Miškai kertami, urėdija džiaugiasi pelnu

Pernai VMU pervedė į valstybės biudžetą 25,3 mln. Eur už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Atliko įvairias socialines bei ekologines veiklas, kurių vertė - 7,4 mln. Eur.

Kaip bebūtų, šios veiklos buvo tris kartus pigesnės nei privalomi atsiskaitymai už parduotą medieną. VMU taip pat sumokėjo valstybei 2,6 mln. Eur už patikėjimo teise naudojamą turtą.

Be šių pinigų, dar sumokėjo į valstybės biudžetą 22, 14 mln. Eur dividendų. Tad iš viso VMU atseikėjo valstybės biudžetui 57,44 mln. Eur. Ir uždirbo 55,3 mln. Eur normalizuoto grynojo pelno.

Ta proga aplinkos ministras Kęstutis Mažeika viešai pasidžiaugė, kad VMU yra viena pelningiausiai dirbančių valstybės įmonių.

Jei į miškus žiūrėtume tik kaip į parduodamos medienos šaltinį, tai VMU tol bus viena pelningiausių valstybės įmonių, kol miškuose liks tik kelmai. O tada galės transformuotis į Valstybinių medžių atsodinimo urėdiją.

Tiesa, VMU direktorius Marius Pulkauninkas viešai teigia, jog tokiam rekordiniam pelnui įtakos turėjo ir penktadaliu padidėjusi žaliavinės medienos kaina.

Matyt, įtakos turėjo ir urėdijų reforma. 2017 m. veikė 42 miškų urėdijos, o dabar liko tik VMU ir jos 26 padaliniai. Sumažėjus miškams valdančios administracijos, sumažėjo ir jos išlaikymo kaštai.

Tačiau, nepaisant to, jog įmonė pelninga, o girininkų, jų pavaduotojų ir eigulių atlyginimai didesni nei 1000 Eur, vis vien šį birželį keturiose eiguvose nebuvo eigulių.

Taip pat valstybiniams miškams trūko šešių girininko pavaduotojų, dviejų miško ūkio darbininkų, vieno mechaniko ir vieno medienos ruošos ir prekybos regioninio vadovo.

Miškavežiai zuja kasdien

VMU Miškininkystės skyriaus vadovo Dariaus Stonio teigimu, kasmet plynai iškertama 9 tūkst. ha miško.

Tad miškuose trūko specialistų, tačiau netrūko pjūklų. Ir medienos pirkėjų. Sprendžiant iš nupirktos medienos išvežimo trijų dienų grafiko, Lietuva turi ne mišką, bet mažų mažiausiai Sibiro taigą.

Nes tiek yra firmų, firmelių, pageidaujančių tą mūsų varganą, krūmėtą, kelmėtą „taigą“ supirkti. Kad kraštovaizdis būtų toks kelmuotas, nuplikęs kaip Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“.

Medienos pageidauja ne tik lietuviai verslininkai, bet ir trys latvių bendrovės bei skandinavai.

Savo miškus itin saugojantys. Švedijos baldų gamybos gigantė „Ikea“ per savo bendrovę „Ikea Industry Lietuva“ supirkinėja medieną visoje Lietuvoje. Pvz., birželio 5-ąją pagal grafiką išsivežė medieną iš miško netoli Prienų.

Birželio 7-ąją vėl vežė ne tik iš Prienų, bet ir iš Dubravos ir Ukmergės regionų miškų. O birželio 10-ąją vėl vežė medieną iš Ukmergės, Kazlų Rūdos ir Radviliškio regionų. Ir taip tas tris dienas darbavosi ne tik „Ikea“, bet ir vietiniai medienos supirkėjai.

Bet pagalvokime. Jei per tris atsitiktinai pasirinktas dienas Lietuvos valstybiniuose miškuose burzgia tiek skirtingų firmų miškavežių, tai kiek jie išveža nukirstų medžių per metus? Nes, skirtingai nei senovėje, miškai dabar kertami net ir tada, kai paukščiai peri ir augina jauniklius.

Aukcione pardavinėjamas net ir nenukirstas miškas. Pavyzdžiui, Juodkrantėje. Pradinė kubinio metro kaina - 4,60 Eur. Aukcioną organizuojantis VMU padalinys Kretingoje įspėja, jog žiūrovai į aukcioną neįleidžiami. Tarsi ne miškas būtų perkamas, o prievartavimo byla uždarame teismo posėdyje nagrinėjama.

Tiesa, VMU padaliniuose rengiami ir vidinės miškotvarkos projektai. Pernai rengti Tytuvėnų, Šiaulių, Mažeikių, Joniškių, Šakių, Marijampolės padalinių, Kuršių nerijos nacionalinio parko miškotvarkos projektai.

O šiemet miškų masyvai bus tvarkomi prie Kėdainių, Kuršėnų, Rokiškio, Trakų ir Ignalinos. Tačiau ar visada rūpi sveikas, žaliuojantis medis? Pavyzdžiui, miškotvarkos projekte buvo aiškinamasi, kuriose valstybinio miško, esančio Šakių rajone, vietose būtų galima įrengti mažuosius smėlio karjerus ir kasti smėlį. Aišku, tose vietose pašalinant medžius ir įrengiant prie karjerų privažiavimus. Ir vėl miške kliudo ne žmogus, bet medis.

Laiku sustabdė kreivą įstatymą

D.Stonys ramina, jog kirtavietės per 3 metus atsodinamos. Kasmet Lietuvoje atkuriama ar naujai įveisiama 8,9-9,8 tūkst. ha miško. Daugiausia spygliuočių. O ir valstybinių miškų kiekis nemažas - 1102,0 tūkst. ha, tai yra pusė viso Lietuvoje esančio miško. Kita vertus, pavojus miškams sunykti išlieka.

Vieno pavojaus pavyko išvengti tik dėl Seimo Antikorupcijos komisijos budrumo. Pasikonsultavusi su Specialiųjų tyrimų tarnyba, sustabdė Miškų įstatymo patobulinimą. Su griozdišku pavadinimu LR Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr.XIIIP-2810 (2).

Šis Miškų įstatymo patobulinimas, kuris turėjo įsigalioti nuo šių metų pradžios, būtų leidęs mišku nelaikyti jokių kirtaviečių, gaisraviečių ar nuo kitų priežasčių nunykusio miško.

Todėl valstybinį mišką būtų galima per trejus metus neatsodinti. Kam tas vargas? Kirtaviečių ar gaisraviečių žemę būtų galima paprasčiausiai parduoti. Juk miško nėra. Tik žemė liko. Ir parduoti žemę ne tik vietiniams fiziniams bei juridiniams asmenims, bet ir užsienio organizacijoms.

Tiesiog idealios sąlygos okupuoti miško žemę be šūvio! Juolab kai, anot VMU Miško apsaugos skyriaus vadovo Mariaus Ivanausko, kasmet vidutiniškai išdega apie 100 ha miško, o nuo ligų kasmet žūva apie 250 ha. Štai į tas ištuštėjusias vietas ir galėjo taikyti STT išbrokuotas Miškų įstatymo patobulinimas. Jis, nors nesvarstytas, niekur nedingo. Guli Seimo kanceliarijoje. Su prierašu „registruotas“. Gal laukia tinkamo momento dar kartą apsireikšti?

Komentaras

Advokatas Saulius DAMBRAUSKAS, šiemet Aplinkos apsaugos ministerijos apdovanotas „Gerve“ už lyderystę saugant miestų žaliąsias erdves. Bet S.Dambrauskui rūpi ne tik miestų medžių likimas, bet ir miškai:

„Kiekvieno fizinio asmens siekis yra gauti pelno. Bet valstybinių miškų urėdijos tikslas - teisingas valstybinių miškų eksploatavimas. Kai saugoma tai, kas turi būti saugoma, o tuo pat metu ir auginama mediena pardavimui.

Bet Lietuvoje kartais ūkinis miškas, skirtas parduoti, supainiojamas su saugomomis teritorijomis. Jauninamas medžių kirtimas, nors, mano supratimu, kuo medis plonesnis, tuo mažiau turi medienos ir tuo mažiau pelno.

Taip vagiame iš ateities kartų, kurios galėtų pelningiau pardavinėti labiau subrendusį, storesnį medį. Be to, miškas - tai ne vien mediena. Miškas - tai ir ekologija, ir deguonies gamyba, ir visa jo fauna bei flora. O miškininkai kažkodėl susikoncentravę į trumpalaikį medienos verslą, nors pinigų galėtų užsidirbti ir iš turizmo, ir iš rekreacijos.

Pavyzdžiui, Japonijoje didžiuliai pinigai uždirbami iš žmonių gydymo mišku. Miško terapijos. Tai fantastiški pinigai. O nematerialioji miškų vertė yra daug didesnė už materialiąją.

Ypač tai aktualu dabar, kai vyksta klimato kaita. Kur karščiau šiomis dienomis - miestų gatvėse ar didelių medžių pavėsiuose?“