Žvilgsnis į „Snorą“ iš Londono

Jau beveik 14 mėnesių, kai 2011-ųjų lapkričio 16 dieną buvo pradėta „Snoro“ banko likvidavimo operacija. Tiek laiko žinomiausi bėgliai gyvena Londone. „Respublika“ domėjosi, kaip ir iš ko jie gyvena, kai viskas areštuota. Ir ką mano apie dingstančius anksčiau turėtus turtus.

- Kokius apribojimus šiandien jums taiko britų teisėsauga?

R. Baranauskas: Nuo praėjusių metų birželio - jokių, net nereikia registruotis policijoje. Kadangi pats policijai atidaviau savo pasą, Londono teismas man išdavė laikinąjį britų asmens dokumentą, todėl aš tik negaliu išvykti iš Jungtinės Karalystės teritorijos. Nei aš, nei V. Antonovas čia nelaikomi nusikaltėliais.

Sausio 21 dieną Londone vyks teismo posėdis dėl mūsų ekstradicijos. Mūsų advokatai teismui yra pateikę visų liudininkų, ekspertų liudijimus bei tarptautinių finansų auditorių išvadas ir apie „Snoro“ mokumą iki 2011 metų lapkričio 16-osios, ir apie tikrąją banko finansinę padėtį jo sužlugdymo išvakarėse.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje mes turėtume be vargo įrodyti, kad negalime būti išduoti Lietuvai, nes „Snoro“ sužlugdymas ir mums pateikti ieškiniai yra susiję su aiškiais politiniais motyvais. Nuo pat pirmos dienos aš niekur nesislapstau, o tik bijau grįžti į Lietuvą, kur kalėjimo kameroje turbūt būčiau priverstas prisipažinti dėl nepadarytų dalykų.

- Kaip, kur, už ką jūs gyvenate? Juk viskas areštuota, atlyginimo negaunate?

R. Baranauskas: Kadangi užstatą dėl mano paleidimo sumokėjo V. Antonovo žmona, dabar esu priverstas gyventi, pasak teismo, „už trečiųjų šalių lėšas“.

Tenka verstis iš skolintų lėšų - reikia nuomotis būstą, maitintis. Man padeda draugai, pažįstami, nes visos asmeninės lėšos, tai, ką uždirbau banke per 19 metų, liko „Snore“ ir tebėra areštuota. Kažkodėl buvo areštuotos net mano asmeninės gyvybės draudimo įmokos, t.y. pinigai, kuriuos turėjau gauti kada nors ateityje. Britų advokatai tai pavadino nesuprantamu nonsensu.

Tikiuosi, kad teisybė triumfuos ir visi mano dabar patiriami nuostoliai bus kompensuoti. Jau neabejoju, kad teks kreiptis ir į Strasbūro teismą, kur nesunkiai įrodyčiau, kad man neleidžiama naudotis sąžiningai uždirbtais pinigais.

Jeigu būčiau nusikaltėlis, kuris pasisavino svetimus pinigus, tai tikriausiai nesėdėčiau su baime Londone už skolintas lėšas, o gulėčiau kur Pietų Amerikos kurorte ir galbūt net slapstyčiausi.

- Ar Vilniuje gyvenantis jūsų sūnus Edgaras, anksčiau taip pat dirbęs „Snore“, gavo darbą?

R. Baranauskas: Sunkiai, bet gavo. Kai kurie žmonės nepabijojo priimti į darbą žmogaus su Baranausko pavarde. Buvo tokių, kuriems kitados padėjau, gelbėjau verslus, po „Snoro“ sužlugdymo jie žadėjo man padėti, palaikyti, sakė, net keliais ateisiantys iki Londono, jei tik prireiks.

Tačiau kai tik paprašydavau įdarbinti Edgarą, prasidėdavo mykimas, žmonės išsisukinėjo ir sūnui atėjus pokalbio. Kai kurie verslininkai ir atvirai pasakydavo, kad jie yra perspėti nebendrauti su manimi, nepadėti man, esą juos taip pat ištiks „Snoro“ likimas. Tik nedaugelis išdrįso atskristi pas mane į Londoną, pasikalbėti, pasitarti, kiti - paskambinti, pasveikinti su šventėmis.

Per vos daugiau nei metus aš taip gerai ir kitu kampu pažinau žmones, kad man dabar labiau norisi įsigyti tik gerą šunį.

- Jau praėjo daugiau nei metai, kai „Snorui“ buvo paskelbtas bankrotas ir pradėta banko likvidacija. Kaip šį procesą, būdami Londone, vertinate jūs?

V. Antonovas: Pagal visas tokių procedūrų taisykles bankroto administratoriaus Nilo Kuperio (Neil Cooper) komanda jau turėjo tikrai nemažai pasidarbuoti ieškodama banko aktyvų.

Šis procesas man primena šou. Lietuva teisiasi Londone su mumis, buvusiais banko akcininkais, paverstais elgetomis, kurių visas turtas areštuotas, o kita vertus - niekam Vilniuje nerūpi pradėti su mumis bent derybų ar pokalbių, kiek iš tikrųjų kainavo tas bankas, kiek ir kokio turto į jį būtų galima sugrąžinti. Gal pagaliau reikėtų apsispręsti ar jūs norite mūsų pinigų, ar mūsų - narve?

- Bankroto administratorius N. Kuperis kartais pateikia skurdžią informaciją, esą vienoje ar kitoje šalyje jis rado kažkokio „Snoro“ turto, o kiek išties jo buvo ir gali dar būti?

V. Antonovas: N.Kuperio komanda raportuoja apie rastas penkias ar septynias „Snoro“ mašinas, kurios ramiai sau stovėjo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos garaže. Ši komanda taip pat stebisi, kad į banką grįžta išdalytos paskolos, kurios ir turi grįžti.

Tačiau iš klientų nereikalaujama pradelstų įsiskolinimų už paskolas, neieškoma banko aktyvų užsienyje. Vienas pavyzdžių - Rusijos „Invest“ bankas. Jo akcijos, kurias turėjo „Snoras“, buvo tiesiog pavogtos. Mes apie tai kalbame jau daugiau nei metus, bet Lietuvoje tuo niekas nesirūpina, o juk Rusijoje „Snoras“ turi apie 200 mln. JAV dolerių (apie 520 mln. litų) turto.

Taip „Snoro“ indėlininkai ir kreditoriai tiesiog prarado šiuos pinigus. Kartu buvo pavogti ir „Snoro“ korespondencinėse sąskaitose „Invest“ banke buvę pinigai panaudojus suklastotus dokumentus. Manau, kad tai yra akivaizdu ir N. Kuperiui, tačiau jis nieko nedaro.

Ukrainos „Conversbanke“ „Snoras“ turėjo apie 10 mln. JAV dolerių (apie 26 mln. litų) plius procentus. Bet ir šių pinigų ten niekas neieško. Kodėl nieko nedomina net „Snoro“ rezervuotas 147 mln. litų kreditas kompanijai „Air Baltic“?

Jeigu jau taip daug kalbama apie du niekšus V. Antonovą ir R. Baranauską, man nesuprantama, kodėl nesiimama jokių veiksmų prieš kitus niekšus, kurie pasinaudojo sumaištimi ir pasisavino „Snoro“ turtą kitose valstybėse?

Dėl „Invest“ banko turto į mus N.Kuperis oficialiai kreipėsi tik prieš 2012-ųjų Kalėdas, prašydamas paaiškinti situaciją. O kur jūs, ponai, buvote visus metus - kodėl niekas nieko neieškojo Rusijoje, Ukrainoje? Verslas juk yra gyvas organizmas: jeigu sužaloji pusę jo kūno, kita pusė negali normaliai funkcionuoti.

Ką dar padarė per metus N. Kuperio komanda? Už tris kapeikas pardavė „Snoro“ mažmeninės bankininkystės tinklą - kioskus.

- Neverkia širdis matant, kaip N.Kuperio komanda leidžia svetimus pinigus?

R. Baranauskas: 103 mln. litų bankroto administratorius jau buvo išleidęs šių metų birželio 1-ąją. Iš pradžių konsultantų grupė galėjo per mėnesį išleisti po 10 mln. litų. Vėliau atsirado nuolatinis atlyginimas N. Kuperiui - 100 tūkst. litų plius 5 mln. litų mėnesio išlaidų jo konsultantams.

Kai aš buvau „Snoro“ vadovas, visu pajėgumu veikusio banko, turėjusio 1350 darbuotojų 252 skyriuose bei užsienio atstovybėse ir filialuose, tarnautojų atlyginimų fondas per ketvirtį sudarė apie 5 mln. litų. Dabar 20, 30 ar 40 žmonių N. Kuperio būrelis per mėnesį išleidžia daugiau, nei mes mokėjome per ketvirtį.

V. Antonovas: Man apskritai iki šiol nesuprantama, kodėl „Snorui“ administruoti buvo pasirinkti ponai N.Kuperis ir Saimonas Friklis (Simon Freakley - buvęs banko laikinasis administratorius, per 8 dienas užsidirbęs apie 17 mln. litų honorarą, - red. past.) iš bendrovės „Zolfo Cooper“.

Patikėkite, aš, ne vienus metus dirbęs Londono Sityje, tikrai pažįstu aukšto lygio finansininkų, teisininkų. Kartą jų paklausiau apie „Zolfo Cooper“ specialistus S.Friklį, N. Kuperį. Profesionalai man apie juos negalėjo pateikti jokios informacijos - niekas tokių nei žino, nei pažįsta.

Tuomet nusprendžiau savo akimis pamatyti, kas yra ta „Zolfo Cooper“. Susiradau šios firmos biurą Londone. Ir žinote, ką radau? Paprastą, net labai kuklią kontorėlę. Štai kuo pasitiki Lietuvos bankas!

- „Snoro“, kuris šiandien priklauso Lietuvos valstybei, bankroto administratorius ar jo komanda neteikia visos informacijos apie banko turtą galbūt tik todėl, kad vėliau būtų galima pateisinti vieno ar kelių milijardų dingimą po to, kai buvo pradėta „Snoro“ likvidavimo operacija?

V. Antonovas: Turbūt taip ir yra, mums su Raimondu kyla lygiai toks pat klausimas. Nuo pat 2011-ųjų lapkričio 16-osios aš buvau pasirengęs dalyvauti tiesioginėje vaizdo konferencijoje su finansų ministre Ingrida Šimonyte, Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku - su kuo tik norite, bet tik kad tai matytų visa Lietuva. Aš, turėdamas tik skaičiuotuvą ir paprastą rašiklį, nesunkiai galėčiau įrodyti, kiek ir ko buvo iš mūsų pavogta.