Vasiliauskas skeptiškai vertina 200 eurų išmokas

Vyriausybei, Seimui ir prezidentui lenktyniaujant, kuris kuriai grupei daugiau ir didesnių išmokų pasiūlys, ekonomistai kartoja: su kiekviena tokia iniciatyva valstybės iždas vis labiau tuštėja. „Kiek iš viso planuojama išleisti, iš kur imsime pinigų ir kaip juos grąžinsime, turėtų atsispindėti biudžete, tad Seimas privalo jį koreguoti“, – sako Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, su kuriuo LRT laidoje „Dienos tema“ kalbėjosi žurnalistė Rasa Tapinienė.

– Vyriausybės pristatytą Ekonomikos gelbėjimo planą kai kurie ekonomistai vadina „viešųjų ryšių akcija“, nes iš 6 mlrd. eurų tik trečdalis yra papildomi, visi kiti – anksčiau suplanuotos išlaidos. Jums tas galutinis rezultatas yra suprantamas?

– Jis yra suprantamas – tai reakcija į susidariusią situaciją, potencialų ekonominį nuosmukį dėl pandemijos ir bandymas kažkaip paruošti ekonomiką atsigavimui, kuris sektų po to ekonomikos užrakinimo. Tikslai kaip ir aiškūs iš tikrųjų, priemonės bent jau pradžioje daugiau mažiau atrodė aiškios. Bet, matyt, pagrindinė problema yra ta, kad kiekvieną savaitę susiduriame su naujomis priemonėms. Tikrai norėtųsi visas priemones – tiek pajamų, tiek išlaidų – matyti pagrindiniame ekonominiame valstybės dokumente – biudžete.

– Kodėl, pasak jūsų, labai svarbu koreguoti biudžetą? Kodėl Seimas jūsų neklauso ir to nedaro?

– Konstitucijos 67-ame straipsnyje parašyta, kad Seimas tvirtina biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Biudžetas yra pagrindinis valstybės dokumentas. Kalbame apie skiriamus milijardus eurų ekonomikai skatinti, tuo labiau, kad dėl ekonomikos pristabdymo arba sustojimo negauname nemažai pajamų. Vien tik per mokestinės paskolos sutartis mokesčių atidėta nuo 300 iki 400 mln. eurų, taip pat pasiskolintos lėšos – visa tai turi atsispindėti biudžete, nes, dar kartą kartoju, negali būti kažkokios priemonės nebalansinėje sąskaitoje. Viskas turi atsispindėti dokumentuose, nes Lietuvos Respublika yra parlamentinė respublika, ir Seimo prerogatyva yra tvirtinti biudžetą ir prižiūrėti, kaip jis vykdomas. Ta logika yra gana paprasta.

– Bet tas nėra daroma. Ar nebus taip, kad tiek Vyriausybė, tiek Seimas, tiek prezidentas, bandydami būti geri kažkam, šiandien duos riestainį, o galų gale visi liksime tik su riestainio skyle?

– Nemanau, kad ketinimai yra blogi ar nepagrįsti. Bet valstybė remiasi tam tikrais principais, kurie sako, kad viskas turi būti viename biudžete, ypač kalbant apie tokias tikrai nemenkas sumas tiek biudžeto, tiek apskritai bendros ekonomikos požiūriu.

Kiek man žinoma, kitos valstybės, kurios įgyvendina analogiškus priemonių planus (jeigu kalbėtume apie deficitą, tai matome iš tos pačios stabilumo programos, kad Lietuvoje prognozuojamas šių metų deficitas bus didžiausias iš Europos Sąjungos valstybių narių), tai visa tai paprastai atsispindi biudžetuose. Savo nuomonę, kad priemonės turi būti atspindėtos biudžete, antradienį išdėstėme atitinkamiems Seimo komitetams ir Finansų ministerijai.

– Kodėl tas nėra daroma, nes tie patys prezidento siūlymai dėl gyventojų pajamų mokesčio ar neapmokestinamojo pajamų dydžio atsieis apie 0,5 mlrd. eurų? Iš kur imame tuos pinigus ir kaip grąžinsime?

– Pagrindiniai pinigų šaltiniai iš principo yra du: pajamos iš mokesčių ir skolintos lėšos. Turint omeny faktą, kad pajamos iš mokesčių esamoje situacijoje krenta, pagrindinis šaltinis yra, be abejo, skolintos lėšos. Seimas yra suteikęs Vyriausybei teisę skolintis iki 5 mlrd. eurų, jeigu aš teisingai atsimenu. Kad matytume bendrą vaizdą vienoje vietoje ir galėtų vykti išlaidų parlamentinė kontrolė, mes ir kalbame apie visko sukėlimą į biudžetą. Priklausomai nuo ekonomikos augimo ateityje ten ir yra grąžinimo šaltiniai.

Šiandien turime skolos lygį – 40 proc. BVP, o tos priemonės, mūsų vertinimu, pakėlė skolos lygį iki daugiau kaip 50 proc. Jeigu dar pridėtume ir naujausias iniciatyvas – tiek prezidento, tiek girdime apie dar papildomas jau vidutinio laikotarpio priemones, kurios pertvarkytų ekonomiką, – tai vėl papildomos išlaidos. Visa tai prašosi papildomos peržiūros – vadinkime taip.

– Bet kaip ir iš ko grąžinsime tuos pinigus, jeigu neaišku, kokiais tempais ir kada ekonomika atsigaus, kada baigsis ekonominė izoliacija tarp visų valstybių, kada atsistatys sutrūkinėjusios logistikos grandinės? Kodėl Seimas to nedaro?

– Grįžtu prie biudžetavimo proceso, kuris prasideda nuo vykdomosios valdžios. Klausimas, matyt, pirmiausia būtų vykdomajai valdžiai. Atsakant į jūsų klausimą, iš ko grąžinsime, tai ekonomikos augimo prognozės sako, kad jeigu karantinas neužsitęs ir antra banga nebus tokia žiauri, kaip buvo pirmoji, tai kitais metais galime tikėtis ekonomikos augimo maždaug 9 proc. Tai nesugrąžins mūsų į 2019 m. lygį, tas grąžinimas nusikelia į ateitį, bet tik turėkime omenyje, kad už skolintas lėšas reikia mokėti. Nesvarbu, kad paskutiniai įsiskolinimai buvo už mažesnius negu 1 procentinis punktas kaštus, vis tiek už tai reikės mokėti. Be abejo, į ateitį nusikelia tos visos naštos.

– Jeigu nesame tikri, kad ekonomika atsigaus, ar nebūtų logiška tokioje situacijoje pirmiausia gelbėti tuos, kurie labiausiai nukentėjo: verslą, kuris kuria darbo vietas ir duoda pragyvenimo šaltinį bei galimybę, kad ir tuos pačius tėvus aprūpinti ne vieną, o kiekvieną mėnesį? Kodėl Lietuvoje tai nevyksta?

– Priemonių planai yra nukreipti, dabar galime kalbėti apie vienų ar kitų priemonių efektyvumą. Pavyzdžiui, Lietuvos bankas yra įvardijęs, kad NT nuomos priemonė nėra iki galo efektyvi. Valstybė yra labai dosni, ir visų pirma instituciniams investuotojams, mes manome, priemonė turėtų būti tikslesnė. Vienkartinės išmokos, kurias planuojama išmokėti ne dabar, kai yra karantinas ir gali būti efektas, o vasaros gale, galbūt nesugrįš per vartojimą ir efekto nepasieks. Bet dauguma numatytų priemonių yra orientuotos į verslą.

Galime ginčytis dėl parametrų, bet nesu tikras, ar ir paklausos pusėje paklausa yra tokia absoliuti. Kalbant, pavyzdžiui, apie banko kreditą, tai akivaizdu, kad jis kritęs apie 30 proc., ir iš mūsų pokalbių su bankais jie sako, kad nėra paklausos. Nėra viskas juoda arba balta, bet viskas turėtų atsispindėti pagrindiniame valstybės ekonominiame dokumente.