Kioskai - nemirtingi

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, turgūs ir kioskai pripildė prekybos rinką, nes senosios specializuotos maisto ir pramoninių prekių parduotuvių lentynos buvo tuščios, o universaliųjų prekybos centrų dar nebuvo. Metaliniai laikini kioskeliai dygo tarsi grybai po lietaus. Ypač daug kioskų atsirado didmiesčiuose, daugiabučių namų rajonuose, ant šaligatvio prie jų rikiuodavosi eilės. Klaipėdoje tais laikais tokių kioskų buvo daugiau kaip 100. Juose buvo galima įsigyti tiek maisto produktų, tiek tabako, įvairiausių smulkmenų, kosmetikos, drabužių - ko tik nori - nuo kramtomosios gumos iki prezervatyvų.

Nuo vaistų iki tabako

"Sovietmečiu dirbau bandomojoje laivų remonto įmonėje, turėjau aukščiausią elektriko kvalifikaciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įmonė susitraukė, darbuotojus atleido. Reikėjo iš kažko gyventi, vaikai maži buvo. Ėjau į turgų stovėti, kaip ir visi ėjo", - prisiminė verslo pradžią Rimvydas, dabar prekiaujantis tabaku kioske Senajame turguje. Paradoksas, tačiau prekybininko karjerą pašnekovas pradėjo nuo vaistų.

SMULKMENOS, kurių nepadėsi ant prekystalio turguje - prekybinių kioskelių prekės.

"Pradžia buvo pasakiška. Vežiau vaistus iš Archangelsko Rusijoje. Rublį investuodavau, o čia gaudavau 100. Vaistai tada buvo deficitas. Neatsimenu dabar, kokie, o tada ir visus pavadinimus žinojau, ir nuo kokių ligų, ir kokiomis dozėmis vartoti. Paskelbėme laikraštyje, kad parduodame vaistus - užsikabino vaistinės, pildėme jų užsakymus. Paskui atsirado muitinė, vaistus tapo sunku įvežti. Pradėjau turguje prekiauti. Čia, Senojoje turgavietėje, tarp kolonų pardavinėdavau maisto produktus: margariną, majonezą, aliejų, cukrų. Produktus pirkdavau bazėje ir perparduodavau. Parduotuvėse nieko nebuvo, o jei atsirasdavo - tai brangiau. Tada buvo stipri vidurinioji klasė, visi turėjo pinigų, nes verslai neišveždavo mūsų pinigų į užsienį, viskas sukosi čia, vietoje", - dėstė Rimvydas.

Pašnekovas teigė, jog buvo vienas pirmųjų klaipėdiečių, 1993-1994 metais gavusių licenciją prekiauti tabaku kioske. Sekėsi puikiai. Dirbdavo visą dieną dvi pardavėjos ir nuolat stovėdavo eilė po 10 žmonių. 200-300 litų per dieną pelno uždirbdavau. Namų nepasistačiau, investavau į akcijas, iš pradžių pasisekė, vėliau nepasisekė..." - filosofiškai kalbėjo Rimvydas.

Didžiausi reketininkai - dabartinė valdžia

Paklaustas, ar tais laikais reketininkai reikalaudavo susimokėti "už apsaugą", tabako pardavėjas tik nusijuokė. "Mano verslas buvo per smulkus, kad kas nors kabinėtųsi. Bet buvo kioskų, kurie prekiaudavo valiuta. Tie kioskai uždirbdavo po 1 000 dolerių per dieną. Už vadinamąją apsaugą "berniukai" iš jų kasdien po 10 dolerių gaudavo. Toks tad reketas, kapeikos... Reketu užsiima dabartinė mūsų valdžia. Mokesčių pavidalu mes jai dabar atiduodame lygiai pusę savo pajamų", - pasakojo kiosko savininkas.

GALIMYBĖS. "Batsiuvio amatas triukšmingas, daugiabutyje nepadirbsi. Kioskas - nors ir ne itin patogi, bet vienintelė įperkama vieta, kurioje galiu dirbti",- sakė batsiuvys Povilas, dirbantis kioske Senojo turgaus teritorijoje.

Prekyba tabaku iš kiosko - Rimvydo šeimos smulkus verslas. "Turime du kioskelius: vieną čia, Senajame turguje, kitą - Naujajame. Žmona - individualios įmonės savininkė. Aš pats prekiauju Senajame turguje, samdome pardavėją prekiauti Naujajame turguje, buhalterę. Kai patys dirbame - tai pakanka uždarbio pragyventi. Naujajame turguje sekasi neblogai, o čia, Senajame turguje - labai sunkiai. Didžiausią smūgį smulkiajam kioskelių verslui sudavė prekybos centrai. Jie pradėjo prekiauti mažmena didmenos kainomis. Esant tokiai konkurencijai išsilaikė tik tie kioskai, kurie turėjo klientų srautą ir savininkai patys dirbo. Aš esu vienas iš tokių. Kitas smūgis buvo, kai įrengė parkomatus prie Senojo turgaus. Tada iš turgaus dingo ir pirkėjai, ir pardavėjai. Dabar čia apyvarta tokia, kad užtenka tik vienam žmogui pragyventi, pajamos - minimalios algos dydžio. Naujajame turguje, kur parkomatų nėra, daugiau žmonių ir pajamos tris keturis kartus didesnės, bet aš ten už savo kioskelį moku 115 eurų už žemės nuomą, čia - 170 eurų. O kaip išsilaiko prekybininkai, kuriuos Naujajame turguje suvarė į stiklinius gardus ir verčia mokėti po 50 Eur už kvadratinį metrą, neįsivaizduoju",- pasakojo apie smulkiojo verslo sąlygas prekybininkas.

Kai plaukų lakas buvo deficitas

"Reikia dirbti pačiam, suprasti, ko klientai nori, ir tai pasiūlyti. Orientuojuosi į žmonių poreikius, parduodu viską pigiau. Taip ir išlikau", - verslo paslaptimi pasidalijo 24 metus kioske bižuterija ir įvairiomis smulkmenomis prekiaujanti Lina.

Juokais Lina prisiminė ir savojo verslo pradžią. "Kai įsikūrėme - pagrindinė mūsų prekė buvo plaukų lakas ir skalbimo milteliai. Parduotuvėse jų nebuvo. Parduotuvėje buvo toks niekam tikęs lakas - beveik vanduo, atrodo, "Gražina" vadinosi. Jis tik plaukus sulipdydavo. O lakas tuo metu buvo labai reikalingas visoms moterims, nes tada buvo madingos pašiauštos šukuosenos, kurios be lako nesilaikydavo. Po plaukų lako atsirado lūpdažiai, šešėliai, papuošalai, plaukų gumelės. Ėmiau prekiauti įvairiomis smulkmenomis. Žmonėms jų reikėjo, parduotuvėse nebuvo, o turguje susidėlioti ant prekystalių negali, nes pavogs", - pasakojo pašnekovė.

ATGIMIMAS. Kioskai - puiki vieta užkandinėms įrengti.

Prekybininkei apmaudu, kad kioskeliai mieste traktuojami kaip vizualinė tarša. "Manau, kad automobiliai - didesnė tarša nei mano medinis kioskas. Jeigu netinkame, tegu nustato reikalavimus, kaip turi kioskas atrodyti, ir leidžia žmonėms kurti sau darbo vietas, prekiauti, teikti paslaugas. Man pačiai daug labiau patinka mažos parduotuvėlės nei dideli prekybos centrai, kurie užkelia kainas ir siurbia mūsų pinigus", - kalbėjo pašnekovė.

Pašnekovė sakė neįsivaizduojanti savęs kitoje vietoje, nes baigusi prekybos studijas, sovietmečiu dirbo pardavėja, o įsigijusi kioską džiaugiasi laisve. "Pati sau esu prekybininkė. Kiti kioskai subankrutavo, nes samdė pardavėjus, patys nedirbo. O aš pati dirbu, taip ir pasilikau. Pati sau esu šeimininkė. Tai yra mano darbo vieta ir aš ja džiaugiuosi. O kur nulėksi? Kas tavęs laukia?" - kalbėjo Lina.

Bedarbiai gauna daugiau

"Būčiau jaunesnis - išvažiuočiau iš Lietuvos, užsienyje žmonės sunkiai dirba, bet ir uždirba. Tačiau esu tokio amžiaus, kad jau niekas manęs nelaukia. Sunku išgyventi iš batsiuvio amato. Labai dideli mokesčiai, medžiagos brangios, o batai dabar vienkartiniai, žmonės jų net netaiso. Jeigu taiso - tai ateina vieną kartą per pusmetį, o per tą pusmetį ir numirti gali. Dažnai uždirbu mažiau nei bedarbiai pašalpos gauna, bet negi dabar sėdėti namie ir pro langą žiūrėti? Čia bent su žmonėmis susitinku, pasišneku", - guodėsi klaipėdietis Povilas, taisantis batus nuo 1975 metų.

Ilgai Povilas dirbo kioske Bangų gatvėje, o prieš dvejus metus persikėlė į kioską Senojo turgaus teritorijoje. "Vasarą kioske dirbti labai patogu, o žiemą - šalta, bet ką darysi. Gyvenamajame name tokio darbo dirbti negalėčiau, nes avalynės taisymas sukelia triukšmą, prekybos centre - per brangi nuoma. Buvo atsidariusi viena avalynės taisykla, bet neišsilaikė", - dėstė Povilas.

Iš meilės žmonėms

Dešimtmetį Senojo turgaus kioske dirbanti Lina prekiauja rusiškos kosmetikos produktais, papildais. "Prieš dešimtmetį bėgau su vaikais nuo vyro. Atvažiavome iš kito miesto. Darbo nebuvo, reikėjo kažką galvoti. Pasiėmiau leidimą ir pradėjau dirbti. Aš myliu žmones, tad darbas su žmonėmis man patinka. Taip ir dirbu. Paskui prasidėjo tragedijos, žuvo sūnus..." - dramatiškos gyvenimo istorijos nuotrupas atskleidė pašnekovė.

"Žmogus - toks padaras, kuris prisitaiko prie visko. Kaip bus - taip bus gerai. Prekiauti rusiška kosmetika ir maisto papildais tiekėjai pasiūlė. Tokių prekių nėra vaistinėje, žmonės jas vertina dėl kokybės ir žemos kainos. Labiausiai perka ūkišką muilą, dantų pastą, įvairius tepaliukus. Žmonės žino, ko jiems reikia. Dabar prekyba labai sunkiai sekasi, nes neliko žmonių. Nėra su kuo dirbti. Labiausiai žmonių sumažėjo, kai prasidėjo emigracijos bumas. Dabar tai nors augalus, žalumynus pardavinėja, o žiemą Senajame turguje gali nors futbolą žaisti. O mokesčiai - baisūs. Kad išgyvenčiau, dirbu be poilsio dienų", - pasakojo Lina.

Gaila palikti

Naujajame turguje gyvūnų prekėmis prekiaujančiame kioske susipažinome su Tatjana. Ji pardavėja savo kioske dirba jau 25 metus. "Iš pradžių dirbau samdoma pardavėja, paskui išsinuomojome savo kioską, galiausiai išsipirkome. Pradėti savo verslą buvo sunku. Iš pradžių važiuodavome patys į Maskvą pirkti prekių, paskui pradėjome gauti iš tiekėjų Lietuvoje. Visada prekiavau gyvūnams skirtomis prekėmis, nes gyvūnai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Turime vokiečių aviganių ir pudelių veislyną, gyvūnų kirpyklą. Kioskas yra šių paslaugų komplekso dalis. Vien iš jo išgyventi negalėtume, ypač dabar, kai dėl turgaus rekonstrukcijos kioskas perkeltas į kitą vietą ir pusė klientų net nežino, kur mus rasti. Didelė našta ir mokesčiai, kurie kasmet auga. Dirbame iš inercijos. Daug man siūlo kitų darbų, bet 25 metus dirbu čia - gaila palikti", - sakė klaipėdietė.

Nauja kioskų karta

Pavieniai senieji prekybos kioskai šiandien išliko tik turgavietėse. Daugelis jų neatlaikė prekybos centrų konkurencijos, o ir Klaipėdos miesto savivaldybė 2005-2007 m. nusprendė, jog kioskai teršia miestą vizualiai ir panoro jų atsikratyti, neišduodama naujų leidimų prekiauti iš kioskų, bausdama ne vietoje stovinčių kioskų savininkus. Tačiau netrukus susizgribta, jog kai kuriose uostamiesčio teritorijose prekyba ir paslaugos iš laikinų statinių - neišvengiamos. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo nustatytos vietos, kuriose vis dėlto galima statyti laikinus statinius, tačiau jų išvaizda turi būti priderinta prie aplinkos.

Taip atsirado nauja kioskų karta. Plastikiniai, mediniai kioskai, vagonėliai ant ratų ir krovininiai konteineriai ėmė dygti kebabinių, picerijų, kavinių, žuvų parduotuvių, sporto įrangos nuomos ir kt. paslaugas teikiančių punktų pavidalais. Vienas tokių naujos kartos medinis kioskas stovi Naujajame turguje ir kvepia kepta vištiena bei kebabais. Kioskas čia stovi jau ketverius penkerius metus. Septynis mėnesius kioske pardavėja dirbanti Giedrė džiaugėsi savo darbo vieta.

"Šeimininkai - labai geri ir klientų netrūksta. Visi klientai savi, mėgsta mūsų produkciją. Pas mus pavalgyti ateina ne tik turgaus pardavėjai ir pirkėjai, aplinkinių rajonų gyventojai, atvažiuoja klaipėdiečiai ir iš kito miesto galo, net iš Dragūnų rajono. Populiariausi patiekalai - kebabai lėkštėse ir kepti viščiukai. Klientai ypač giria prie jų patiekiamus padažus, kuriuos mes patys gaminame su majonezu, česnakais. Stengiamės, dirbame iki dešimtos valandos vakaro ir niekada čia nėra buvę jokių incidentų, jaučiuosi saugi", - sakė Giedrė.

Klaipėdiečiai jau antrus metus džiaugiasi konteinerių tipo laikiname statinyje įsikūrusia kavine Pirmojoje Melnragėje, netoli molo. "Iš tiesų mūsų kavinės pastatas padarytas ne iš jūrinio konteinerio, nors iš pradžių svarstėme tokią galimybę ir visiems pastatas panašus į konteinerį. Paskaičiavome, kad padaryti patiems, savo rankomis kainuos pigiau, ir padarėme", - sakė kavinės "Ateik, ateik" šeimininkė Guoda. Pašnekovės teigimu, kavinės projekto estetiką iš karto teigiamai įvertino konkurso komisija ir žmonėms patinka kavinės stilius bei atmosfera. "Žmonėms nereikia prabangos, jie vertina paprastumą, nuoširdumą. Mes jiems suteikiame tai, ko reikia: patogiai atsisėsti, atsigerti arbatos ar suvalgyti ledų. Sykiu nuomojame ir vandens sporto įrangą", - pasakojo Guoda.

Pati Klaipėdos miesto savivaldybė prieš savaitę vienodais metaliniais kioskais aprūpino gatvės prekeivius, pardavinėjančius vaisius ir daržoves. Pagaminti 26 vienodo dizaino prekybiniai kioskeliai turėtų pakeisti prie gatvių matomas sukrautas dėžes ir skėčius nuo saulės. Pasak Licencijų, leidimų ir vartotojų teisių apsaugos skyriaus vedėjos Jolantos Uptienės, kioskeliai teikiami prekybininkams panaudai be jokio mokesčio. Kioskai atsidaro tarsi spintos. Nenaudojami, uždaryti ir užrakinti jie atrodo kaip dėžės. Anot J. Uptienės, kioskai itin funkcionalūs, jais prekeiviai naudotis galės ne tik vasarą, bet ir rudenį, pavasarį, kol leis oro temperatūra.

Tačiau vaisių ir daržovių pardavėjos, dirbančios viename iš trijų naujų kioskų Žardininkų gyvenamajame rajone, naujovę kritikavo: "Nekokybiški įrenginiai, padaryti ne taip, kaip reikia, lentynos nepritaikytos vaisiams ir daržovėms. Anksčiau prie stalų dirbti buvo patogiau."

"Padaryta klaida"

Mindaugas PETRULIS, Klaipėdos savivaldybės administracijos Architektūros poskyrio vyriausiasis specialistas
Mieste atsirado daug įvairių laikinų statinių, prekiaujančių ar teikiančių tam tikras paslaugas. Pavyzdžiui, Jūrinė komisija iškėlė problemą, kad Klaipėdoje nėra kur nusipirkti šviežių žuvų, ir pasiūlė suteikti tokią galimybę prekiauti žuvimis iš laikinų kioskų Dangės krantinėje. Administracijos direktoriaus įsakymu prieš keletą metų buvo pakeistas Prekybos ir paslaugų viešosiose vietose tvarkos aprašas, kuriame numatyta galimybė ir vietos laikiniems objektams atsirasti. Aš manau, kad buvo padaryta klaida, nes sudarytos sąlygos atsirasti vizualiai miestą teršiantiems kioskams ir kitokiems objektams.
Taip, apraše numatyta, kur ir kokią funkciją tokie objektai turi atlikti, taip pat derinama jų išvaizda, tačiau neretai projektas pateikiamas vienas, o pastatomas visai kitokios išvaizdos objektas. Buvo žmonių, kurie projektavo, gamino kioskus, bet buvo ir tokių, kurie viena nupiešė, o visai kita pastatė. Taip mieste atsirado nederantys, dėmesį atkreipiantys kantri stiliaus statiniai ir panašiai. Leidimai galioja trejus metus, jeigu jie reikalavimų neatitinka, po to leidimas neduodamas. Suformuluoti konkrečius estetinius kriterijus galime, tačiau ne visada juos pavyksta realizuoti dėl konkrečių vietos sąlygų. Tad griežtų apribojimų nėra.
Kita problema, jog yra apie 10 objektų, kurie yra nelegalūs, tai yra veikia be leidimų arba tiesiog stovi apleisti senamiestyje, Taikos prospekte, Miško rajone ir kt. Viešosios tvarkos skyriaus specialistai už tokius objektus skiria baudas.