Pandemija ir namų ūkių ekonomika: ar vien tik blogos žinios?

Pastarojo laiko realijos daugeliui iš mūsų primena „šoko terapiją“. Nori nenori tenka keisti įprastą gyvenimo ritmą, sustoti ir kuriam laikui kažko atsisakyti. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – asmeninių finansų valdymo prasme tai unikali proga išgryninti ir permąstyti ne tik savo veiklą, bet ir strateginius bei taktinius finansinius tikslus, atsirenkant kas svarbu ir kas ne.

Bet apie viską nuo pradžių. Vertinant makroekonominiu požiūriu, namų ūkių (NŪ) vartojimo išlaidos yra svarbiausias bet kurios šalies ekonomikos variklis. Lietuvoje jos sudaro apie 63 proc. bendrojo šalies vidaus produkto (BVP). Be to, verslo įmonės net apie 90 proc. savo produkcijos realizuoja būtent namų ūkiuose. NŪ yra pagrindinė darbo jėga ir pagrindiniai prekių bei paslaugų vartotojai, o jų mokami mokesčiai sudaro didžiausią dalį įplaukų valstybės biudžete. Taigi, namų ūkių finansiniai srautai turi ypatingą reikšmę tiek visos šalies ekonominei sistemai, tiek ir atskirai paimtam verslo subjektui.

Deja, pastaruoju metu Covid-19 pandemija stipriai sutrikdė įprastinę NŪ piniginių srautų tėkmę, dėl ko daugumos verslo įmonių pardavimai mažėja arba apskritai stoja, daliai žmonių mažėja arba išvis nelieka galimybių užsidirbti, mažėja vartojimas, daugėja bedarbių, sumokama mažiau mokesčių į valstybės biudžetą, o socialinių išmokų ir kitos finansinės paramos poreikis, priešingai, staiga išauga.

Ekonomistai akylai stebi pasaulio įvykius ir modeliuoja ateities ekonominės raidos scenarijus. Ir, kaip nedažnai pasitaiko, šįkart visi sutaria dėl vieno: gero scenarijaus tiesiog nėra – ekonominis nuosmukis yra neišvengiamas. Diskutuojama tik dėl to, kiek ilgai jis tęsis ir kada pasibaigs. Tačiau pabaigos, deja, net galingiausi pasaulio matematiniai modeliai negali prognozuoti. Akivaizdu, kad pandemija paveiks visas mūsų gyvenimo sritis ir tai bus milžiniškas išbandymas tiek valstybei, verslo sektoriui, tiek ir kiekvienam iš mūsų.

Ar esame pasiruošę galimiems iššūkiams?

Tikėtina, kad pastaruoju metu daliai visuomenės pajamos gali ženkliai sumažėti, o kai kuriais atvejais jų išvis nelikti, tuo tarpu poreikiai niekur nedingsta ir jų tenkinimui reikalingos finansinės lėšos. Optimistiniu atveju, turint santaupų, tam tikrą laiką galima gyventi įprastu režimu, nekeičiant nusistovėjusių vartojimo įpročių. Tačiau, santaupų nepakankant, poreikius jau tektų koreguoti prisitaikant prie pakitusių pajamų.

Šių metų sausio mėn. „Delfi“ ir „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad beveik 21 proc. gyventojų iš savo turimų santaupų negalėtų išgyventi nė mėnesio, o apie 30 proc. – vos 1–2 mėn. Šie rezultatai patvirtina ir „Lietuvos banko“ 2018 m. atlikto tyrimo išvadas, kad nemaža dalis tautiečių gyvena tik šia diena ir ateičiai pinigų beveik nekaupia. Tyrimo metu fiksuota bendra taupymo norma Lietuvoje buvo artima nuliui. Tad nieko nuostabaus, kad apie 30 proc. Lietuvos namų ūkių nuolat pritrūksta pinigų netgi einamajam vartojimui. Tai rodo, kad lietuviai jau kuris laikas gyvena atsipalaidavę, atsargų ateities reikmėms nekaupia ir galimiems finansiniams pokyčiams yra menkai pasiruošę.

Beje, panaši elgsena būdinga ne tik Lietuvos vartotojams. JAV ekspertai jau seniai pastebėjo, kad pirkimas daugeliui šiuolaikinių žmonių yra tapęs savotiška priklausomybe. Itin stipri vartojimo kultūra skatina žmones pirkti daugiau ir dažniau, turėti tik naujausio modelio daiktų tam, kad tilptų į įsivaizduojamus visuomenės standartus ir tiesiog jaustųsi „pranašesniu žmogumi“.

Reikia pripažinti, kad gyvename vartotojiškoje visuomenėje ir prekės bei paslaugos įsigyjamos siekiant patenkinti ne tik pagrindinius žmogaus poreikius, bet ir daugelį kitų, įskaitant ir norą pabrėžti savo statusą visuomenėje. Makroekonominiu požiūriu, tokia išlaidavimo kultūra tam tikra prasme netgi paranki – kuo daugiau žmonės vartoja, tuo valstybė surenka daugiau mokesčių, didėja šalies BVP, verslas gauna didesnį pelną. Tačiau klausimas, ar tokia elgsena yra tikrai naudingiausia pačiam vartotojui, ypač pandemijos keliamų ekonominių problemų akivaizdoje? 

Vartojimas, poreikiai ir galimybės prisitaikyti prie kintančių ekonominių sąlygų

Analizuojant individo poreikius, dažniausiai remiamasi amerikiečių psichologo A. Maslow 1943 m. pasiūlyta poreikių hierarchijos piramide, kurioje prioritetas teikiamas, pirmiausia, fiziologiniams (mityba, būstas, rūbai, pan.) poreikiams, ir tik po to seka saugumo, socializacijos, individo savivertės ir pripažinimo bei galiausiai savirealizacijos poreikiai.

Asmeninių finansų valdymo požiūriu, ypač svarbu suvokti, kiek realiai gali skirtis šių poreikių kategorijų kainos. Keletą metų teko tyrinėti šiuos skirtumus, remiantis prekių ir paslaugų vertės skaidymu pagal supaprastintą 3 lygių hierarchinę sistemą, susidedančią iš bazinių (fiziologiniai), komforto (saugumo ir socialiniai) bei prestižo (savivertės, pripažinimo ir savirealizacijos) verčių.

Gauti tyrimų rezultatai nustebino ta prasme, kad atskleidė netikėtai didelius skirtumus. Tarkime, jei mitybos kainą, kai maistą ruošiame patys (atitinka bazinių poreikių lygį), prilygintume 1, tai iš tų pačių produktų pagamintas tos pačios mitybinės vertės maistas valgykloje ar kavinėje (atitinka komforto kategoriją, nes pačiam jo nereikia ruošti, nereikia plauti indų, t.t.) pabrangtų 5–7 kartus, tuo tarpu prabangiame restorane jau kainuotų 15–25 kartų ar dar brangiau, nes šiuo atveju be mitybinės ir komforto, gautume dar ir prestižo vertę (stilinga aplinka, dailūs indai, profesionalus aptarnavimas, gera muzika, atitinkama publika ir t.t.).

Kitas pavyzdys – du rankiniai laikrodžiai: nežinomo gamintojo, kainuojantis 30 eurų, ir garsios šveicarų firmos laikrodis, kainuojantis, tarkime, 30000 eurų (gali kainuoti ir brangiau). Abiejų laikrodžių funkcinė (bazinė) vertė visiškai tokia pati, nes abu laiką rodo vienodai – valanda vis tiek turi 60 minučių, o 1 minutė – 60 sekundžių, tačiau antruoju atveju, be funkcinės vertės, pirkėjas dar gauna ypač pabrėžtą prestižo vertę, kuri jį pabrangina bene 1000 kartų. Beje, platesni tyrimai parodė, kad tie patys principai puikiai galioja ir beveik visoms kitoms mūsų perkamoms prekėms ir paslaugoms.

Taigi, įsigyjant prekes ir paslaugas derėtų atidžiai stebėti, ar renkamės racionaliai, ar nepermokame ir už tas prekių vertes, kurios mums tuo metu nėra būtinos. Ypač svarbu suvokti, kad principai, pagal kuriuos renkamės prekes ir paslaugas, tuo pačiu apsprendžia ir mūsų gyvenimo būdą bei jo kainą, kuri neturėtų viršyti tuo metu esamų finansinių galimybių.

Vartokime racionaliai

Taigi gyvenimo būdas ir jo kaina yra tampriai susiję tarpusavyje – jei pasikeitus aplinkybėms, finansinės galimybės tampa minimalios, tuomet pirmiausia svarbu patenkinti fiziologines  (arba bazines) žmogaus reikmes, o tam tikrai pakanka labai nedidelio biudžeto. Tačiau, jei siekiama komfortiško gyvenimo, o ypač jei orientuojamasi į prestižą, tuomet būtinojo biudžeto apimtys išauga nuo kelių iki keliasdešimt kartų.

Vartojimą racionaliu galima vadinti tuomet, kai iš einamųjų pajamų atėmus einamojo vartojimo išlaidas, lieka ir kaupimui skirtų pinigų, kurie rezervuojami būsimųjų laikotarpių pirkiniams, vaikų išsilavinimui, senatvei, kitiems strateginiams tikslams.

Pandemijos sukeltų problemų akivaizdoje, ypač mažėjant pajamoms, buvimas racionaliu reikštų einamojo vartojimo ir susijusių išlaidų ribojimą bei gyvensenos keitimą taip, kad einamųjų pajamų ir gyvenimo kaštų skirtumas išliktų teigiamas ir nepristigtų lėšų NŪ strateginių tikslų finansavimui.

Vadovaujantis šiuo principu, pavyzdžiui, sumažėjus pajamoms, prestižo segmento vartojimo įpročius turėjusiam namų ūkiui, būtų racionalu savo poreikius apriboti pereinant į komforto segmentą, o komforto segmente buvusiam namų ūkiui į bazinių (fiziologinių) poreikių segmentą.

Racionalus vartojimas – tai alternatyva kraštutinumams tiek pertekliniam vartojimui, kai gyvenama tik šia diena ir visos pajamos išleidžiamos tik jas gavus, tiek ir perdėtam taupumui, kai neretai taupoma netgi fiziologinių poreikių sąskaita, pernelyg skurdinama buitis, o sukauptos lėšos dažnai tampa beprasmėmis, nes jų savininkui neužtikrina subalansuoto kokybiško gyvenimo visais jo etapais tiek jaunystėje, brandžiame amžiuje, tiek ir senatvėje.

Taigi, karantinas yra tas laikas, kai galima stabtelėti, daug ką permąstyti, iš naujo įvertinti savo gyvenimo būdą, esant reikalui jį priderinti prie pakitusių aplinkybių, įskaitant ir pajamas.

Jei šis laikotarpis leis mums išmokti racionaliau ir efektyviau tvarkytis su savo finansais, perkainoti vertybes, taip pat naujai pajusti šiltesnių santykių su artimaisiais žavesį daugiau būnant kartu ir bendraujant tarpusavyje, tuomet pandemijos pamokas galėsime vertinti ne vien tik kaip blogį.