Valstybinio banko bijoma kaip maro

O gal Lietuvai būtų ekonomiškai naudingiau vietoj plečiamo specializuotų bankelių tinklo įsteigti solidų Lietuvos nacionalinį komercinį banką? 

Karaliauja užsieniečiai

Licencija steigti specializuotą banką išduota bene sėkmingiausiai veikiančiai lietuviškai kredito unijai „Mano unija“, įsteigusiai specializuotą banką „Mano bankas“. Bent aišku, jog „Mano banko“ uždirbtas pelnas liks Lietuvoje.

Kitos trys licencijos specializuotai bankininkystei išduotos bendrovėms, susijusioms su užsienio kapitalu.

Daugiau nei metus Lietuvoje jau veikia Jungtinės Karalystės startuolio „Revolut Technologies“ specializuotas bankas „Revolut Bank“ UAB ir Jungtinės Karalystės „Akce“ grupei priklausančios bendrovės „European Merchant Bank“ UAB.

Taip pat jau veikia specializuotas bankas „General Financing“, kuris priklauso Švedijoje įsteigtai įmonių grupei „Esco Marginalen“ AB. Ši bendrovė užsiima finansinėmis veiklomis Švedijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Leidimo steigti tokius specifinius bankelius dar laukia keturi juridiniai asmenys.

Be to, „General Financing“ ir anksčiau galėjo teikti gyventojams vartojimo bei lizingo paslaugas. Tik negalėjo priiminėti indėlių.

Licencijų išdavimas užtrunka apie metus. Specializuoti bankai neturi teisės teikti investicinių paslaugų.

LB duomenimis, šių metų balandžio mėnesį visas Lietuvoje veikiančių bankų ir užsienio bankų filialų turtas siekė daugiau 22 milijardus eurų.

Bankininkystės rinkoje didžiausią kąsnį, net 32,7 proc., buvo atsikandęs „Swedbank“, antroje vietoje - SEB (28,1 proc.). O iš kredito unijos sukurtas lietuviškas specializuotas „Mano bankas“ kol kas teužima 0,2 proc. rinkos. Naujagimis bankas „Revolut“, susijęs su Jungtine Karalyste, irgi dar tik įsibėgėja.

Nuo 2017 m., kai leista Lietuvoje steigti specializuotus bankus, tokios bankininkystės formos per dvejus metus jau pageidavo 8 juridiniai asmenys.

O kokia nauda bankų klientams? Anot LB, gyventojai turės didesnį pasirinkimą, į ką kreiptis dėl kredito ar kam patikėti indėlį. Taip sumažės skandinaviškų didžiųjų komercinių bankų įtaka, nes jų koncentracija Lietuvoje yra labai didelė.

Valstybinio banko idėja

O gal tą per didelę skandinavų bankų koncentraciją galėjo sumažinti Lietuvos nacionalinis komercinis bankas? Šio banko idėja pirmąkart nuskambėjo 2012-2016 m. kadencijos Seime.

Nutarimo „Dėl Nacionalinio komercinio banko steigimo“ projektą XIIP-1620 pateikė socialdemokratas Edvardas Žakaris ir dar 13 politikų, atstovaujančių „socdemams“, „tvarkiečiams“ ir „darbiečiams“.

Anot projekto rengėjų, nacionalinis komercinis bankas taptų valstybės gerovės bei finansinio stabilumo garantu. Tačiau projektas didelio palaikymo nesulaukė. Atgulė Seimo kanceliarijos stalčiuje.

Lygiai taip pat kaip ir šios Seimo kadencijos „valstiečiai“, lyg ir ketinę steigti nacionalinį komercinį banką, vėliau nuo šios idėjos atlyžo. Kodėl?

Ekonomistas, Kovo 11-osios akto signataras Audrius Rudys neslėpė, kad jis asmeniškai visada buvęs už tai, kad šaliai yra tikslinga turėti valstybinį banką, kuris gali atlikti komercines funkcijas:

„Pirma, valstybė tokiame banke galėtų laikyti savo pinigus. Mažėtų poreikis būti kredituojamai iš kitų šaltinių. Antra, toks bankas teiktų finansinę paramą valstybės ekonominei ir socialinei politikai.

Trečia, visuomenė būtų saugoma nuo privačių komercinių bankų monopolinių kainų. Galėtų gauti pigesnę paslaugą iš valstybinio banko, kurio pelno norma būtų nedidelė.“

Tačiau bankui, kad jis pradėtų funkcionuoti, reikia turėti pagrindinio pradinio kapitalo? Kad turėtų iš ko skolinti. Iš kur tokio kapitalo gauti, jei valstybės biudžetas tik pastaruoju metu tapo nedeficitinis ir neaišku, ar tai bus ilgai.

„Taip, - sutiko A.Rudys, - kai į privačias rankas buvo perimtas Taupomasis bankas, atsidūrėme situacijoje, kai grįžti į Valstybės banko egzistavimą jau sunku. Nėra finansinių išteklių.

Lietuvos paštui, kuris klientams atlieka kai kurias finansines operacijas, buvo galima suteikti ir tam tikras bankininkystės funkcijas, bet šalyje vyraujančiai liberaliajai ideologijai tai netiko. Reikia politinės valios ir politinės galios.“

Praleista proga

Valstybės nacionalinį komercinį banką, anot kai kurių jo šalininkų, buvo galima įsteigti išnykusių „Snoro“ ir „Ūkio banko“ bazėse. Tačiau ši galimybė pražiopsota. Ir šiaip, vos pradėjus klausinėti pašnekovų apie bankus, dauguma iš viso nepanoro liesti šios temos. Tiesiogine prasme kratėsi. Lyg kalbėtume apie choleros epidemiją.

O kaip ekonomistas A.Rudys vertina specializuotų bankų atėjimą į Lietuvą?

„Nesu prieš specializuotus bankus nusistatęs, - patikino A.Rudys. - Specializuoti bankai padidins bankininkystės rinkoje konkurenciją dėl klientų. Didieji komerciniai bankai, kurie Lietuvoje naudojami kaip visuomenės ir valstybės melžimo kanalai, galbūt sumažins savo apetitus.“

Įmonės nieko gero nesitiki

Tačiau, kaip atskleidė Lietuvos bankų asociacijos (LBA) atliktas tyrimas, komerciniai bankai taip savo potencialius klientus išgąsdina, kad tik 8 proc. apklaustų šalies įmonių teigė, jog kreditą gauti buvo lengva. 58 proc. įmonių, dalyvavusių apklausoje, net nebandė bankuose ieškoti finansavimo savo projektams. Mat iš anksto pamanė, kad gauti finansavimą bus sunku arba labai sunku.

Tiesa išankstinis pesimistinis nusistatymas nebūtinai turi atspindėti realią padėtį. Daug drąsiau su bankais bendrauja tos įmonės, kurios jau buvo anksčiau gavusios bankų finansavimą. Turi bendravimo patirtį.

Bet vis vien negalima teigti, jog išankstinis įsitikinimas, jog negausi kredito, yra veikiau ne tiesa, bet visuomenėje sklandantis mitas. Juk mitą paneigia faktas, jog iš 62 proc. LBA tyrime dalyvavusių įmonių ne visoms pavyko gauti banko kreditų. 70 proc. gavo, o 30 proc. liko nieko nepešusios.

Be to, įdomu, kaip pavyktų iš skandinavų bankų gauti kreditą lietuviškai firmai, savo produkcija konkuruojančiai su panašia skandinaviška firma?

Lietuvoje komerciniai bankai, kaip rodo LBA tyrimas, atmeta maždaug trečdalį paraiškų. Ir, kaip teigia LBA prezidentas Mantas Zalatorius, paskolos gavimą ar negavimą gali nulemti ir paraiškos bei prie jo pridedamų dokumentų kokybė bei pagrįstumas.

Tai reiškia, jog įmonė, net ir turinti puikų savo kapitalo ir siekiamo finansavimo santykį, vis vien vargiai gaus kreditą, jei pateiks bankui netvarkingus popierius.

Tačiau gal tie įmonių popieriai savaime tampa „netvarkingi“, kai bankas bijo rizikuoti? Įmonės bijo bankų, o bankai nepasitiki įmonėmis? Todėl rinkos dalyviai jau ieško kitų skolinimosi alternatyvų. Apeinant bankus. Platinant obligacijas. LBA duomenimis, obligacijų dalis bendrame finansavimo portfelyje išaugo nuo 1 proc. 2017 m. iki 14 proc. 2019 m.

Situaciją komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus MAČIULIS:

Neturiu labai stiprios nuomonės, bet valstybiniai komerciniai bankai turi daugiau problemų užtikrinant, kad jų veikla nebus politizuota, kad indėlininkų turtas bus apsaugotas.

Kokiose valstybėse nacionaliniai komerciniai bankai veikia? Kinijoje veikia. Anksčiau veikė Švedijoje, bet jo veikla buvo nuostolinga net vienoje iš skaidriausių valstybių. O jei toks bankas nuostolingas, tai jo nuostolius turi padengti valstybė.

Problema - sunku atsieti bankininkystę nuo politikos. Atskiros politinės interesų grupės kartais nori, kad bankas finansuotų, paremtų būtent jų projektus, nors tie projektai bankui bus nuostolingi. Todėl valstybiniai komerciniai bankai ypač rizikingi valstybėse, kur didelis korupcijos lygis.

LBA prezidentas Mantas Zalatorius. Eltos nuotr. Ekonomistas Audrius Rudys.

Respublika.lt