XXI a. vergovė. Daugybė žmonių dirba už maistą

Naujausiais „Sodros“ duomenimis, didžioji dalis dirbančiųjų, 211,96 tūkst. žmonių, uždirba 380 eurų per mėnesį ar net mažiau oficialaus atlyginimo. Tuo metu vadinamąjį vidutinį šalies atlyginimą, kuris vos vos viršija 800 eurų ribą neatskaičius mokesčių, šių metų birželio mėnesį pasiekė vos 72,36 tūkst. dirbančių asmenų. O daugiausiai uždirbantys asmenys, kurių atlyginimas neatskaičius mokesčius viršija 5000 eurų, prieš mėnesį sudarė vos 4,39 tūkst. Akivaizdu, kad didžioji šalies dirbančiųjų dalis priversta pragyventi už minimalų atlyginimą, kuris toli gražu neužtikrina orios kasdienybės.

Pasižvalgykime po parduotuvių lentynas. Šiandien jau net politikai nebesigina ir pripažįsta, kad kainos tikrai smarkiai pakilusios. Štai viename Lietuvos populiariųjų prekybos tinklų 150 g sūrio galime įsigyti sumokėję nuo 0,99 iki 1,45 euro. O jei rinksimės 250 g pakuotę, gali tekti sumokėti ir visus 1,79 euro, o tai, pavertus litais, siekia net 6,18 lito. Kaži, ar anksčiau už sūrį tiek tekdavo mokėti?

Panaši situacija ir su pienu. Tiesa, įprastos litrinės pakuotės jau galit nerasti ir su žiburiu. Dažniausiai pienas pilstomas į 0,9 litro pakuotes ir, nesirenkant brangiausių prekių, gali kainuoti nuo 0,49 iki 0,89 euro, arba 3,07 lito. Sviestas parduotuvėje kainomis nenusileidžia sūriui. Štai 200 g „Rokiškio“ sviesto kainuoja 1,69 euro (5,84 lito). O norint dar ir duonos įsigyti, kad būtų ant ko sviestą tepti, gali tekti pasukti galvą. Mat kepaliukų, sveriančių kilogramą, vargiai ar surasite, nebent 800 g už kilogramo kainą. Arba dar mažiau. Pavyzdžiui, 400 g pakuotė juodos raikytos „Bočių“ duonos jums gali atsieiti 0,79 euro (2,73 lito). Už mažiau nei pusę kilogramo.

Paskaičiuokime, jei keturių asmenų šeima pusryčiams norėtų susitepti sumuštinių, kepaliukas duonos, pakuotė sūrio ir, tarkim, ketvirtadalis sviesto pakuotės jiems atsieitų apie 3 eurus arba ir visus 4, jei dar pieno priskaičiuotume. Į dešrą jau net nesižvalgome. Brangoki pusryčiai, nepamirštant, kad ne tik nesveiki, bet dar ir sprangūs, nes nepriskaičiavome nei kavos suaugusiems, nei daržovių ar vaisių vaikams. O jei taip tris kartus per dieną? Maistui šeimai reikėtų mažiausiai 12 eurų. Jei tokius patiekalus galima skaityti normalia mityba. Taigi, per mėnesį išeitų visi 360 eurų. Visas vieno žmogaus mėnesinis atlyginimas ir net daugiau!

- Šių metų sausio mėnesį, pradėdamas eiti socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjo pareigas, minėjote, jog yra keli būdai pasiekti, kad atlyginimai Lietuvoje augtų. Ką konkretaus jau pavyko nuveikti gyventojų labui? - „Vakaro žinios“ paklausė ekonomisto Romo LAZUTKOS.

- Turbūt staigių pasikeitimų ir nėra. Nuo metų vidurio įsigaliojus Socialinio draudimo įstatymo pataisai, padidintos darbo išmokos. Kai kur vyksta kolektyviniai sutarčių pasirašymai, tačiau tai nėra paplitę, tad nepastebėjau, kad kažkas labai smarkiai keistųsi. Darbo kodekse yra ir daugiau derybų galimybių perkėlimo iš darbdavių į tarybas, tačiau, žinoma, įstatymo neužtenka. Ar tai vyks, ar ne, sunku pasakyti.

Dėl savarankiškai dirbančiųjų, kurių apmokestinimas turėtų būtų panašus į samdomų darbuotojų apmokestinimą, buvo pastangos sumažinti skirtumus ir jau sausio mėnesį įsigaliojo įstatymų pataisos, su kuriomis individualiai dirbantiesiems padidėjo įmokos „Sodrai“, bet tai buvo praėjusios valdžios sprendimas. Tai gali duoti teigiamų rezultatų, kai užuot įdarbinus žmogų įmonėje iš jo reikalaujama išsiimti individualios veiklos pažymą ar verslo liudijimą ir teikti paslaugas jo pagrindu. Tokių žmonių pajamos gali būti didelės, bet jos netraktuojamos kaip darbo užmokestis ir tai turi įtakos statistikai.

Dėl tokių spragų darbo užmokestis oficialiai yra mažas, kainos kyla, o esant geriems orams kurortuose gausu turistų. Tai rodo, kad pinigai visgi uždirbami, tik didele dalimi ne darbo užmokesčio forma. Tai kiša koją tiems, kurie dirba pagal darbo sutartis, kurie neturi galimybės susimažinti mokesčių.

- Bet žmonėms rūpi labai konkretus klausimas - tai kada gyventi Lietuvoje bus geriau?

- Šis klausimas neturi vieno atsakymo. Viena vertus, jau dabar kasdien gyventi vieniems tampa geriau, o kitiems - ne. Net ir kainų augimas yra bloga žinia pirkėjui, o štai pardavėjui - puikus dalykas. Taip ir su tuo gerėjančiu gyvenimu. Bendrai gyventojų pajamos kyla ir nėra pagrindo nepasitikėti statistika, tačiau jei algos vidutiniškai kilo 9 proc., kažkam gal padidėjo 19 proc., o kai kam visai sumažėjo. Tai tik parodo pajamų nelygybę, kuri didėja dar ir augant ekonomikai. Nors taip neturėtų būti.

- Pastaruoju metu kas antras politikas vos ištaikęs progą akcentuoja, kad BVP šalyje kilo 4 proc. Tačiau vis didėja emigrantų skaičius. Nejau tautiečiai bėga nuo gerėjančio gyvenimo?

- Tai pasekmė to, kad per keliolika metų viršutinės dalies gyventojų pajamos didėja, o apatinės dalies situacija stagnuoja arba prastėja. Be to, prisideda kainų augimas. Žinoma, šiek tiek lengvino situaciją tai, kad valdžia didino minimalią algą, tačiau jei darbdavys tokiam darbuotojui vietoj didesnio atlyginimo sumažino darbo valandų skaičių, tam darbuotojui niekas nepasikeitė ir didesnė alga jo nepasiekė. Matome, kiek žmonių išvažiuoja, tai rodo, kad didelei daliai gyventojų situacija tikrai negerėja. Žmonės emigruoja dėl ekonominių priežasčių ir tai vėl gi dažnu atveju yra pajamų nelygybė.

- Kaip sumažinti tą pajamų nelygybę?

- Prie viso to, ką minėjau anksčiau, turėtų mažėti galimybė užsidirbti neteisėtais būdais. Deja, šešėlinės ekonomikos mastas didelis, net už minimumą dirbantys asmenys šalia to kartais gauna ir dalį uždarbio vokelyje. Be to, darbdavys, samdydamas darbuotojus, dažnai sugeneruojamo uždarbio nenori dalytis su darbuotojais ir pasiima sau. Didelį vaidmenį čia vaidina ir vengimas mokėti PVM. Žinoma, čia mažai ką išlošia paprasti žmonės, kurie nepaima čekio už paslaugą ar prekę iš pardavėjo, daugiausiai čia uždirba patys verslininkai arba to šešėlio organizatoriai. O tai dar labiau padidina pajamų nelygybę.

- Bet ar nėra taip, kad žmogus, matydamas, jog net oficialiai dirbdamas už gaunamą atlyginimą gali vos vos prasimaitinti, tiesiog nesijaučia motyvuotas būti skaidrus ir mokėti mokesčius?

- Taip. Jei žmogui pasiūlomas vokelis, jis dažnai neturi galimybės atsisakyti, nes negali gauti darbo, kur toks atlyginimas būtų mokamas oficialiai. Tuomet jis tiesiog numoja ranka. Ir nereikia tikėtis didelio tokių žmonių pilietiškumo ar juos kaltinti, nes čia ne tas pats, kas medikui atsisakyti kyšio. Taip, žmonės nepasitiki valstybe, bet net popiežius yra pasakęs, ar galime smerkti žmogų, kuris vagia maistą iš bado? Vargu.

Mokesčiai tokie jau yra, kad juos tenka mokėti priverstinai valstybei tarsi už tą gaunamą civilizaciją ir jos naudą. Žinoma, jeigu daugiau uždirbantys, pajėgesni juos sumokėti suranda būdų, kaip juos susimažinti, o mažai uždirbantys dar turi pirkti ir legalias prekes, natūralu, kad visuomenėje kyla susipriešinimas, kaltinama valdžia ir tiesiog Lietuva.

Bet reikėtų paklausti, kodėl valdžia taip elgiasi ir kas už to slypi. Nes ir kylant kainoms kai kam gyvenimas sparčiai gerėja ir nors šioje pusėje gerokai mažiau žmonių, jie trina rankas, kad gali kainas pakelti, daugiau uždirbti ir dar bando veikti valdžią.

- Kaip manote, kokį gyvenimą gali sau leisti keturių asmenų šeima su dviem vaikais, kai abu suaugę uždirba po minimalų atlyginimą?

- Jų gyvenimas yra skurde. Padėtis tiesiog tragiška ir, žinoma, tokioms šeimoms reikėtų daug didesnės paramos. Jei šeimoje kiekvienam asmeniui pakanka po 153 eurus, vaikai jau nebegauna nemokamo maitinimo mokykloje. Yra nedidelės išmokos šeimoms su vaikais. Bet žinoma, kad tokioms šeimoms reikėtų paramos ne tik vaikams, bet ir tėvams, kad jie gebėtų uždirbti daugiau. Gal jie neturi kvalifikacijos, gal reikėtų suteikti galimybes valstybės apmokamuose kursuose įgyti profesiją, kuri leistų uždirbti daugiau nei minimalų atlyginimą. Nes kol kas tokiems žmonėms be valstybės pagalbos yra sunku.

Gediminas Navaitis, buvęs parlamentaras, psichologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius:

Ryšys tarp pajamų ir bendro laimės jausmo ganėtinai aiškus. Yra atlikta tikrai daug tyrimų, taip pat ir Lietuvoje, siejant pajamas su labiausiai apibendrintu ir subjektyviausiu žmogaus savijautos rodikliu - laimės išgyvenimu. Tai ne laimės emocija, kuri gali keistis per dieną keliolika kartų, tai bendras laimingumo lygis, kuris gaunamas žmogui įvertinus, kokie buvo praėję metai ir ar kitais metais jis tikisi, kad situacija gerės. Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų šalyje išskirtinai daug žmonių atsako, jog praėję metai buvo blogi ir ateityje žmogus nieko gero nesitiki. Tokių mūsų šalyje metai iš metų svyruoja tarp 17 ir 21 proc., o Skandinavijos šalyse tokių atsakymų būna apie 1-3 proc.

Su šiais skaičiais galima susieti ir visas kitas esmines Lietuvos problemas. Nes bandymas viską vertinti BVP, kas būdinga rinkos ekonomikai, nebeatitinka XXI a. realijų, kai vis daugiau kalbama apie perėjimą prie laimės ekonomikos ir pagrindiniu rodikliu vis dažniau pasirenkamas Bendros nacionalinės laimės indeksas.

Žinoma, tai nereiškia, kad vienas rodiklis prieštarauja kitam. Tačiau kai tiek žmonių asmeninės, tiek visos visuomenės pajamos pasiekia išsivysčiusių šalių vidurkį, tolesnis pajamų didėjimas bendros nacionalinės laimės rodiklio nebedidina. Jeigu mes rūpinsimės laimės rodikliu, mes sukursime ne tik laimingesnę, bet ir turtingesnę visuomenę. Nes manoma, kad laimingesnis žmogus sugeba daugiau uždirbti.

Bet pas mus atvirkščiai. Mes vis dar gyvename XIX a. ekonominių ir politinių nuostatų sferoje, kai tikima, kad turto augimas padidins ir laimingų žmonių kiekį. Bet tai buvo paneigta jau 1970 m., kai Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo amžiaus pradžios iki vidurio BVP išaugo tris kartus, o laimingų žmonių skaičius vos 2 proc.

Juk gal tik numizmatui pinigai reikalingi kaip popierėliai. Iš tiesų mums pinigai reikalingi tam, kad galėtume įsigyti dalykų ir paslaugų, kurių mums reikia. O jei Lietuvoje yra bent penktadalis nelaimingų žmonių, galime sakyti, kad ši grupė dažniausiai bus žmonės, gaunantys mažas pajamas. Taip neišvengiamai ateiname prie rakto į Lietuvos problemas - tai vidurinė klasė. Jos gausėjimas ir politinė įtaka lems tai, kokią valstybę mes turėsime, kad žmonės norėtų joje gyventi ir iš jos nebėgti.

Bet kaip tik šiandien Lietuvoje vidurinė klasė visokiais tiesioginiais ir netiesioginiais būdais yra naikinama ir bandoma rūpintis tik varguoliais. Taip sukuriama turtingųjų ir varguolių sistema. Bet dar Aristotelis rašė, kad skurstantysis negali vadovautis moralės dėsniais, nes jam rūpi tik išsiveržti iš skurdo, o turtingasis lygiai taip pat negali vadovautis moralės dėsniais, nes jis gali sau nusipirkti viską: ir sveikatos apsaugą, ir vaikų mokslus, ir asmeninį saugumą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“