Laikrodžių istorija yra sena kaip pasaulis: egzistavo galybė įvairių modelių

Pasaulyje egzistavo galybė įvairių laikrodžio modelių, kurių dauguma naudojami iki pat dabar.

Reikia pabrėžti, jog nėra taip lengva nustatyti tikslią datą, kuri pabrėžtų laikrodžio atsiradimo metą.

Tačiau iki šiol yra žinoma, kad pirmą kartą žodis ‘laikrodis‘ buvo paminėtas XIV amžiuje (apie 700 metų atgal).

Šio žodžio reikšmė yra kilusi iš lotynų žodžio ‘varpas‘ (lot. "clocca“).

Senovėje paros laikui nustatyti žmonės sumaniai naudojosi saule - tuomet, kai saulė danguje būdavo tiesiogiai virš galvos, tai būdavo vidurys dienos arba pusiaudienis.

O štai, saulei priartėjus prie horizonto, reikšdavo arba ankstų rytą (saulėtekį), arba atvirkščiai – vakarą.

Tačiau toks laiko nustatymas nebuvo labai tikslus.

Saulės ir vandens laikrodis

Pirmasis paros matavimo prietaisas buvo saulės laikrodis. Išradėjai sukūrė saulės laikrodžius, kuriais nustatydavo laikinąją valandą dienos metu pagal saulės sukuriamo šešėlio kryptį arba ilgį.

Tai pats seniausias laikrodžio tipas.

Jis atsirado tuo metu, kai žmogus įžvelgė, jog neskaidraus kūno šešėlio ilgis bei padėtis erdvėje priklauso nuo saulės padėties danguje.

Būtent tokius laikrodžius žmonės naudojo prieš 5 tūkst. metų.

Štai šis paveikslas, kai šešėlis dėka saulės krinta ant horizontalaus saulės laikrodžio, kuris turi skalę, padalintą valandomis ir rodyklę, rodo 9, vadinasi tai yra devinta valanda.

Didžiulis saulės laikrodžio trūkumas yra tai, jog jis veikia tik šviečiant saulei. Todėl metams bėgant saulės laikrodį nurungė vandens laikrodis – klepsydra (graikiškai klepsydra – vogti vandenį).

Šis laikrodis galėjo rodyti laiką dieną ir naktį – bet kokiu oru. Būtent tokie laikrodžiai maždaug prieš 3 tūkst. buvo išrasti Egipte.

Tokio tipo laikrodis buvo padarytas iš dviejų pripildytų vandens talpyklų. Jis veikė tokiu principu: per tam tikrą laiko atkarpą vanduo ištekėdavo iš vieno indo į kitą.

Taigi laikas buvo nustatomas pagal tekančio skysčio kiekį – tiksliau pagal tai, kokią atžymą siekia įtekėjęs arba ištekėjęs vanduo.

Šie laikrodžiai buvo itin populiarūs Graikijoje.

Senovės graikai patobulino klepsidras, sukurdami mechanizmus su reguliuojamu vandens spaudimu.

Ilgainiui šie laikrodžiai tapo tiksliausia laiko matavimo priemone iki XVII amžiaus, kai buvo sukurti pirmieji gana tikslūs mechaniniai laikrodžiai.

Metų skirstymas į mėnesius, savaites ir dienas

Metų skirstymas į mėnesius ir dienas yra vienas didžiausių senovės Graikų atradimų.

Būtent pastarieji dalino metus į dvyliką dalių, kurios dabar vadinamos tiesiog mėnesiais.

Kiekvieną mėnesį graikai dalino į trisdešimt dalių, kurios šiandien vadinamos - dienomis.

Jie sukūrė kalendorių, kuriame metai turėjo 365 dienas.

Jie skaičiavo šešiasdešimtaine skaičiavimo sistema. Apskritimą dalino į 360 dalių arba laipsnių.

Nuo šios skaičiavimo sistemos atsirado valandos dalijimas į 60 minučių, o minutės dalijimas į 60 sekundžių.

Babilono žyniai davė pavadinimus žvaigždynams, vadinamiems Zodiaku. Metus suskirstė į 12 mėnesių, o mėnesį į 4 savaites. Savaitę sudarė 7 paros, o parą – 24 valandos.

Ši sistema buvo atrasta prieš daugiau nei 4000 metų, tačiau išliko iki mūsų laikų.

Švytuokliniai laikrodžiai

Prieš atsirandant švytuokliniams laikrodžiams, 1510 m. vokietis Peteris Henleinas (Peter Henlein) išrado spyruokle varomą laikrodį.

Deja, šis laikrodis nebuvo itin tikslus.

Todėl 1577 m. (Jost Burgi) sukūrė pirmąjį laikrodį, kuris turėjo minutinę rodyklę. Tačiau šis naujai išrastas laikrodis taip pat turėjo problemų.

Tad 1600 m. Kristianas Huigensas (Christian Huygens) išrado pirmąjį praktišką laikrodį varomą švytuoklės, kuris taip pat turėjo minutinę rodyklę.

Švytuoklių pasirodymas ne tik padidino laikrodžių poreikį, bet ir paskatino jų virtimą interjero detale.

Atsirado nacionaliniai tokių laikrodžių stiliai: anglų meistrai dėžę taikydavo prie laikrodžio judančiųjų dalių, prancūzai daugiau dėmesio skyrė pačios dėžės formai ir papuošimui.

Švytuoklinio laikrodžio laiko matuoklis yra švytuoklė. Beveik tris šimtus metų tai buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas. Buityje švytuokliniai laikrodžiai labai populiarūs ir šiandien.

Elektroniniai-kvarciniai laikrodžiai

Kvarcas tai kristalas, kuris primena stiklą. Kvarco kristalai, sužadinti elektros srovės, virpa labai pastoviu dažniu.

 Būtent todėl 1920 metais anglas V. Marisonas išrado kvarcinį laikrodį.

Kvarciniai laikrodžiai išpopuliarėjo dėl savo patogumo: jų nereikia užvesti, jie labai tiksliai rodo laiką, retai genda, o baterijos naujos kartos. Nuo tada mechaninių laikrodžių aukso amžius ėmė artėti į pabaigą.

Skaitmeniniai laikrodžiai

Tokį laikrodį varo baterija, o laikas matuojamas mažyčiu kvarco kristalu.

Baterijos elektros srovė verčia kristalą vibruoti tūkstančius kartų per sekundę. Mikroschema šiuos virpesius kas sekundę verčia skaitmenimis ekrane.

Skaitmeniniai laikrodžiai pasižymi itin dideliu tikslumu.

Nors ateityje mūsų sugebėjimai išmatuoti laiką, be abejonės, dar tobulės, niekas nesugebės pakeisti vieno paprasto fakto: laikas yra vienintelis dalykas, kurio mums visada trūko ir trūks.