Deficitas: ir darbuotojų, ir padorių darbdavių

Palankesnės imigracijos taisyklės – aukštos profesinės kvalifikacijos specialistams, kitų Lietuvos poreikius atitinkančių trūkstamų profesijų atstovams užsieniečiams. Tačiau reikia ir griežtinti jas, kad nebūtų skatinamas pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių importas. Tokiems darbo grupės siūlymams tobulinti migracijos procedūras pritarė Vyriausybė. Iki spalio turi būti parengti tai reglamentuojantys teisės aktų projektai.

Teisybė, šiandien visas pasaulis kovoja dėl talentų, labiausiai kvalifikuotų darbuotojų. Tačiau ir ypatingas migracijos politikos sušvelninimas vargu ar pritrauks darbo jėgos į valstybę, kurioje kainos vejasi labiausiai išsivysčiusias šalis, o atlyginimai – gerokai atsilieka. Tad imigracijos politikos aiškumo darbdaviai visų pirma laukia dėl galimybės mąžtančius darbo jėgos resursus papildyti „pigiųjų“ profesijų atstovais. Tačiau būtent tokių darbuotojų „importui“ ir žadami apribojimai.

Savus eksportuojame, kitų importuoti nenorime

„Akivaizdu, kad tie Lietuvoje neįsidarbinę vairuotojai įsidarbins Lenkijoje, nes vairuotojų siaubingai trūksta visoje Europoje. O vėliau, nesant pakankamai darbo jėgos, iš Lietuvos gali išeiti ir verslas“, – prognozuoja Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ generalinis direktorius Tomas Garuolis.

O Lietuvos darbo rinkos ateitis nelinksma. Eurostato prognozėmis, iki 2080 metų Lietuvos populiacija sumažės beveik 42,6 proc., daugiausia dėl emigracijos ir su tuo susijusio mažo gimstamumo, nes išvyksta jauni, darbingo amžiaus gyventojai. Dar prieš porą metų vieną pensininką išlaikė 3,5 dirbančiojo, o 2030-aisiais jam teks 2,2 darbuotojo. Reikia susitaikyti, kad teks ne tik siekti sulaikyti darbo jėgos „eksportą“, bet ir importuoti darbuotojus.

Tačiau, kaip rodo įvairios apklausos, žmonės emigruoja daugiausia dėl mažų algų ir nebeadekvataus jų santykio su didėjančiomis kainomis. Kol šis santykis nekis, jokios kovos su emigracija programos nepadės. Likti šalyje neskatina ir demokratiškoms šalims nebūdingas atotrūkis tarp darbdavio ir darbuotojų pajamų. Beje, taip yra toli gražu ne tik privačiame versle – valstybė taip pat nėra teisinga darbdavė.

Ekspertai Vyriausybę giria, kad ir Lietuva imigraciją pagaliau pradeda suvokti ne tik kaip draudimus, bet ir kaip galimybę papildyti senkančią darbo jėgą. Migracijos ekspertas UAB „Intelligent capital“ direktorius Linas Kliukas primena, kad kitos valstybės jau seniai suprato kontroliuojamos imigracijos svarbą – visas pasaulis konkuruoja dėl žmogiškojo kapitalo, labiausiai dėl trijų grupių – investuotojų, darbo jėgos migrantų ir studentų. Tačiau Lietuvoje gyvena tik 50 tūkst. užsieniečių (t. y. vos 1,8 proc. visų gyventojų), o imigracijos įstatymuose, viešojoje erdvėje vyrauja kontrolė, draudimai. Labiausiai išsivysčiusiose valstybėse užsieniečių dalis kur kas didesnė, o imigracija jose kontroliuojama akcentuojant ne draudimus, o konkurenciją dėl talentų ir kapitalo.

Įdarbinti užsienietį Lietuvoje geriausiu atveju trunka du-tris mėnesius, o kaimynėse Lenkijoje, Latvijoje – tris savaites. Užsieniečiams taikomas ir atlyginimo barjeras – reikalaujama trijų vidutinių darbo užmokesčių. „Todėl Lietuvoje dirba lenkų kompanijose įdarbinti ukrainiečiai, taip prarandami mokesčiai į mūsų valstybės biudžetą“, – mūsų valstybės migracijos politikos kainą skaičiuoja L. Kliukas. Lietuvoje vos 2,5 tūkst. užsienio studentų, tik neseniai kiek sumažinti ribojimai likti šalyje baigus studijas ir įsitraukti į darbo rinką, nors daugelis šalių tokius jaunus išsilavinusius žmones skatina likti.

L. Kliuko vertinimu, darbo jėgos iš užsienio atvykimo klausimai Lietuvoje sprendžiami gana nelanksčiai, todėl nepanaudojamas šios srities potencialas. „Netgi priešingai, pagal viešojoje erdvėje matomą informaciją atrodo, kad užsieniečių darbas Lietuvoje kelia vien problemų. Tokia nuomonė susiformuoja, nes tinkamai neįvertinta, kokių ir kiek Lietuvoje reikia užsieniečių, kokią ekonominę naudą jie galėtų sukurti. Dauguma pakeitimų šioje srityje daroma tik tuomet, kai išryškėja problemos. Šią sritį administruoja kelios institucijos, procesai neefektyvūs, o įstatymų reikalavimai – pertekliniai, ir keičiami kas pusmetį“, – kritikuoja L. Kliukas.

L. Kliuko manymu, premjero sudaryta darbo grupė pateikė gerų pasiūlymų, tačiau bendros strateginės krypties dar nematyti.

Nekvalifikuotiems – kvotos

Darbo grupė siūlo atsisakyti kai kurių perteklinių reikalavimų, lengvinti atvykimą kvalifikuotiems darbuotojams. Pavyzdžiui, siūloma įtvirtinti itin palankų (panašų kaip ES valstybių piliečiams) reglamentavimą ekonomiškai stipriausių G7 ir EBPO šalių, kurioms taikomas bevizis režimas, piliečiams. Taip pat rekomenduojama sudaryti patvirtintų įmonių („baltųjų įmonių“) sąrašą nacionalinėms daugkartinėms vizoms ir leidimams laikinai gyventi išduoti. Ketinama atsisakyti perteklinių reikalavimų išduodant trečiųjų šalių piliečiams leidimus dirbti arba leidimus laikinai gyventi, nustatyti aiškų reglamentavimą dėl užsieniečio darbo trumpalaikio buvimo Lietuvoje laikotarpiu. Numatoma suteikti galimybę užsieniečiui dirbti keliems darbdaviams pagal darbo sutartį ir suteikti teisę keisti darbdavį.

Žinoma, tai teisinga kryptis. Tačiau vargu ar dėl to į Lietuvą veršis aukštos kvalifikacijos darbuotojai. O štai pigesnei darbo jėgai žadami nauji apribojimai. Pavyzdžiui, norima įvesti kvotas trūkstamų profesijų darbuotojams iš trečiųjų šalių (išskyrus aukštos kvalifikacijos darbuotojus), sugriežtinti trečiųjų šalių piliečių komandiravimo į Lietuvą tvarką. Siūloma nustatyti aiškų reglamentavimą dėl laikinojo įdarbinimo ar kitų įmonių veiklos, kuria tarpininkaujama dėl trečiųjų šalių piliečių.

Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad Vyriausybės ketinimai įvesti kvotas nekvalifikuotiems darbuotojams iš trečiųjų šalių užtikrins, kad Lietuvos neužplūs pigi darbo jėga. Esą darbo užmokestis negali būti dempinguojamas vežant pigią darbo jėgą, nes šalyje esama žmogiškųjų išteklių, „kurie nori ir gali dirbti“. Tačiau šiuo metu sparčiai didėja darbuotojų, ypač sunkvežimių vairuotojų ir statybininkų, imigracija iš Ukrainos.

Verslininkas L. Kliukas giria, kad pagaliau ketinama imtis to, ką seniai reikėjo padaryti – plačiau atverti duris JAV, Kanados, Japonijos, Australijos ir kitų ekonomiškai stiprių šalių piliečiams. Taip pat norima sumažinti biurokratizmo ir padauginti lankstumo, tarkime, nereikalauti papildomo diplomų vertinimo. Pavyzdžiui, darbo sutartis su užsieniečiu neprivalės būti keičiama pasikeitus darbo užmokesčiui. Gerai, kad dokumentus vizai ir darbdavio tarpininkavimo raštą bus galima pateikti elektroniniu būdu, nes dabar norinčiam įsidarbinti mūsų šalyje dėl darbo vizos kartais į Lietuvos ambasadą tenka atvykti net iki penkių kartų. L. Kliuko nuomone, teisinga leisti užsieniečiui dirbti keliose darbovietėse. Tačiau nelogiška, kad pirmasis darbdavys turėtų informuoti Migracijos departamentą apie kitus jo darbdavius.

Tačiau L. Kliuką stebina, kad į patvirtintų įmonių sąrašą tiek dėl nacionalinių daugkartinių vizų, tiek dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo galės patekti tik tos bendrovės, kurios veiklą Lietuvoje vykdo ne trumpiau kaip trejus metus. Vadinasi, startuoliai į tokį sąrašą negalėtų patekti. Abejotini ir reikalavimai dėl apyvartos bei darbuotojų skaičiaus – tai gali apsunkinti mažųjų įmonių galimybę augti. Apribojama galimybė joms teikti paraiškas dėl Lietuvos vizų, tad kyla klausimas, kaip įmonėms apskritai prisikviesti darbuotojų iš užsienio, jei jos nebus patvirtintų įmonių sąraše.

Gerai, kad siūloma sudaryti sąlygas užsieniečiams reikiamus dokumentus pateikti anglų kalba. Tačiau šiandien per 90 proc. atvykstančiųjų dirbti yra iš Ukrainos, kitų postsovietinių šalių. Todėl Migracijos departamento tinklalapyje, anot. L. Kliuko, informacija turėtų būti teikiama ir anglų, ir rusų kalbomis.

Šiuo metu Užimtumo įstatymas draudžia agentūroms teikti tarpininkavimo paslaugas trečiųjų šalių piliečiams, tačiau nedraudžia darbdaviams naudotis kitose valstybėse tarpininkavimo paslaugas teikiančių įmonių paslaugomis. Todėl siūloma tikslinti Užimtumo įstatymą, numatant galimybę tarpininkauti ir trečiųjų šalių piliečiams Lietuvoje bei įstatyme reglamentuoti kriterijus, kuriuos turėtų atitikti norintieji verstis tokia veikla. „Sunku suprasti šio draudimo naudą – kodėl agentūros gali įdarbinti ES piliečius, tačiau negali priimti trečiųjų šalių piliečių? Kodėl įdarbinimo agentūros negalėtų būti specialiai sertifikuojamos (kai kurios galėtų padėti įdarbinti užsienio piliečius, joms galėtų būtų taikomi aukšti reputacijos reikalavimai), tuomet tokios agentūros galėtų būti naudingos Lietuvai“, – mano L. Kliukas.

Trūksta solidarumo

Siuvėjų, suvirintojų, vairuotojų, betonuotojų, elektrikų, pastatų apšiltintojų, mūrininkų, plytelių klojėlių, stogdengių, tinkuotojų ir kai kurių kitų profesijų darbuotojus (pagal Lietuvos darbo biržos direktorės patvirtintą įsakymą) leidžiama darbdaviams įsivežti iš trečiųjų šalių. Šių metų sausio-balandžio mėnesiais daugiausiai leidimų dirbti išduota virėjams (13 proc.), tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonių vairuotojams (7 proc.), plataus profilio statybininkams (6 proc.), grožio salonų darbuotojams, elektromonteriams (po 4 proc). Didžioji leidimų dirbti dalis buvo išduota Ukrainos piliečiams (t. y. 70 proc. visų leidimų dirbti Lietuvoje), Baltarusijos – 11 proc., Kinijo s– 5 proc., Rusijos – 2 procentai.

Regis, profesijos nėra unikalios, kad Lietuva nepajėgtų tokių specialistų parengti. Be to, šią gegužę Lietuvoje buvo 151,3 tūkst. bedarbių, t. y. 8,6 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Darbdaviai Lietuvos darbo biržos (LDB) informacinėje sistemoje yra užregistravę 33,8 tūkst. darbo pasiūlymų, tikėtina, ir deficitinių profesijų atstovams. Kaip informavo LDB, Lietuvos užimtumo 2017 metų darbo rinkos tendencijose ir ateities prognozėse akcentuojama, kad makro lygmeniu didelio kompetencijų pasiūlos ir paklausos disbalanso kol kas nėra.

Tad, galima daryti prielaidą, kad subalansavus darbo rinkos pasiūlą ir paklausą, galbūt nereiktų (bent jau kol kas) nei tiek ukrainiečių statybininkų dairytis, nei premjerui grūmoti, kad neįsileisime pigios darbo jėgos, nei mūsiškiams bedarbiams tiek išmokų mokėti. Derinti rinkos poreikius ir specialistų poreikius įpareigoja šiemet įsigaliojęs Profesinio mokymo įstatymas. Kiek moksleivių į kurią programą priimti, nustatoma pagal Nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos sistemos duomenis, regionų pasiūlymus ir valstybės finansines galimybes.

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Marius Ablačinskas tikina, kad situacija keičiasi iš esmės: peržiūrima profesinio rengimo sistema pagal mokymo programas, rengiančios bedarbius – uždaromos. Pavyzdžiui, rengiama daug vadybininkų, bet jie neranda darbo. O ką veikti baigus prekybos įmonių vadybininko padėjėjo programą? Tokios ir panašios programos šiemet jau panaikintos. Iki šiol būta ir didžiulės buvo paklausos ir pasiūlos disproporcijos: inžinerinėje pramonėje Lietuvoje dirba 220 tūkst. (13–16 proc. visų darbuotojų), o šios srities specialybių mokėsi tik 3 tūkst. asmenų (t. y. mažiau nei 6 proc. mokinių). O virėjų, padavėjų, viešbučių darbuotojų – 30 tūkst., bet šių profesijų mokėsi dar 11 tūkstančių.

„Dabar bandome subalansuoti paklausą ir pasiūlą. Tačiau remdamiesi specialistų poreikių prognozėmis į žemės ūkio specialybes per metus galėtume priimti iki 2 tūkst. asmenų, o priėmėme 564, t. y. visus, kiek atėjo. Siuvėjų poreikis didelis, bet profesinės mokyklos priėmė visus, kiek panoro to mokytis – apie pusšimtį. Populiarink nepopuliarinęs profesiją, bet žmonės žino, kiek paprastai uždirba ją baigusieji. Kai nemokamas normalus atlyginimas, net vieną ar kitą profesiją įgiję jaunuoliai pagal ją nedirba. Už 350–400 eurų lietuviai nenori siuvėjauti, o ukrainiečiams ir 250 eurų – dideli pinigai“, – sako M. Ablačinskas.

Tiesa, kaip gyvena tie žmonės, ne kartą rašyta viešojoje erdvėje – ukrainiečiai statybininkai prisiglaudę konteineriuose šalia statybų. M. Ablačinskas pasakojo savo akimis matęs juos nakvojant savo automobiliuose.

M. Ablačinskas neatsistebi: „Statybų kainos milžiniškos, nenusileidžia kitoms Europos šalims, o samdomų darbuotojų atlyginimai nestebuklingi. Gražu matyti statybų bendrovių vadovus važinėjant rolls-royce‘ais, tačiau kuo važinėja tenykščiai statybininkai?“ Jei taip bus ir toliau, nepaisant migracijos politikos korekcijų, iš Lietuvos tuoj bėgs ir ukrainiečiai.