In memoriam litui

Lietuvos pinigai nuo seniausių laikų

Apie lito propro...prosenelius mums papasakojo Vokietijos garbės konsulas doc. dr. Arūnas Baublys. Pirmiausia jis pasakė: "Tiems, kas labai gaili lito, turėtų žinoti, kad Lietuva iš pat pradžių turėjo svetimą pinigą." Neva pirmoji bendra valiuta buvo... Prahos grašis!

Vis dėlto patys pirmieji lietuviški pinigai mūsų šalyje atsirado XIV-XV a. sandūroje. Tačiau tai nebuvo bendras piniginis vienetas - tarp radinių buvo Romos imperijos, Graikijos polių monetų, Konstantinopolio imperijos pinigėlių.

Pirmieji, tačiau dar primityvūs, lietuviški pinigiai buvo ilgieji, pagaminti iš sidabro. Vėliau Vytauto, Mindaugo, Kęstučio laikais cirkuliavo vadinamieji pinigėliai, kuriuose aptinkamas Gediminaičių dinastijos ženklas - stulpai, taip pat pradėtas vaizduoti žymusis Vytis, kuris ir dabar puikuojasi ant lietuviškų eurų. "Buvo pradėta kurti aliuzija į mūsų kraštą", - komentavo A. Baublys.

Tais laikais Lietuvoje vyravo pinigų skaičiavimas kapomis (60 vnt. monetų buvo lygu vienai kapai).

"Vėliau Lietuvos rinkoje cirkuliavo Prahos grašis. Iš čia atėjo tokie dar ir šiandien vartojami žodžiai kaip dvigrašiai ir trigrašiai, taip pat antrokai, trečiokai ar penktokai, šeštokai", - pasakojo Vokietijos garbės konsulas.

Egzistuoja nuomonė, kad dėl to, jog Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žmonės tikėjo pagoniškais stabais, jie nieko nežinojo apie pasaulį ir vaikščiodavo basi ir nešini kuokomis. Vėliau galvojome, kad Lietuva - tai atsilikęs žemės ūkio kraštas. Tačiau toks mąstymas atėjo iš XIX a. Rusijos imperijos.

Iš tiesų LDK turėjo labai pažangią ekonomiką. Tuo metu lietuviškas pinigas turėjo didesnę vertę net negu lenkų.

Aleksandro Jogailaičio valdymo laikais 1492-1506 m. atsirado denarai, pusgrašiai ir grašiai. Tuo metu pradėjo plisti galimybė derėtis.

Vėliau, Lietuvai susijungus su Lenkija, atsiranda Abiejų Tautų Respublika, kurioje atsirado vietinė valiuta, vėliau Lietuvoje naudotas rusiškas rublis.

Pirmieji lito žingsniai

Litas kaip piniginis vienetas Lietuvoje buvo įvestas 1922 m. Jo vertė lyginant su doleriu buvo 10:1.

Po karo Lietuvoje buvo suniokoti ne tik miestai, bet ir ekonomika. Pasiteiravus, su kokiais sunkumais buvo susidurta, įvedant naują valiutą, A. Baublys sakė, kad tuo metu Lietuvoje nebuvo pakankamai daug aukso. "Valstybei teko paplušėti, kad surinktų tiek aukso, kad užtikrintų įvedamos valiutos stabilumą, taip pat ir žmonių gerovę."

Iš pradžių litai buvo išleisti banknotų pavidalu, tačiau vėliau pradėta kaldinti monetas. Vis dėlto, anot A. Baublio, tuo metu žmonės buvo pratę būtent prie banknotų, todėl monetos psichologiškai buvo sunkiai priimtina piniginė išraiška. "Dar pamenu, kai atsirado litų monetos, buvo taip nepatogu. Taip kaip dabar euro monetos. Vienas, du eurai... Man be akinių nė nesimato", - dalinosi potyriais profesorius.

Pirmieji litai nebuvo taip stipriai apsaugoti, kaip antrieji. Tačiau senuosiuose buvo sudėtingesni vandens ženklai.

Pinigai reprezentuoja valstybę

Abi litų partijos labiausiai skiriasi išvaizda, siužetais. Lituose, kurie buvo leidžiami 1922-1941 m., atsispindi tendencija vaizduoti romantizuotą praeitį bei iš Rusijos paveldėtą norą parodyti valstybės vadovo kultą. Juk čia vaizduojami kunigaikščiai, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Naujuosiuose lituose akivaizdžiai matoma vertybių kaita, pragmatizmas, norima parodyti plati valstybės paletė. "Žemaitė, V. Kudirka, Vydūnas tarsi parodo savastį, kultūrinę įvairovę. Plati asmenybių nuo bajorijos iki protestantiškosios kultūros paletė rodo jų pripažinimą. Prie romantizmo, kaip pasididžiavimą laimėjimais, istorija, galėtume priskirti Darių ir Girėną", - dalinosi mintimis A. Baublys.

1991 m., laikinai įvedus talonus, kuriuose vaizduojami gamtos vaizdai ir objektai, daug kas bandė ieškoti sąsajų ir simbolių. Kodėl meška? Ar norima pavaizduoti Rusiją? Tačiau A. Baublys samprotavo, kad viskas tuo metu buvo gerai apgalvota: turbūt nenorėta vaizduoti politinio konteksto, kad vėliau netektų devalvuoti vertybinės sistemos.

Kuriuo metu lietuviai geriau gyveno, profesorius sakė, kad vieno atsakymo nėra. Juk mūsų valstybėje, vyraujant rusiškai valiutai, per mėnesį dirbantieji gaudavo vos kelis šimtus rublių. Tačiau duonos kepalas tuo metu kainavo vos kelias kapeikas. O tuomet, kai Lietuvoje cirkuliavo talonai, jų žmonės gaudavo šimtais tūkstančių, bet rūkaliams, norintiems įsigyti cigarečių pakelį, tekdavo "pakloti" net 500 talonų.

Banknotų kūrimas: viskas apgalvota

Banknotų kūrimas prasidėjo nuo to, kai bankas kartu su konsultantais nutarė, kas bus vaizduojama vienoje ar kitoje banknoto pusėje, kokios bus spalvos, šriftai ir jų išdėstymas. Apsaugos priemonės, tokios, kaip vandens ženklai, apsauginiai siūleliai, grafiniai ir giljošo ornamentai, buvo kuriamos gamintojų.

Buvo nuspręsta, kad banknoto averso dešinėje turi puikuotis iškilios asmenybės portretas, o reverse - siužetinė kompozicija, susijusi su asmenybe. Banknotų viršus ir apačia turi būti įrėminti stilizuotomis juostomis.

Iš pradžių 1 lito banknotą sukurti ėmėsi Raimondas Miknevičius. Čia jis norėjo pavaizduoti valstietį, dėvintį šiaudinę skrybėlę. Tai turėjo būti išties linksmas vaizdelis, kadangi apatinėje banknoto dalyje turėjo būti išraiškingai susipynę apynio lapai ir spurgai.

Tačiau, atsiradus monetoms, banknoto kūryba buvo atidėta kuriam laikui. Vėliau šio darbo ėmėsi grafikas Giedrius Jonaitis, realizavęs ir 2, 10, 500 litų banknotų visų laidų grafinius projektus bei didesnę 20 ir 50 litų laidų dalį. Anot autoriaus, iškilias Lietuvos asmenybes, vėliau pavaizduotas ant banknotų, rinko bankininkai: "Buvo sudaryta komisija ir nuo mūsų niekas nepriklausė."

Taigi 1 lito banknote pavaizduoti grafikui buvo pasiūlytas Žemaitės portretas. Kaimo moterėlė, apsigobusi balta skarele - šiandien visiems lietuviams puikiai pažįstamas portretas.

G. Jonaitis Žemaitės portretą piešė, naudodamasis gerai žinomu XX a. pradžios fotografija, paryškindamas išblukusias detales, veido reljefą. Gyvenimo išvargintos rašytojos žvilgsnis, suspaustos, šiek tiek asimetriškos lūpos, vargana kaimietiška apranga ir skarelė vaizdavo sunkų rašytojos gyvenimą. Pinigų spaustuvės graveris meistriškai išgraviravo piešinį, puikiai perteikė ornamentuotos skarelės mezginius, veido raukšlelių niuansus. Šis banknotas laikomas vienu geriausiai pavykusių.

Kodėl pasirinkta portretą vaizduoti banknoto kampe? Esą būtų buvę tiesiog nejauku pinigą lenkti tiesiai per žmogaus veidą.

Paklaustas, iš ko dailininkai mokėsi kurti banknotų vizualumą, G. Jonaitis prisiminė, kad jie nagrinėjo įvairių pinigų pavyzdžius, taip pat pasitelkė fantaziją. Juk visi dailininkai, kūrę litus, - tikri profesionalai.

Kaimynai, pasirinkę racionaliausią kelią

Žinoma, lyginti litą su latviškuoju latu ar estiška krona yra labai sudėtinga. Vis dėlto A. Baublys samprotavo, kad pernelyg stipri valiuta dar nereiškia, kad valstybės lygmuo yra labai aukštas.

Anksčiau, kai kaimyninėje Latvijoje buvo atsiskaitinėjama latu, profesoriui kainos atrodydavo gana kraupiai. "Pamenu, pasiėmiau svečią iš JAV Latvijos oro uoste. Jis pasiūlė išgerti kavos. O aš jam ir sakau: "Nejaugi nori mokėti už puodelį kavos du dolerius?" Tai jis net nustėro... Latviams toks valiutos kursas turbūt labiau leido išvykti į išorę", - dalinosi mintimis.

A. Baublio manymu, estai pasirinko racionaliausią kelią. Kronos esą jie iki aukštumų neiškėlė ir vieni iš pirmųjų savo šalyje įvedė eurą. Profesorius mano, kad estai už lietuvius yra pažengę žymiai toliau ir kažin ar mes kada nors juos pasivysim.

Pasiteiravus A. Baublio, ar jau pavyko priprasti prie naujosios valiutos, profesorius sakė, kad jau įvedus eurą jis lengviau atsikvėpė. Juk tiems, kas dažnai keliauja po Europą, pagaliau nebereikės kaitalioti valiutų.

Šiuo metu galima jausti suintensyvėjusį užsieniečių žvalgymąsi į Lietuvą. "Juk atkrenta keitimo varžos, kurios dėl didelių sumų susidaro visai nemažos."

"Tiems, kas gaili lito, aš dar galiu pridurti, kad mes jį praradome tada, kai savo valiutos piniginę vertę susiejome su euro. Tuomet praktiškai mes jau nebeturėjome lito", - sakė A. Baublys.