išmokos sudaro ūkininkaujančių didelę pridėtinės vertės dalį? Ekonomisto teigimu, taip yra todėl, kad Lietuvoje vis dar yra labai daug mažų ūkių, kurie tiesiog yra visai nepelningi be ES paramos ir tolesnis ūkių stambėjimas turėtų mažinti šį santykį.

"Ar Lietuva dar gali išsikovoti greitesnį negu siūloma dabar tiesioginių išmokų konvergencijos tempą 2021-2027 metais? Manau, kad per vėlu, tačiau reikia šį skaudulį ir ES įsipareigojimų nevykdymą nuolat priminti", - neabejojo T. Povilauskas.

Vyksta derybos

Iki šiol aktyviai vyksta derybos dėl ES biudžeto, tad tiksliai pasakyti, kiek sumažės parama Lietuvos žemės ūkiui šiandien būtų per drąsu. Šį pirmadienį žemės ūkio ministras Andrius Palionis Varšuvoje kartu su 7 šalių žemės ūkio ministerijų atstovais pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje vieningai sutarė, kad tiesioginės išmokos turi būti suvienodintos. Tikimės, kad mūsų balsas ir argumentai bus išgirsti.
Bet koks paramos mažėjimas gali neigiamai paveikti ir taip gana sudėtingą socialinę-ekonominę situaciją kaimo vietovėse. Menkesnės gali būti ir konkurencinės sąlygos bendroje ES bei tarptautinėje rinkoje. Mažesnės galimybės Lietuvos ūkiams modernizuotis, sklandžiai įgyvendinti įvarius kaimo plėtros projektus kaimo vietovėse gali lemti mažesnį patrauklumą gyventi kaimo vietovėse.
2019 m. gruodį Europos Komisijos pristatytas Europos žaliasis kursas (t. y. užmojai iki 2050 m. tapti pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu) - naujas iššūkis tiek žemės ūkiui, tiek Lietuvos kaimui. Tai reiškia, kad ūkininkai turės įgyvendinti naujus papildomus "žalesnius" reikalavimus, standartus, o tam reikia lėšų. Tad puikiai suprantame ūkininkų nerimą dėl ateities.
Tikimės, kad derybos dėl 2021-2027 finansinės perspektyvos neužsitęs, nes žemės ūkio verslui jau dabar reikia planuoti savo veiklą ir strategiją, siekiant padidinti veiklos efektyvumą investuojant į modernias technologijas ir gamybos praktikas (tikslųjį ūkininkavimą, neariminę žemdirbystę, ekologinį ūkininkavimą, aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą ir pan.). O tai ne tik leistų mažinti sąnaudas, bet kartu ir atsižvelgtų į besikeičiančius vartotojų poreikius, spręstų su aplinkosauga ir klimatu susijusius ES tikslus.
Žemės ūkio ministerija rengia Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2021-2027 m. strateginį planą. Galimas paramos sumažėjimas verčia peržiūrėti mūsų prioritetus, pavyzdžiui, galbūt kai kurioms kaimo plėtros investicinėms priemonėms bus taikomas mažesnis paramos intensyvumas ar pasitelktos finansų inžinerijos priemonės. Ūkininkai, prieš kreipdamiesi paramos, bus priversti gerai pagalvoti, įvertinti savo ūkių būklę ir investicijų poreikį.
Nuo 2009 m. mūsų šalies ūkininkai ir kiti žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai įtraukti į mokesčių mokėtojų sistemą ir moka tuos pačius mokesčius, kaip ir kiti verslu užsiimantys asmenys. Jie valstybei moka gyventojų pajamų, žemės, akcizo, PVM, mokestį už aplinkos teršimą, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Be to, ūkininkai kuria darbo vietas ir už ūkio darbuotojus be jokių išlygų ir lengvatų taip pat moka priklausančius mokesčius.
Žemės ūkio ministerija visuomet pasisako už tai, kad turėtų būti vertinamas bendras mokesčių naštos augimas, palietęs ūkininkus, o ne kiekvienas mokestis atskirai. Bendra visų mokesčių ir įmokų našta verslui turėtų būti pakeliama ir ne skatinti trauktis iš verslo, o kaip tik - jį plėtoti.
Žemės ūkio ministerija