Kas dirbs, jei jaunimas bėga?

Lietuvos bankas paskaičiavo: jei nebus keičiama mokesčių bei imigracijos politika, pensinį amžių teks vėlinti dar 7-8 metais, nes kitaip pensijų sistemą ištiks krachas. Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. Vlada Stankūnienė interviu „Vakaro žinioms“ sakė, kad didžiausią problemą kelia sudėtinga demografinė šalies situacija. Ji blogėja ne tik todėl, kad emigruoja didelė dalis jaunimo. Blogėja ir todėl, kad valdžia nieko nedaro, jog didėtų gimstamumas. O tam reikia visai nedaug.

- Lietuvos bankas prabilo apie tai, kad pensinį amžių gali tekti vėlinti dar 7-8 metais arba iki 72-73 metų. Ar iš viso Lietuvoje apie tai kalbėti normalu, turint mintyje, kad vyrai vidutiniškai ir 70-ies nesulaukia? - „Vakaro žinios“ teiravosi Vlados STANKŪNIENĖS.

- Vidutinis vyrų amžius tik dabar priartėja prie 70-ies. Bet tai dar nieko nereiškia. Nereiškia, kad vyrai pensijos nesulauktų dar prailginus pensinį amžių. Pas mus trumpa vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė visų pirma dėl to, kad gana daug jaunų vyrų išeina į anapilį. O kas pragyvena iki 45-50 metų - ir toliau sėkmingai gyvena. Kitaip tariant, didžiausias rizikos amžius yra maždaug nuo 18-20 metų iki maždaug 40 metų.

- Kodėl?

- Tai susieta su vadinamosiomis išorinėmis mirties priežastimis. Pirma - eismo įvykiai. Antra - savižudybės. Ir daug kas susieta su alkoholio vartojimu bei kitais žalingais įpročiais. Jei mano minėtą laikotarpį vyrai pragyvena, tikėtina, kad ir ilgiau gyvens. Tad kalbėti, jog dar pailginus pensinį amžių vyrai nesulauks pensijos, negalima. O moterų iš viso vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra 80 metų. Todėl vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nėra pagrindinis rodiklis, nustatant pensinį amžių.

- Jūsų nuomone, kokių žingsnių reikėtų imtis, kad po 20-30 metų pensijų sistema nesugriūtų - vėlinti pensinį amžių, didinti mokesčius, prisivežti imigrantų?

- Aš esu demografė, šitie klausimai labiau tiktų ekonomistams. Bet kuriuo atveju, visų Europos šalių situacija sudėtinga, populiacijos senėjimas sparčiai vyksta, o mes sparčiausiai senėjame todėl, kad prarandame daug jaunų žmonių. Mūsų visuomenė senėja ne tik dėl to, kad žmonės ilgiau gyvena, ne tik todėl, kad mažiau vaikų gimsta, bet ir dėl to, kad jaunimas išvažiuoja. O jūsų pasiūlymas įsivežti imigrantų...

- Tai ne mano pasiūlymas. Apie tai kalba politikai, verslininkai, tokius variantus svarsto Lietuvos bankas.

- Girdėjau, kad apie tai šnekėjo Lietuvos banko ekspertai. Tačiau tai labiau aktualu verslo interesams. Būtų kuriama specifinė dviguba darbo rinka. Išsivysčiusiose šalyse, į kurias mes važiuojame, kai kurių darbų savi nedirba. Jų dirbti traukiami imigrantai, o patys užima aukštesnį statusą turinčias pozicijas. Pas mus net ir tuose darbuose žmonės negali išsilaikyti dėl žemo atlyginimo. Juk gyventi reikia. O tos algos dėl kainų neleidžia gyventi. Jei mes pritrauksime imigrantus į tokias pat sąlygas, iš kurių mes bėgame (yra imigrantų, kuriuos tokios sąlygos tenkintų, pvz., ukrainiečiai), tai mes toliau saviškius išstumiame.

- Kaip tada sustabdyti jaunimo bėgimą iš šalies? Gal didžiausia bėda yra vaiko auginimo infrastruktūros nebuvimas? Bent jau sprendžiu pagal save: vieno vaiko iki mokyklos nepavyko įtaisyti į darželį, vėliau siaubą kėlė išlaidos vaikui išleisti į mokyklą, popamokinės veiklos nebuvimas ir t.t.

- Man jūs esate sėkmingas žurnalistas, kuris svarbiausias problemas supranta savo pavyzdžiu. Pagrindinė emigracijos priežastis - darbo užmokestis esant tokioms kainoms netenkina, nes sunku išgyventi. O jaunoms šeimoms ypač svarbi jūsų minėta infrastruktūra. Tačiau neužtenka, kad ji būtų. Reikia, kad ji būtų prieinama ir kainos požiūriu, ir patogumo požiūriu, ir teritoriniu prieinamumo požiūriu. Juk kas iš to, jei, pavyzdžiui, Vilniuje gyvensite Naujojoje Vilnioje, o vaikų darželis bus Pašilaičiuose? Jis turi būti prieinamas pagal pasiekiamumą, kainą, kokybę. Ir ne tik darželiai. Prieinamos turi būti ir mokymosi vietos bent jau jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Taip pat bent jau iki 12 metų turi būti popamokiniai užsiėmimai, kol tėvai dirba. Vasaros metu - taip pat. Pamokos nevyksta, tėvai dirba, kur tuos vaikus dėti?

- Ne visi mažieji vilniečiai, turi, pavyzdžiui, nedirbančius senelius pašonėje, kai kurie gal ir gyvena Vilniuje, bet dirba, kiti gal turi Rokiškyje.

- Nebūtinai išeitis yra, kad seneliai gyvena tame pačiame mieste. Jie juk irgi neretai dirba. Be to, vaikai nori būti su tėvais. Ką reiškia dabartinė šeimos politika? Ji - kaip kalėdinė eglutė: prikaišiota blizgučių, bet kamienas nupjautas. Ką jaunoms šeimoms siūlome? 30 eurų ar dar kažkiek. Ši menka grynųjų pinigų suma nepadeda.

- Juo labiau kad dabar kiekvienam vaikui duodama po 30 eurų, tačiau tiek pat atimama iš tėvų, nes panaikintas papildomas neapmokestinamas pajamų dydis už kiekvieną vaiką.

- Kas nedirba, tie pajuto naudą, nes neapmokestinamas pajamų dydis jiems ir nebuvo taikomas. Taip mes reprodukuojame vaikų skurdą. Šitais pinigėliais padedame pačioms silpniausioms rizikos šeimoms.

- Skatiname gimdyti rizikos šeimas, o ne dirbančias?

- Taip, reprodukuojame skurdą. Aišku, tai tų šeimų pasirinkimas, tačiau gal to neskatinkime? Juk galime remtis kitų šalių patyrimu. Jos tai jau praėjusios. Norint skatinti gimdyti dirbančias šeimas, reikia stiprinti jūsų minėtą infrastruktūrą, kuri leistų derinti darbą ir šeimą. Nereikia akcentuoti finansinių išmokų. Taip, simbolinis dėmesys ir tam turi būti skiriamas, bet tai neturi būti pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas - vaikų auginimo infrastruktūra.

- Tas simbolinis finansinis dėmesys irgi nėra nesvarbus, tačiau ar per gimstamumą nekerta politikos tęstinumo nebuvimas? Ateina viena valdžia - padidina motinystės išmokas ir kitas socialines garantijas, ateina kita - viską „nupjauna“, trečia - vėl viską grąžina. Kaip žmonės gali būti garantuoti, kad tas grąžinimas nebus laikinas?

- 2016 m. mes baigėme projektą, kurį inicijavo Oksfordo universitetas. Buvo vertinama, kaip šeimos politikos pokyčiai lemia gimstamumo pasikeitimus. Lietuva su Vengrija iš Rytų bei Vidurio Europos įvardintos kaip turinčios nestabiliausią šeimos politiką: prideda, atima, pakeičia, atšaukia ir t.t. Tas nestabilumas pas mus itin akcentuojamas. Tai akivaizdžiai gimstamumui duoda neigiamą efektą. Tačiau tyrimai rodo, kad prie gimstamumo didėjimo labiausiai prisideda vaiko priežiūros paslaugų infrastruktūra. Ką jūs asmeniškai ir jaučiate. Infrastruktūra negali neduoti efekto. Jei šeima su vienu vaiku prisikankino laukdama eilėse į darželį, jei vargo bandydama suderinti darbą su vaiko auginimu, dar yra tikimybė, kad ryšis antram. Bet tai jau ir viskas.

- Jei pensinis amžius būtų vėlinamas dar iki 72-73 metų, iš jaunų šeimų būtų atimta dar viena galimybė, nes tikimybė palikti vaikus nedirbantiems seneliams dar labiau sumažėtų.

- Aš esu girdėjusi diskusijas tarptautinėse konferencijose, kad iš viso nebūtų nustatoma viena pensinio amžiaus riba: kad žmonės dirbtų pagal galimybes. Pavyzdžiui, pagal sveikatą. Tai dar nėra projektas, tačiau diskusijose jau minima. Bet nemanau, kad pensinis amžius bus 65 metai. Manyčiau, pasislinks bent iki 67 m. Bet gąsdinančios „Eurostat“ prognozės iššaukia ir kitokias diskusijas, kurios tikrai perdėtos. Nesuprantu, kam Lietuvos bankui reikia sakyti, kad bus ilginama dar 7 ar 8 metais.