Už drabužius negaili 15 tūkst. eurų

Parduotuvėlės „Jeans Vault“ savininkė Violeta sutiko pasidalinti savo požiūriu į verslą ir kodėl kartais žmonės nesupranta, kur pateko. Šis džinsų butikas gyvuoja jau 10 metų, o pati moteris džinsų pasaulyje sukasi jau 25 metus.

„Visoms interjero dekoracijoms, kurias matote šioje parduotuvėje, jau 25 metai. Lentynos, visi aksesuarai yra surinkti tada, kai aš pradėjau verslą. Tai pati mano verslo pradžia. O keičiant vietą, jie keliauja iš parduotuvės į parduotuvę kartu su manimi. Jei aš pati išsikraustysiu, tai su visais daiktais, bet jei kur kitur dar atidarysiu naują parduotuvę, tai šitie daiktai liks, nes jie – kiekvienas stalas, fotoaparatas, lagaminas – turi savo istoriją“, – pasakojo moteris.

Violetą nuo pat vaikystės viliojo verslas. Prieš jį pradedant, moteris turėjo apsispręsti, kuo prekiaus – batais, trikotažu ar dar kuo. Bet vieną dieną suprato, kad tai bus džinsai.

„Pradėjus verslą gali galvoti tik apie pinigus. Yra labai daug gabių žmonių, kuriems verslas puikiai užsisuka per 5 – 6 metus, o man buvo esmė pasirinkti tokį verslo planą, kuris man būtų labai mielas širdžiai, kuris mane trauktų. Turi ir pats audinys traukti. Kai vieną kartą pamačiau vienus ypatingus džinsų, atėjau ir pasakiau: tai bus mano verslas“, – kalbėjo parduotuvėlės savininkė.

Pirmus savo verslui skirtus džinsus moteris įsigijo Gariūnuose.

„Prieš 20 metų buvo tokia labai gera turkų įmonė „Cross“. Tai šie džinsai ir patraukė mano dėmesį. Tokie tikro džinso, gero pratrynimo. Man labai patiko pats audinys ir jų stilius. Tai buvo geriausias variantas iš to, kas Lietuvoje buvo. Ir aš supratau, kad mano vidus yra labai artimas džinsams ir nusprendžiau apsistoti prie šito verslo“, – prisiminimais dalijosi Violeta.

Šiuo metu parduotuvėlės šeimininkė savo klientams drabužių asortimentą jau yra praplėtusi, o įsigijus džinsus siūlo prie jų derinti ir viršutinius drabužius. Taip Violeta padeda žmonėms kasdienybėje atrodyti gražiai ir patogiai.

„Kodėl rūbų tiek daug? Todėl, kad kiekvieno žmogaus charakteris yra skirtingas. Tad stengiuosi drabužius priderinti prie paties žmogaus, paryškinti jo tapatybę“, – sakė moteris.

Violeta – ne tik parduotuvės savininkė, ją klientai vadina ir stiliste. Pasak jos, tai įvyko natūraliai, jog ji ėmė ir pradėjo parinkinėti drabužius pas ją apsiperkantiems žmonėms. Ir papildomų pinigų už tai neima.

„Man pačiai yra malonumas, kai klientas pasijaučia geriau. Padedu žmonėms gerai jaustis, aš leidžiu jiems atrasti save, išmokau spalvas suderinti. O parduotuvėje jiems leidžiu jaustis kaip savo drabužių spintoje, todėl ir yra toks jovalėlis, nes visi audiniai yra geri, jie nebijo glamžymosi, jie nieko nebijo, gali juos mėtyti. Tai ir nusipirkęs žmogus žinos, kad jis gali sėdėti, vaikščioti, bėgti, pasipurtys ir jis vėl gerai atrodys“, – teigė Violeta.

Prie prekinių ženklų Violeta neprisiriša, bet savitą stilių pažada išlaikyti bet kur ir bet kada, su kokiais prekiniais ženklais bedirbtų.

„Visada renkuosi išskirtines prekes – tiek dizaino, tiek kokybės atžvilgiu. O džinsai yra klasika. Dažniausiai kiekvienas turime drabužių, kurių nenorime nuo savęs nusiimti. Juk būna, kai rūbų pilna spinta, bet tu nešioji tik tuos du. Tai aš žmogui stengiuosi tą dvejetą surinkti“, – sakė butiko šeimininkė.

Atskleidė lietuvių įpročius

Pasak Violetos, drabužių kaina priklauso nuo gamintojo ir prekinio ženklo. Klientai čia sau daug leidžia. Čia žmonės gali rasti rūbų nuo 80 iki 300 eurų.

„Turiu marškinėlius ir už 40 eurų, bet už 104 eurus labiau perka“, – kalbėjo moteris. Tuo tarpu džinsai čia vidutiniškai kainuoja 260 eurų. Kaip teigė Violeta, tokius džinsus įsigiję klientai susigundo ir marškinėliais už 160 eurų.

„Vieni mėgsta nusipirkti kelis kokybiškus daiktus, negu daug prastesnės kokybės. Todėl pasitaupo ir nusiperka“, – pasakojo moteris.

Violeta pastebėjo, kad pastaruosius dvejus metus lietuviai sau leidžia daugiau. O parduotuvėje apsilanko ir pinigų stygiumi nesiskundžiantys užsieniečiai iš Rusijos, Vokietijos, net ir iš Islandijos.

Tiesa, klientai iš Lietuvos neretai čia sugrįžta, tuo tarpu atsitiktinai užklystančių, anot Violetos, – gerokai mažiau: „Aš turiu savų klientų ratą. Čia taip nėra, kad pas mane kaip pieno parduotuvėje pirktų. Dažniausiai užklysta tas, kas čia vieną kartą pabuvo ir su manimi pabendravo. Nes, kai ateina pirmą kartą – nesupranta, kas čia vyksta. Jis nesupranta, kur pateko. Jie man užduoda klausimų ir tada su manim pradeda bendrauti, aš jiems padedu rinktis. Jei klausimų neužduoda – aš jau matau, kad šis pirkėjas ne mano parduotuvės.

Būna, kad ateina moteris ir sako: noriu kelnių, o išeina nusipirkusi keturis visiškai kitokius daiktus. Nes žmonės mato taip, kaip jie mato, o aš jiems parodau, kaip dar kitaip galima įmatyti ir atrodyti. Žmogus iš parduotuvės išeina patogiai ir gražiai – visiškai kitoks, nors buvo atėjęs su savo įsitikinimais.

Štai dirbau su dviem moterimis, kurios vakar apsipirko, o šiandien vėl atėjo. Aš jas visiškai perrengiau, sukūriau kitą stilių.

Penkiasdešimtmetės Lietuvoje dažniausiai nori rengtis klasikiniais drabužiais. O aš aprangą siūlau visai kitokią – kur tiek džinsai, tiek marškinėliai, tiek raukšlė, tiek batų forma yra labai svarbu. Visa tai labai svarbu norint gerai atrodyti, jaustis jaunatviškai ir turėti energijos gyventi. Aišku, būna ir išrankių ponių. Juk aš irgi visiems negaliu įtikti“.

Butiko savininkė teigė, kad čia žmonės per metus palieka dideles pinigų sumas. Kiti savo garderobą atnaujina net už 15 tūkst. eurų ir, pasak jos, tokių žmonių labai daug. Tiesa, tokių žmonių anksčiau būdavo daugiau, o šiais metais taip nebėra.

„Už tą sumą rengiasi visa šeima. Taip ir nutinka, jei aš moku jiems parinkti. Juk yra žmonių, kurie turi po dešimtis džinsų ir marškinių, o visos jų spintos yra nuklotos mano rūbais. Bet tai yra ilgalaikis dalykas – drabužiai susikaupia ne per vienerius metus. Pavyzdžiui, ateina žmonės ir sako, kad jau turi aštuonerius džinsus“, – kalbėjo verslininkė iš Palangos.

Pokalbio pabaigoje Violeta prisipažino, kad net ir prekiaujant džinsais nutinka įvairiausių kuriozų.

„Šiemet nenupirkome naujos kolekcijos, todėl aš bijau į darbą eiti – klientai man net duris daužo, o jiems belieka pasakyti: „Nėra nėra nėra nėra“. Ir man tai yra psichologiškai sunku, nes aš įpratau juos visus rengti ir jie tiki manimi“.