Iki šiol kas mėnesį pateikiamų prekių ir paslaugų kainų statistika stebino kiekvieną tautietį, ypač girdint viešas kalbas, esą kainos nekyla, o, jei žmonės išleidžia daugiau pirkdami kasdienes prekes, tai tik todėl, kad per pastaruosius metus smarkiai kilo atlyginimai. Tiesa, apžvelgdami 2016-uosius statistikos ekspertai atkreipia dėmesį, kad vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 1,5 proc., paslaugų - 2,4 proc. Teigiama, kad labiausiai brango alus, pieno produktai, tabako gaminiai, kavinių, viešbučių ir restoranų paslaugos, degalai ir tepalai.
Todėl tai patvirtina, jog politikų pažadai, esą kainos liks tos pačios, nuėjo perniek, peršasi mintis, o sąžiningai buvo perskaičiuoti tik atlyginimai. Iki šiol ekonomistai rasdavo, kaip pateisinti tokią situaciją, - esą brango nafta, nors jai pingant pigesnių prekių parduotuvėse neatsiranda. Priešingai, sustojus prie prekystalio ir pamačius vėl pabrangusį savo prekių krepšelį, norisi arba vilku staugti, arba keliauti prekių į netolimąją Lenkiją.
Bet juk ribos ir realūs kainų kriterijai turi būti? „Vakaro žinios“ domėjosi, kaip turėtų būti nustatomos kainos. Apie tai kalbėjomės su Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro Technologijų ir verslo skyriaus vedėja Valerija GRIZIŪNIENE.
- Dvejus metus Statistikos departamentas skelbė, kad kainos šalyje nekyla, o neretai net krenta, ekonomistai ir politikai aiškino, esą gyvenimas tik gerėja, tačiau žmonės nuolat skundžiasi, kad prekės kasdien brangsta. Kodėl taip skirtingai vertinama ta pati situacija?
- Manau, kad Statistikos departamentas vertina kainų vidurkį, o tas kainų vidurkis tarsi rodo, kad kainos labai nepakilo. Tačiau vidurkis gaunamas vertinant prekių grupes. Jei norėtume pamatyti realų kainų pokytį, reikėtų imti konkrečias paslaugų ar prekių grupes ir lyginti kainas jose arba stebėti konkrečias pavienes prekes ir jų kainų pokyčius. Tik tuomet galima matyti, kaina kilo ar ne. O kai skirtingos kainos suplakamos į viena ir imamas tik bendras vaizdas, išeina, kad niekas nebrango.
Tačiau mes stebėdami sau aktualias atskiras prekes matome, kad kainos tikrai kilo. Ir smarkiai. Ir aš tai matau, juk gyvenu Lietuvoje, perku prekes, maitinu šeimą ir dar mokau žmones.
- Profesinio rengimo centre rengiamiems būsimiems verslininkams ir tiekėjams turbūt aiškinama, kokia turi būti prekės ir paslaugos kainodara ir racionalus antkainis?
- Vadovėlinės teorijos sako, kad sveiko proto antkainis turėtų būti apie 10-20 proc. Tačiau dažnai mes dar papildomai mokame už prekės ženklą, prekės ar paslaugos unikalumą. Taip pat žiūrima, kokius poreikius tenkina prekė, kokia yra jos tikslinė grupė. Žinoma, jeigu aš savo rankomis išsiuvinėjau staltiesę, servetėlę ar palaidinę, galiu taikyti ir 200 proc. antkainį, jeigu manau, kad tokią brangią prekę kas nors nupirks. O jeigu nepirks, aš būsiu priversta mažinti kainą.
- Ar kainos parduotuvėse nustatomos atsižvelgiant į vadovėlinį sveiko proto antkainio principą?
- Manau, kad ne. Kiek išsilavinimas leidžia susivokti, nemažai lemia įvairūs tarpininkai. Jeigu pardavėjas tiesiogiai bendrautų su konkrečiu gamintoju, pavyzdžiui, ūkininku, tuomet antkainis galėtų būti mažesnis. Bet populiari schema, kai vienas prekes perka, kitas perparduoda kitam, o pastarasis parduoda pirkėjui. Taip susidaro grandinė, o uždirbti nori kiekvienas. Taip, dėl to visuomet nukenčia galutinis pirkėjas, t.y. paprasti žmonės, kurie eina į parduotuves.
- Dažnai parduotuvių vitrinose matome besipuikuojančius užrašus, kviečiančius įsigyti prekių su 40, 60 ar net 80 proc. nuolaida. Ar tai reiškia, kad prekei buvo taikomas toks didelis antkainis, o gal verslininkas produkciją dalija tiesiog už dyką?
- Taip, tokie atvejai leidžia manyti, kad tokioms prekėms buvo taikomi didžiuliai, gal net 100 proc., antkainiai. Prekės, kurios tam tikru metu nebuvo nupirktos, nukainojamos, bet abejoju, kad nuleidžiama iki savikainos. Nemanau, kad verslininkas pardavinės nuostolingai, ypač jei kalbame apie dideles parduotuves. Bet įsivaizduokite, kiek prarado žmogus, kuris pirko ne akcijos metu.
- Kas tai - gobšumas ar laisva rinka?
- Kai gyveni rinkos sąlygomis, yra konkurencija, dėl kurios kiekvienas verslininkas ar verslo grupė pati nustato savo kainų politiką. Tad gali būti, kad vadovėliuose parašyta vienaip, o iš tikrųjų elgiamasi taip, kaip elgiamasi. Tuomet ir atsiranda įvairūs išpardavimai, kuriais mes visi taip džiaugiamės, nors aš manau, kad ir jų metu neretai kainos yra tiesiog pakeičiamos ir užklijuojamos didesnės.
- Tai kaip pirkėjui įsigyti prekių už normalią kainą?
- Turbūt reikėtų galvoti apie finansinį ir ekonominį raštingumą. Manau, kiekvienas žmogus turėtų gebėti planuoti savo pajamas ir išlaidas. Nereikia norėti visko čia ir dabar, nereikia pirkti visko, ką perka kaimynas. Gal mums to nereikia. Jei pirktų žmonės tai, ko jiems iš tiesų reikia, gal būtų kitaip. Visuomenėje dabar vadovaujamasi stereotipu, kad reikia daug vartoti, kad reikia važinėti prabangiais automobiliais, net jei jie perkami į skolą.
Žinoma, aš nekalbu apie vargingai gyvenančius senjorus ar šeimas, turinčias vaikų. Kalbu apie uždirbančius žmones, galinčius leisti sau dažnai apsipirkti. O rinkoje egzistuoja tokia taisyklė, kad esant paklausai atsiranda ir pasiūla. Turbūt kiekvienas turi galvoti apie savo atsakomybę šioje situacijoje. Nes, jei bus kas pirks, visuomet atsiras kas žmogui pasiūlys prekę.
- Neapsikentę kylančių kainų pastaruosius metus tautiečiai ėmė būriais traukti apsipirkti į Lenkiją. Ar tai rodo, kad rinkoje kažkas negerai?
- Aš asmeniškai svarstydama apie tokį važiavimą įvertinčiau automobilio amortizaciją, padangų sudėvėjimą, benzino kainą. Jei Lenkijoje gaminį įsigysiu 1 ar 2 eurais pigiau, nežinau, ar verta. Svarbu, kad žmonės apskaičiuotų, ar jie tikrai sutaupo. Nežinau, ar ten važiuoja žmonės, kurie tikrai skurdžiai gyvena ir taupo kiekvieną centą, ar vis dėlto tie, kurie gali sau tai leisti. O gal perka daug, o paskui iš to turi papildomą pajamų šaltinį? Manau, kiekvienam šiuolaikiniam žmogui reikėtų savęs paklausti: ar tu gyveni, kad valgytum, ar valgai, kad gyventum? Kiekvienas gali atsakyti ir pasirinkti pats.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Rašyti komentarą