Linas Kukuraitis: valstybė turi stoti ten, kur žmonės negali apginti savo interesų

„Vaiko pinigų“ įvedimas - ne pašalpinių visuomenės kūrimas, o labai aiški valstybės pagalba visoms šeimoms, kurios augina vaikus, nes užauginti vaiką tikrai yra brangu. Taip interviu Eltai teigė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.

Pasak ministro, didžiulis skaičius vaikų skursta, todėl universali išmoka visiems, kaip rodo kaimynų lenkų patirtis, yra taikli, siekiant mažinti vaikų skurdą per paramą šeimai. 

Kas teisingiau - „vaiko pinigai“ ar dirbantiems tėvams taikyta, bet panaikinta papildoma mokesčių lengvata? Pasidalijusieji į stovyklas naudojasi ne tik skaičiais, bet ir jausminiais argumentais, tad ir su L. Kukuraičiu kalbėjomės ne tiek apie lėšas, skaičius ir procentus, kiek apie žmonių jauseną politikams pradedant plataus masto reformas. 

Prieš tapdamas ministru L. Kukuraitis akcentavo žmogaus orumą ir kaip lengvai galima redukuoti pažeidžiamą asmenį, supaprastinant jo problemą. Pavyzdžiui, išėjusiajam iš kalėjimo tarti: „Štai talonas, eik pavalgyt“. Bet „Carite“, kuriam jis vadovavo, tokiam žmogui pasiūloma prisijungti prie labdaros valgyklos savanorių, pasakant, kad drauge besidarbuojant ten galima ir pavalgyti. 

Pasak L. Kukuraičio, antrasis pasiūlymas - pakeliantis žmogaus orumą, nes į jį kreipiamasi ne kaip į neįgalų, bet kaip į galintį, tik šiuo metu neturintį ko valgyti.

Diskusijoje apie vaiko pinigus irgi minimas orumas - tėvų, kurių pareiga išlaikyti savo vaikus. Kad panaikintas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD) buvo skirtas dirbantiems tėvams ir palaikydavo jų orumą, pastangą išlaikyti šeimą. Tuo tarpu „vaiko pinigai“ - visiems.

- Kam įvedant „vaiko pinigus“ reikėjo naikinti mokestinę lengvatą tėvams?

- Deja, bet taip buvo nutikę, kad PNPD prisidėjo prie pajamų nelygybės kūrimo. Turint galvoje, kad daugybė vaikų skursta, universali išmoka visiems, kaip rodo kaimynų lenkų patirtis, yra taikli siekiant mažinti vaikų skurdą per paramą šeimai.

Tai, kad pinigai per neapmokestinamąjį pajamų dydį pasiekdavo tėvus, o dabar pasiekia vaikus per „vaiko pinigus“ - tėra pavadinimo klausimas, bet faktas - tas pats: tėvai mokestinę lengvatą gaudavo už vaiką, o ne dėl to, kad yra tėvai. 

- Demografai akcentuoja, kad gimstamumui įtakos turi ne tik paramos dydis, bet ypač - stabilumas: svarbu nenaikinti nustatytų išmokų, lengvatų, nemažinti paramos auginantiems vaikus. Kaitaliojimai šioje srityje Lietuvoje - nuolatiniai, tad nenuostabu, kad taip jautriai buvo sureaguota į PNPD naikinimą įvedant „vaiko pinigus“. Ar tiesa, kad buvote prieš PNPD naikinimą, kaip Eltai yra sakęs jūsų tuometis patarėjas ekonomistas Romas Lazutka?

- Iš tiesų, vyko labai aštrios diskusijos, kaip pasiekti šeimas, kurioms reikalinga pagalba auginant vaikus, ir kaip skatinti žmones dirbti, užsidirbti.

Susipriešinimas kyla neva remiamos ir tos šeimos, kurios nedirba. Bet žmonės nedirba dėl įvairių, dažnai objektyvių, priežasčių. Tai ir negalia, nedirbanti gali būti vieniša mama, kuri augina vaikus ir turi jiems užtikrinti gerovę. Gyvenime visaip susiklosto, todėl priešinti dirbančių ir nedirbančių neturėtume, kaip jie stipriai yra priešinami Lietuvoje. 

Kitas svarbus dalykas - neapmokestinamojo pajamų dydžio lengvata ir „vaiko pinigai” nėra lygiavertė pagalba.

Pastaruoju metu labai didelė dirbančių žmonių dalis nepasinaudodavo papildomo neapmokestinamojo dydžio lengvata, nes gaudavo nedideles pajamas. Mes nebegalėjome apsiriboti šia lengvata, kad pasiektume šeimas, labiausiai reikalingas pagalbos.

Negalintiems pasinaudoti PNPD išmokėti ją kaip išmoką būtų per sudėtinga administraciškai. Tiesiog yra labai daug šeimų, kurios pasinaudodavo ne 30 eurų lengvata, o, pavyzdžiui, 23 eurais. Ką daryti su tais 7, 3 ar 14 eurų, kuriais atskiri žmonės nepasinaudojo? 

Jei visiems būtume palikę neapmokestinamojo pajamų dydžio lengvatą ir pridėję vienodą universalią išmoką, būtume išlaikę tą pačią nelygybę, kuri egzistuoja: tėvai, kurie uždirba daugiau, galėtų pasinaudoti papildoma lengvata, nors ir taip uždirba daugiau. O uždirbantys mažiau šeimoje turi išsitekti su mažesnėmis pajamomis, ir lengvata pasinaudoti negali.

Tokia nelygybė vaikų atžvilgiu buvo.

Nauja paramos vaikams sistema siekėme užtikrinti du dalykus - kad tiek mažas, tiek vidutines pajamas turintys žmonės gautų kuo mažiau apmokestintas pajamas. Lygiagrečiai svarbu padėti šeimoms, užtikrinant kuo didesnes pajamas per išmoką - „vaiko pinigus“. 

Neteisinga sakyti, kad 30 eurų mokamų „vaiko pinigų“ yra visiškai tas pats, ko dirbantys tėvai neteko panaikinus PNPD. Individualiai žiūrint, kai kuriais atvejais taip buvo, bet žvelgiant valstybės mastu - šimtai tūkstančių šeimų pradeda gauti paramą, kurios anksčiau negaudavo.

- Nepasitenkinimą dėl vaiko pinigų kaitino ir valdančiųjų noras pasigirti, kaip labai padėjo šeimoms. Vietoj PNPD tą pačią pinigų sumą per „vaiko pinigus“ gavusiems tėvams tai prilygo tų pačių pinigų perdėjimui iš vienos kišenės į kitą, o ne papildomai pagalbai.

- Gali būti, kad suerzino ir užtrukęs išmokos gavimo procesas. Kai šeima mėnesį ar du negauna pajamų, kurias anksčiau gaudavo, normalu klausti, kas čia vyksta. Reikia tik atsiprašyti visų šeimų už tą uždelsimą, kad perėjimas, deja, buvo sudėtingas, bet pasidžiaugti, kad daugiau nebereikės nei pildyti prašymų, nei kažko kito daryti, kad šeimas pasiektų „vaiko pinigai“, kurie bus padidinti, o padidinti bus tikrai.

- Kitas iš minėtų argumentų buvo, kad pildydami prašymą „vaiko pinigams“ žmonės tampa prašytojais. 

- Bet prašytojas esu ir aš, kai rašau prašymą darbovietei dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio lengvatos. Pradėjęs dirbti papildomą darbą taip pat rašydavau prašymą pritaikyti arba nepritaikyti papildomą neapmokestinamųjų pajamų dydį. 

Pažvelgę į dešimties metų perspektyvą pamatytume, kad prašymų esame pateikę daug daugiau nei kartą dėl „vaiko pinigų“.

- Valdančiųjų rinkimų programoje minėti abu paramos instrumentai vaikus auginantiems tėvams. Tačiau PNPD panaikinta, palikti tik „vaiko pinigai“. Rinkėjai buvo apgauti?

- Reikia klausti pačių valdančiųjų. Kiek žinau, Seime yra iniciatyvų iš naujo svarstyti papildomo neapmokestinamojo pajamų dydžio galimybę, ieškoti būdų, kaip dar padėti šeimoms per mokestines lengvatas. Kaip supratau, abu variantai, bent jau Seime, partijos lygmeniu yra svarstomi.

- Pacituosiu internautą, kuris diskusijoje dėl „vaiko pinigų“ prašytoju tapusį pilietį vadino tobulu rinkėju, o pilietį, kuris gali išgyvent neprašydamas, daug reiklesniu politikams, kartais net abejingu. „Su prašytojais gi daug paprasčiau - pažadėjai, kad padidinsi, pagerinsi, pridėsi ir balsas rinkimuose garantuotas“, - sako ponas Gintautas. Ką atsakytumėt jam?

- Universalios paramos instrumentas tampa europiniu standartu. Universalūs „vaiko pinigai“ taikomi daugelyje šalių ir, atrodo, tai yra geroji praktika. 

Bazinių pajamų užtikrinimas žmonėms, kurie augina vaiką, mano galva, sukuria laisvesnę visuomenę. Turėdamas bazines pajamas esi mažiau priklausomas nuo pašalpų, kompensacijų ir t. t. Todėl bazinių pajamų suteikimas sudaro sąlygas laisvesniam egzistavimui visuomenėje, mažiau susieja su tikslinėmis paramomis. Taip mažesnė dalis žmonių patenka į paramos gavėjų ratą, kur priklausomybė nuo paramos tikrai gana nesunkiai vystosi.

- Atskirties mažinimas ir lygiava - ar dėtumėt lygybės ženklą ir kaip šiuos dalykus atskirti priimant politinius sprendimus socialinėje srityje?

- Tai susiję dalykai. Lygesnėje visuomenėje ir atskirties yra mažiau. Tačiau atskirties sąvoka - platesnė. Tai ne tik socialinė, materialinė atskirtis, bet ir kultūrinė. Šalia tokių atskirties grupių, kaip benamiai, pabėgėliai, yra ir migrantų, kurie galbūt materialiai visai neblogai gyvena, bet patiria tam tikrą atskirtį svetimoje visuomenėje. 

Mūsų atskirtis ir kuria pagrindines įtampas - kad mes materialiai skiriamės, kultūriškai skiriamės, vieni kitų negerbiam. Tuomet norisi ieškoti individualių išeičių, žmonės patys stengiasi kuo daugiau uždirbti individualių pajamų, slepia mokesčius, bando prieiti prie giminių, kurie gauna geras pajamas ir pan.

Trumpai tariant, kuo didesnė nelygybė, tuo žmonės labiau renkasi individualius sprendimus, kurie tą nelygybę padidina. Šitame užburtame save sukančiame rate auga atskirtis.

- Sociologai įvardija du būdus, kaip vystosi ryšiai visuomeninėje: „tinklinis“, kai susisiejame dėl bendrųjų reikalų, tampančių mūsų visuomenės pagrindu, o „branduolinis“, kai pagrindinis saitas - natūralus šeiminis ryšys. Ar jums neatrodo, kad mokesčių mokėtojų susitarimas didinti neapmokestinamąjį minimumą auginantiems vaikus - „tinklinio” ryšio visuomenėje vystymosi pavyzdys, o „vaiko pinigai” - akivaizdžiai „branduolinio”?

- Gavusiųjų papildomą mokesčių lengvatą bandymas komunikuoti kartu ir tartis dėl jos - tapatus bendradarbiavimui žmonių, pritariančiųjų universaliai vaiko pinigų išmokai. Žmonės ir dėl vieno, ir dėl kito klausimo telkiasi.

Tačiau didesnes pajamas turinti žmonių grupė komunikaciškai stipresnė: uždirba didesnes pajamas, gali atstovauti savo interesams, konfrontuoti valdžiai, yra labiau išprususi, galų gale, gali skirti laiko įsigilinti ir kalbėtis su valdžia. 

Tuo tarpu mažas pajamas už darbą gaunantiems ar iš viso jų neturintiems, tikėtina, atstovauti sau kaip grupei yra sunkiau. Tada šitoje vietoje valdžia priėmė sprendimus tą nelygybę, kuri buvo, sumažinti.

Kalbant apie „branduolinius“ ir „tinklinius“ ryšius visuomenėje, vieni gali „susitinklinti“ dėl savo interesų ir prašyti dar didesnio neapmokestinamojo pajamų dydžio, o kiti negali pastovėti už save ir dėl to nelygybė tik auga. 

Tokiu atveju valstybė turi stoti ten, kur žmonės mažai už save komunikuoja ir negali apginti savo interesų.

- Ačiū, kad pasikalbėjom. Tik nepasakėte, ar buvote už tai, kad vaiko pinigai neišstumtų papildomos mokestinės lengvatos, kurios neteko vaikus auginantys tėvai?

- Tose diskusijose mes svarstėme kompromisinį variantą, bet skaičiai parodė, kad vis viena nelygybės aspektas būtų išlikęs net ir variante, kurį mes pateikėme derybose su Finansų ministerija - kažkiek sumažinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, skirti mažesnę „vaiko pinigų“ išmoką. Tačiau tam būtų reikėję 200 mln. eurų, kurių šiems metams nebuvo galimybių pridėti, kai iš PNPD buvo pasinaudota tik 56 milijonais. 

Vadinasi, 144 milijonais daugiau valstybė dabar padeda konkretiems vaikams per „vaiko pinigus“, kurie, deja, sukėlė didelį erzelį. 

Mano galva, jeigu „vaiko pinigai“ būtų didesni nei 30 eurų, o siektų 40-50 eurų, nepasitenkinimo būtų kur kas mažiau.