In­ter­ne­to pie­vo­se darb­da­viai tik­ri­na bū­si­mus dar­buo­to­jus

Prieš dė­da­mi fo­tog­ra­fi­ją su al­ko­ho­lio bu­te­liu, ero­tiš­ka po­za ar zui­kio au­sy­tė­mis ant gal­vos į so­cia­li­nį tink­la­la­pį, pa­gal­vo­ki­te dar kar­tą. Lie­tu­vo­je dau­gė­ja darb­da­vių, ku­rie ver­ti­na po­ten­cia­laus dar­buo­to­jo kan­di­da­tū­rą, pa­tik­ri­nę jo veik­lą ir for­muo­ja­mą įvaiz­dį in­ter­ne­te. At­siž­vel­gia­ma ne tik į nuo­trau­kas, bet ir į ko­men­ta­rus, ra­šy­bos klai­das.

Mo­ky­to­jos gė­da

Šiau­lie­tei Au­re­li­jai (var­das pa­keis­tas – aut. pa­st.) dėl pa­si­sa­ky­mų so­cia­li­nia­me tink­le te­ko rau­do­nuo­ti prieš di­rek­to­rę. Mer­gi­na mo­kyk­lo­je dir­bo mo­ky­to­ja – tu­rė­jo ke­lias pa­mo­kas penk­to­kų kla­sei.

„Mo­ki­niai bu­vo įdo­mūs, to­dėl iš jų lū­pų te­ko iš­girs­ti įvai­rių pa­si­sa­ky­mų. Per­pil­dy­ta įspū­džių pa­si­da­li­nau po­kal­bių epi­zo­dais „Fa­ce­book'e“, – pa­sa­ko­ja Au­re­li­ja.

Mer­gi­na pa­ti­ki­na, jog vos ke­le­tas pa­žįs­ta­mų ži­no­jo, kad ji mo­ky­to­jau­ja.

„Sa­vo įra­šais no­rė­jau pa­ro­dy­ti, kad to­kie ma­ži vai­kai pe­ri­ma daug šiukš­lių iš suau­gu­sių­jų ap­lin­kos. Ne­ma­niau, jog da­riau kaž­ką ne­leis­ti­no ar įžei­daus“, – aiš­ki­no mo­ky­to­ja.

Po ke­lių sa­vai­čių ją pa­si­kal­bė­ti pa­si­kvie­tė di­rek­to­rė ir iš­kart pa­klau­sė, ką reiš­kia įra­šai in­ter­ne­te.

„Man kal­bė­jo apie žlu­gu­sį mo­ra­li­nį vei­dą, pik­ti­no­si to­kiu el­ge­siu. Ta­da rau­dau iš gė­dos, no­rė­jau pra­smeg­ti skra­džiai že­mėn. Nors ma­nęs neat­lei­do, bet vė­liau dėl šio įvy­kio jau­čiau­si po pa­di­di­na­muo­ju stik­lu, – ne­slė­pė Au­re­li­ja. – Pik­čiau­sia, jog su­pra­tau, kad ma­ne di­rek­to­rei „įda­vė“ kaž­kas iš va­di­na­mų­jų „drau­gų“. Vie­šai to per­skai­ty­ti bu­vo neį­ma­no­ma, tik „drau­gai“ ga­lė­jo. Sa­vu kai­liu įsi­ti­ki­nau, kad in­ter­ne­te „pri­va­tu“ yra są­ly­gi­nis da­ly­kas“.

IN­FOR­MA­CI­JA: Šiau­lių per­so­na­lo val­dy­mo gru­pės di­rek­to­rė So­na­ta Ja­sė­nai­tė in­ter­ne­te per­žiū­ri bū­si­mų dar­buo­to­jų pro­fi­lius „Fa­ce­book“, „Twit­ter“, tink­la­raš­čius. Žiū­ri­mos ne tik nuo­trau­kos, bet ir skai­to­mi teks­tai, ko­men­ta­rai. As­me­ni­nė nuo­tr.

Pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja

Šiau­liuo­se įkur­tos Nor­ve­gi­jos ir Lie­tu­vos įmo­nės „Mo­bi­le wor­ker“, ku­rian­čios pro­gra­mi­nę įran­gą, va­do­vė Ra­mu­nė Jan­čaus­kai­tė-Au­gu­tė sa­ko, jog ren­kan­tis dar­buo­to­jus reikš­min­ges­nis bend­ra­vi­mas po­kal­bio me­tu, as­me­ni­nės ir pro­fe­si­nės sa­vy­bės.

„Mū­sų įmo­nei svar­biau pri­si­sta­ty­mas ne „Fa­ce­book“ so­cia­li­nia­me tink­le, o pro­fe­si­nia­me tink­la­la­py­je „Lin­ke­dIn“. Jis skir­tas bend­rau­ti su vers­lo par­tne­riais, už­megz­ti nau­jus pro­fe­si­nius ry­šius, gau­ti re­ko­men­da­ci­jas“, – ko­men­ta­vo R. Jan­čaus­kai­tė-Au­gu­tė.

Pa­sak įmo­nės va­do­vės, in­for­ma­ci­ja „Fa­ce­book'e“ yra pa­pil­do­ma me­džia­ga – pa­ten­ki­na smal­su­mą, lei­džia pa­ma­ty­ti, kas ateis į po­kal­bį, ta­čiau nė­ra pa­grin­di­nis da­ly­kas spren­džiant apie žmo­gų.

Bend­ro­vės „Bal­tik Vai­ras“ per­so­na­lo va­do­vė Jū­ra­tė So­bu­tie­nė sa­kė kar­tą at­si­da­riu­si žmo­gaus an­ke­tą „Fa­ce­book'e“, bet tai ne­tu­rė­jo le­mia­mos įta­kos. „Gal­būt ne­su­si­dū­rė­me su iš­skir­ti­niais at­ve­jais“, – svars­to J. So­bu­tie­nė.

Jos tei­gi­mu, tai le­mia įmo­nės dar­bo spe­ci­fi­ka – dar­buo­to­jai ne­tu­ri tie­sio­gi­nio kon­tak­to su žmo­nė­mis, rei­ka­lau­ja­ma spe­cia­lių­jų ži­nių.

„Žmo­gus, ieš­kan­tis dar­bo, tu­rė­tų pa­gal­vo­ti, ką vie­ši­na in­ter­ne­te, – ma­no J. So­bu­tie­nė. – Ži­nau at­ve­jį, ka­da de­mas­ka­vo vie­ną „blo­ge­rį“, ku­ris, paaiš­kė­jo, dir­ba mi­nis­te­ri­jo­je vie­no de­par­ta­men­to va­do­vu. Jis gar­sė­jo sa­vo na­cio­na­lis­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis“.

Darb­da­viai ana­li­zuo­ja ir tik­ri­na

„Dau­gė­ja darb­da­vių, ku­rie pa­tys nau­do­ja­si so­cia­li­niais tink­lais, to­dėl rink­da­mie­si per­so­na­lą ten pir­miau­sia pa­tik­ri­na bū­si­mą dar­buo­to­ją“, – sa­ko Šiau­lių per­so­na­lo val­dy­mo gru­pės di­rek­to­rė So­na­ta Ja­sė­nai­tė.

Vy­res­nės kar­tos va­do­vams tai ma­žiau bū­din­ga, bet jau­nes­ni va­do­vai la­bai daž­nai ana­li­zuo­ja in­for­ma­ci­ją, sklei­džia­mą in­ter­ne­te. Kar­tais tai pa­da­ro net grei­čiau, nei per­so­na­lo at­ran­kų įmo­nės spe­cia­lis­tai.

„Bu­vo tik­rai ne vie­nas kar­tas, kai darb­da­vys pa­skam­bi­no ir pa­sa­kė: pa­si­žiū­rė­kit, ką pre­ten­den­tas iš­da­ri­nė­ja in­ter­ne­te...“ – pa­sa­ko­ja S. Ja­sė­nai­tė.

Spe­cia­lis­tė ne­sle­pia – in­ter­ne­te įmo­nė tik­ri­na apie 80 pro­cen­tų bū­si­mų dar­buo­to­jų: per­žiū­ri jų pro­fi­lius „Fa­ce­book“, „Twit­ter“, tink­la­raš­čius. Žiū­ri­mos ne tik nuo­trau­kos, bet ir skai­to­mi teks­tai, ko­men­ta­rai, kaip iš­reiš­kia­ma nuo­mo­nė, ar tai­syk­lin­gai, ar be ra­šy­bos klai­dų.

Ne­ver­ti­na pri­va­tu­mo

Per­so­na­lo val­dy­mo spe­cia­lis­tė at­krei­pia dė­me­sį, jog di­džio­ji da­lis žmo­nių sa­vo pri­va­tu­mo ne­ver­ti­na ar­ba ne­mo­ka nau­do­tis tink­lo ga­li­my­bė­mis – jų so­cia­li­nių tink­lų pro­fi­liai priei­na­mi bet kam, leng­vai ran­da­mi įve­dus var­dą ir pa­var­dę.

„Pri­sis­ta­ty­mas so­cia­li­niuo­se tink­la­la­piuo­se la­bai daug pa­sa­ko – ko­kią ži­nu­tę apie sa­ve žmo­gus siun­čia vi­suo­me­nei. Ma­no ma­ny­mu, tai pa­kan­ka­mai svar­bi in­for­ma­ci­ja, nes at­sklei­džia po­žiū­rį, ver­ty­bes, lei­džia su­si­da­ry­ti prie­lai­das apie žmo­gaus as­me­ny­bę“, – įsi­ti­ki­nu­si S. Ja­sė­nai­tė.

At­me­ta kan­di­da­tus

Paš­ne­ko­vės nuo­mo­ne, jei mer­gi­na in­ter­ne­te pub­li­kuo­ja daug pi­kan­tiš­kų nuo­trau­kų, tai dar ne­reiš­kia, jog ji ne­bus, pa­vyz­džiui, pui­ki ga­my­bos va­do­vė, ta­čiau tai pa­ki­ša ko­ją kar­je­ros ga­li­my­bėms. Dėl ne­priim­ti­no įvaiz­džio in­ter­ne­te ne kar­tą te­ko kan­di­da­tą at­mes­ti, kaip ma­žiau tin­ka­mą.

Prieš po­rą mė­ne­sių S. Ja­sė­nai­tei te­ko su­si­dur­ti su at­ve­ju, kai vie­nas dar­buo­to­jų „Fa­ce­book'e“ pa­ra­šė ašt­rių at­si­lie­pi­mų apie bu­vu­sius ir esa­mą va­do­vą.

„Jam tai kai­na­vo daug. Įmo­nė – gy­vas or­ga­niz­mas, kaž­kas in­for­ma­vo va­do­vus, ir bu­vęs, ir esa­mas darb­da­vys apie tai su­ži­no­jo“, – sa­kė S. Ja­sė­nai­tė.

Pa­sak jos, daž­nai ne­pa­gal­vo­ja­ma, ko­kia bus vie­šu­mai pa­skelb­tų ži­nu­čių pa­sek­mė.

„Jis išo­rei siun­čia apie sa­ve ži­nu­tę – no­ri toks bū­ti, taip sa­ve pri­sta­ty­ti. Jo ne­ga­li par­duo­ti darb­da­viui, nes yra ri­zi­ka – žmo­gus ne­ži­no ri­bų, ga­li elg­tis pa­na­šiai pri­sta­ti­nė­da­mas įmo­nę, jos pro­duk­tą. Dar­buo­to­jas yra įmo­nės įvaiz­džio da­lis“, – ko­men­ta­vo per­so­na­lo val­dy­mo spe­cia­lis­tė.

KO­MEN­TA­RAS

Įvaiz­dis „Fa­ce­book'e“ – gy­vū­nė­lių ly­gio

To­mas LA­GŪ­NA­VI­ČIUS, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras, psi­cho­lo­gas, Kau­no smul­kių­jų ir vi­du­ti­nių vers­li­nin­kų aso­cia­ci­jos „Vers­li­nin­kų na­mai“ pra­kti­nių se­mi­na­rų va­do­vas:

– Darb­da­viui svar­bu žmo­gus ne tik kaip spe­cia­lis­tas. For­muo­ja­mas as­me­ny­bės įvaiz­dis in­ter­ne­te. Vie­na ver­tus, tai ge­rai, nes darb­da­viai pra­de­da ma­ty­ti rea­les­nius žmo­nes, ko­kie jie yra.

Kai bū­si­mi dar­buo­to­jai atei­na į at­ran­kas, bū­na gra­žūs, nu­si­prau­sę, pa­si­puo­šę, o „Fa­ce­book'e“ pa­ma­tai jį snarg­liuo­tą, pri­si­gė­ru­sį, be­si­va­do­vau­jan­tį ki­to­mis ver­ty­bė­mis... Aki­vaiz­du, kad po­kal­by­je įvaiz­dį tik imi­tuo­ja.

Da­bar po­stmo­der­nus am­žius, kiek­vie­nas no­ri pa­de­monst­ruo­ti sa­ve – kur jis bu­vo, ką ma­tė, vei­kė, pa­ty­rė. Tai fik­suo­ja­si, net iš­try­nus ga­li lik­ti pėd­sa­kai.

Vi­si no­ri­me bū­ti la­bai reikš­min­gi. Vie­nas iš bū­dų – vi­zua­li­zuo­ti sa­ve in­ter­ne­te. Vie­šin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ar ne – skir­tu­mai tarp kar­tų. Da­bar atei­na kar­ta, gi­mu­si maž­daug apie 1980 me­tus. Jie sa­ve iš­reiš­kia ne rea­lia­me gy­ve­ni­me, o in­ter­ne­te, nes gy­ve­ni­me pa­si­reikš­ti rei­kia la­bai daug pa­stan­gų, o „Fa­ce­book'e“ leng­va su­si­reikš­min­ti ir kaž­kuo tap­ti.

So­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ daž­niau­siai kal­ba­ma apie tuos pa­čius da­ly­kus. La­bai ma­žai sa­vo „aš“, bet daug ste­bė­ji­mo – ką ma­čiau?

Jei pa­ly­gin­tu­mė­te ke­le­tą pro­fi­lių, vis­kas tas pa­ts. Gy­vū­nė­lių is­to­ri­jos – kur nu­bė­gau, ką pa­val­giau, kur pa­si­vo­lio­jau. Jo­kio skir­tu­mo, ar ka­ti­nė­liai, ar žmo­nės.

So­cia­li­nius tink­lus ga­li­ma iš­nau­do­ti sa­vi­rek­la­mai, vie­šin­ti kū­ry­bą, for­muo­ti tei­gia­mą nuo­mo­nę. Jei jau len­di į in­ter­ne­tą, su­si­kurk tei­gia­mą per­so­na­žą, at­rink, ką dė­ti, o ko ne.

Ta­čiau čia su­si­du­ria­ma su pro­ble­ma – jei įvaiz­dis nea­ti­tin­ka rea­ly­bės, iš­kart drau­gai pa­ra­šys „ką čia vai­di­ni“. Daug ne­ga­li me­luo­ti, nes tuoj pat yla iš­lįs iš mai­šo – pa­žįs­ta­mi ži­no, koks esi iš tik­rų­jų. Atė­jo to­kia era, ka­da tu­ri­me bū­ti są­ži­nin­gi ar­ba iš vi­so ne­bū­ti in­ter­ne­te.

For­muo­ja­si nau­ja­sis mo­ra­lu­mas, ka­da dėl vie­šu­mo la­bai sun­ku nu­si­ženg­ti, kaž­ką ne­ge­ro pa­da­ry­ti, nes esi vi­sa­da ste­bi­mas. To­ta­li­ta­ri vi­suo­me­nė. Kiek­vie­na vals­ty­bė, glo­ba­lios kom­pa­ni­jos apie tai sva­jo­ja. Žmo­nes taip ga­li­ma kont­ro­liuo­ti, pri­vers­ti ge­rai elg­tis, plau­ti sme­ge­nis.