Kodėl „Airbnb“ nėra apgyvendinimo paslaugas teikianti bendrovė, o „Uber“ yra transporto paslaugas teikianti bendrovė?

Kuo skiriasi šios dvi paslaugos ir kodėl jų tiekėjams svarbus informacinės visuomenės paslaugos teikėjo statusas?

Pradėkime nuo ištakų. 2000 m. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (toliau – E-komercijos direktyva), kurios tikslas - suvienodinti valstybių narių įstatymus ir reikalavimus kuriant bendrą skaitmeninę rinką. Vienas iš E-komercijos direktyvos bruožų yra tai, kad informacinės visuomenės paslaugas teikianti bendrovė, kuri yra registruota vienoje iš valstybių narių ir atitinka tos narės įstatymų reikalavimus, laisvai gali teikti šias paslaugas kitose valstybėse narėse (nepaisant kelių išimčių).

Lietuvoje E-komercijos direktyvos nuostatos yra perkeltos į Informacinės visuomenės paslaugų įstatymą.

Informacinės visuomenės paslauga yra apibūdinama kaip paprastai už atlyginimą, per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga. Pavyzdžiui, šios paslaugos apibūdinimą atitinka socialiniai tinklai „Facebook“ ar „Instagram“ bei tokios platformos kaip „Vinted“. Tačiau asmenų konsultavimas telefonu nepatenka į šių paslaugų apibūdinimą.

Taigi kodėl „Airbnb“ yra informacinės visuomenės paslaugas teikianti bendrovė, o „Uber“ - ne?

„Uber“ byla prasidėjo dėl Barselonos taksi vairuotojų profesinės asociacijos kreipimosi į teismą, kad „Uber“ veikla pažeidžia teisės aktus, yra apgaulinga veikla ir nesąžiningos konkurencijos atvejis. „Uber“ neturėjo savivaldybės išduoto leidimo (licencijos) teikti taksi paslaugas.

„Airbnb“ bylos atveju Prancūzijos apgyvendinimo ir profesionalaus turizmo asociacija (APTA) kreipėsi į teismą, kad „Airbnb“ vykdo veiklą be profesinio pažymėjimo, kuris pagal Prancūzijos teisę yra privalomas asmenims, vykdantiems nekilnojamojo turto agento veiklą. Papildomai APTA pažymėjo, kad „Airbnb“ nuomotojams siūlo papildomas paslaugas, tokias kaip būsto nuotraukos, garantija dėl žalos atlyginimo ir civilinės atsakomybės draudimas.

Abiejose šalyse vietiniai įstatymai, kurie perkėlė E-komercijos direktyvą, draudė reikalauti, kad informacinės visuomenės paslaugas teikiančios bendrovės, kurios yra įsisteigusios kitose valstybėse narėse, atitiktų šių įstatymų reikalavimus. 

Taigi, ESTT atliko vertinimus ir nustatė, kad „Airbnb“ teikiama tarpininkavimo paslauga, kurios tikslas – per elektroninę platformą už atlyginimą suvesti potencialius nuomininkus su profesionaliais ar neprofesionaliais nuomotojais, siūlančiais trumpalaikio apgyvendinimo paslaugas, kartu su šia tarpininkavimo paslauga teikiant ir tam tikras papildomas paslaugas, turi būti laikoma „informacinės visuomenės paslauga“, kaip tai suprantama pagal E-komercijos direktyvą.

„Uber“ atveju ESTT nustatė, kad „Uber“ teikiama tarpininkavimo paslauga, kurios tikslas naudojantis išmaniajam telefonui skirta programėle už užmokestį padėti užmegzti ryšį neprofesionaliems vairuotojams, naudojantiems nuosavą transporto priemonę, ir asmenims, pageidaujantiems keliauti mieste iš vienos vietos į kitą, turi būti laikoma neatsiejamai susijusia su transporto paslauga ir dėl tos priežasties kvalifikuojama kaip „paslauga transporto srityje“.

Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp šių paslaugų teikėjų?

Kontrolė ir materialus dalyvavimas veikloje.

Vienas iš esminių skirtumų - kainų nustatymas. „Uber“ nustato didžiausią galimą kainą bei, esant didelei pasiūlai, gali padidinti kainas ar, priešingai, jas sumažinti. „Airbnb“ atveju kiekvienas nuomotojas pats nusistato, už kokią kainą nori nuomoti savo būstą, „Airbnb“ tik pateikia informaciją apie vidutinę kainą tam tikroje miesto dalyje.

„Uber“ vykdo vairuotojų elgesio bei transporto priemonių kokybės ir saugumo kontrolę. Be to, „Uber“ skatina vairuotojus dirbti tam tikroje miesto dalyje ir tam tikru metu, t. y. imasi aktyvių veiksmų dėl teikiamų paslaugų kokybės ir prieinamumo.

„Airbnb“ nereguliuoja, kurioje miesto vietoje galite išnuomoti savo būstą bei kokius standartus jis turi atitikti. Tai yra paliekama nuomininkams, jų poreikiu ir vertinimui. Žinoma, „Airbnb“ gali sustabdyti nuomotojo skelbimą ir imtis kitų veiksmų, tačiau tai labiau yra susiję su platformos taisyklių laikymusi nei su rinkos reguliavimu, kai nustatoma kaina, pasiūla ir kt.

Dėl šių aplinkybių ESTT nustatė, kad „Uber“ iš esmės teikia transporto paslaugas, kurioms teikti naudoja mobiliąją programėlę, o „Airbnb“ tėra tik platforma, kuri sujungia nuomotojus su nuomininkais. Nors „Airbnb“ ir turi didelę įtaką būsto nuomos rinkai, ypač didžiosiose sostinėse, tačiau tai lėmė rinkos pasiūla ir paklausa, o ne aktyvūs platformos veiksmai, priešingai nei „Uber“ atveju.

Pripažinimas, kad „Airbnb“ yra informacinės visuomenės paslaugas teikianti bendrovė, nuo jos pečių nuima daug administracinės naštos, t. y., bendrovei nereikia gauti licencijų ar leidimų, steigti atstovybių ir kt. kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje ji teikia paslaugas. „Airbnb“ užtenka atitikti reikalavimus, taikomus Airijoje įsteigtoms bendrovėms („Airbnb“ yra įsteigta Airijoje).

Be to, informacinės visuomenės paslaugas teikianti bendrovė nėra atsakinga už ja besinaudojančių vartotojų joje skelbiamą turinį, nebent būtų informuota, kad toks turinys pažeidžia įstatymus, ir nesiimtų priemonių jį pašalinti. Tačiau šis atleidimas nuo atsakomybės pastaruoju metu sulaukia vis daugiau išimčių ir papildomų reikalavimų, tokių kaip įpareigojimas „Facebook“ panaikinti tapačius ar itin panašius komentarus į jau pripažintus neteisėtais.