Religinės bendruomenės galės įteisinti sovietų valdžios nusavintą savo turtą

Pagal Vyriausybės antradienį patvirtintą tvarką, tai padaryti bus galima nuo šių metų liepos 1 d., kai įsigalios teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus inicijuotas Religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą registravimo tvarkos įstatymas.

"Šiais pakeitimais panaikinome biurokratijos labirintus ir sudarėme galimybes religinėms bendruomenėms savo vardu teisiškai įregistruoti tą turtą, kuris joms visuomet priklausė ir realiai nuolat buvo jų naudotas", - sako teisingumo ministras.

Antradienį patvirtinta tvarka numato, kad, norint tai padaryti, religinės bendruomenės turės kreiptis į Teisingumo ministeriją. Ši įvertins, ar nekilnojamąjį turtą prašo įteisinti tikrieji religinės bendruomenės vadovai, ar ši religinė bendruomenė norimą įteisinti turtą valdė iki 1948 m birželio 19 d. ir nepertraukiamai juo naudojosi bei tebesinaudoja iki šiol, ar pastatas tikrai yra naudojamas religinėms reikmėms ir kt.

Įsitikinus, kad pastatas atitinka visus įstatyme numatytus kriterijus, Teisingumo ministerija parengs Vyriausybės nutarimo projektą dėl pastato registravimo religinės bendruomenės vardu. Šiai priėmus nutarimą, religinė bendruomenė nekilnojamąjį turtą galės įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Šiuo metu Lietuvoje yra keletas šimtų religinės paskirties pastatų - bažnyčių, cerkvių, varpinių, koplyčių ir kt. - kurių nuosavybės teisės nėra įregistruotos arba jos priklauso nebeegzistuojančioms institucijoms, pavyzdžiui, okupacinės valdžios įkurtam Švenčionėlių miesto vykdomajam komitetui, Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybai ir pan. Tokių pastatų sąraše yra Šiaulių katedra, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčia, Švenčionių stačiatikių Švenčiausiosios Trejybės cerkvė ir kt.

Neįteisinus šių pastatų nuosavybės, pasak Teisingumo ministerijos pranešimo, juose veikiančioms religinėms bendruomenėms kyla nemažai teisinių ir organizacinių problemų dėl pastatų išlaikymo ar jų remonto, komunalinių paslaugų užsakymo, paveldosaugos klausimų derinimo ir t.t.

Tokia situacija susidarė iki galo neišsprendus religinių bendrijų bei bendruomenių turto teisinės registracijos klausimo po to, kai 1948 m. sovietų valdžios priimtas sprendimas nacionalizuoti religinės paskirties pastatus buvo pripažintas neteisėtu. Vienus religinėms apeigoms naudotus pastatus okupacinė valdžia realiai atėmė iš religinių bendruomenių, o kitą dalį nacionalizuojamu paskelbto turto buvo leista ir toliau naudoti religinei veiklai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo priimti du įstatymai, numatantys teisę religinėms bendrijoms susigrąžinti iš jų atimtus pastatus. Tačiau galimybė įteisinti to turto, kuris buvo paskelbtas nacionalizuojamu, bet realiai neperimtas, o paliktas religinėms bendruomenėms naudotis, nuosavybę nebuvo numatyta.