Vidurinioji klasė: Estijoje ir Lenkijoje - stipri, Lietuvoje - menka

Svarstant, kuriuos žmones ir kokiais kriterijais remiantis reikėtų laikyti viduriniąja klase, ekonomikos ir sociologijos ekspertų nuomonės išsiskiria. Vieni atsižvelgia tik į pajamas, kiti įtraukia tokius kriterijus kaip išsilavinimas, savęs priskyrimas klasei ir pan. Vieniems atrodo, kad viduriniajai klasei reikėtų priskirti žmones, kurie gauna 2–2,5 tūkst. Lt per mėnesį, kitiems – net 7–8 tūkst. Lt. Treti primena, kad svarbu nepamiršti ir konkrečios vietovės: Vilniuje, norint atitikti viduriniosios klasės standartą, reikia turėti daugiau pajamų nei mažesniuose miesteliuose.

Vis dėlto apibendrinant galima būtų pasakyti, kad vidurinioji klasė – tai žmonės, gaunantys tokio dydžio pajamas, kurios leidžia nesukti galvos, kaip patenkinti pagrindinius poreikius, ir dar atlieka pramogoms, kelionėms į užsienį, santaupoms ir pan.

„Manyčiau, tai yra žmonės, kurie turi arba nuolatinį darbą, ar savo verslą, teikiančius reguliarias pajamas, ir kurie nepriklauso nuo valstybės malonės – jiems nereikia nei pašalpų, nei paramos kita forma. Jų pajamų standartas turi būti toks, kad gyventų oriai ir negalvotų, kaip sutaupyti duonai kasdieninei“, – teigia finansų analitikas Gitanas Nausėda.

„Vidurinioji klasė koncentruojasi maždaug ties vidutinėmis pajamomis, tačiau svarbu ne tiek vidutinės pajamos, kiek jų pakankamumas. Tai pajamos, kurios užtikrina tinkamą gyvenimo lygį, atitinkamą vartojimą, tam tikrą atostogų, laisvalaikio leidimo standartą. Tai yra pagrindinis viduriniosios klasės bruožas“, – teigia Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis.

Mokslininkas pabrėžia, kad vienų žmonių poreikiai, kuriuos jie siekia patenkinti, yra mažesni, kitų – didesni: „Svarbu ne tiek, ar vidurinioji klasė didėja, ar mažėja, o žmonių, [kurie gali priklausyti ir kitai klasei], pasitenkinimas. Aišku, labai panašu, kad ta vidurinioji klasė, kaip ją apibrėžėm, sutampa su tuo pasitenkinimu.“

Tad nors gaunantieji vidutinį atlyginimą nėra tolygu viduriniajai klasei ir praktiškai neįmanoma nustatyti, kokias pajamas gaunantys žmonės jai priskirtini, darbo užmokesčio augimas ar mažėjimas gali atskleisti ir minėtos klasės stiprėjimo ar silpnėjimo, plėtimosi ar siaurėjimo tendencijas.

Lietuvoje realusis darbo užmokestis neauga

Šią savaitę SEB banko paskelbta Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalga optimizmo Lietuvos viduriniosios klasės atžvilgiu nekelia. Mūsų šalyje ir toliau išlieka darbo užmokesčio mažėjimo tendencija, tuo metu Latvijoje ir Estijoje jis auga.

Nuo 2010 m. pradžios, kai Estijoje darbo užmokestis pradėjo didėti, vidutinis darbo užmokestis iki mokesčių padidėjo 19 proc. Atsižvelgiant į vartojimo prekių kainų pokyčius, realusis darbo užmokestis ūgtelėjo 6,7 proc.

Latvijoje nuo tada, kai nuosmukio kreivė pasiekė žemiausią tašką, vidutinis darbo užmokestis iki mokesčių padidėjo 11 proc., o realusis darbo užmokestis – 2,5 proc.

Didžiausią pajamų nuosmukį iš Baltijos šalių patyrė Lietuva – per laikotarpį nuo 2008 metų antro ketvirčio iki to paties šių metų ketvirčio realusis darbo užmokestis po mokesčių sumažėjo 14,3 proc.

Kiek kalta krizė, kiek – pati valdžia?

Ekspertai antrina statistikai – siekio stiprinti viduriniąją klasę kadenciją bebaigiančiai valdžiai nepavyko.

„Jeigu spręsime apie viduriniosios klasės augimą per pajamų prizmę, tai vidutiniškai tų pajamų lygis neišaugo, realus darbo užmokestis net sumažėjo, todėl nėra pagrindo kalbėti, kad išsiplėtė viduriniosios klasės ribos“, – sako B. Gruževskis.

Vidurinioji klasė Lietuvoje ne tik nesiplečia, bet dėl emigracijos ir traukiasi. „Beveik 70 proc. emigrantų yra žmonės, kurie turėjo užimtumą. Galbūt tai labiau viduriniosios klasės apatinė dalis, bet vis tiek galima sakyti, kad iš Lietuvos labiausiai išvažiuoja vidurinioji klasė“, – tvirtina B. Gruževskis.

Finansų analitikas G. Nausėda sako, kad ekonominė krizė daugelyje valstybių „išplauna“ viduriniąją klasę, ypač tose, kuriose ji dar nėra iki galo susiformavusi.

„Tarp tokių šalių yra ir Lietuva. Žinoma, būtų galima samprotauti, ar valdžios kryptingesni veiksmai nebūtų padėję tai klasei, jei ne suklestėti, tai bent jau atsilaikyti prieš tos krizės smūgius. Manyčiau, kad vis dėlto labiau objektyvios priežastys –  ekonomikos nuosmukis ir lėtas atsigavimas – lėmė, kad jei vidurinioji klasė šiuo metu ir yra, tai ji daug menkesnė, silpnesnė nei išsivysčiusiose Vakarų valstybėse“, – teigia G. Nausėda.

Jo manymu, viduriniosios klasės stiprinimui pasitarnautų politika, orientuota į smulkųjį ir vidutinį verslą, jo skatinimą, maža mokesčių našta, užsienio investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimui palanki aplinka: „Per pastaruosius keletą metų buvo vykdoma atvirkštinė politika, tik aš norėčiau apginti dabartinę Vyriausybę: ji tai darė ne iš malonumo, o tiesiog gyvenimas vertė tai daryti – didinti mokesčių naštą, mažinti viešąsias išlaidas ir, aišku, tai nepasitarnavo viduriniosios klasės progresui“.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas B. Gruževskis pripažįsta, kad krizė turėjo labai neigiamą įtaką, bet tvirtina, kad vien jai visos kaltės suversti negalima.

„Jeigu palyginsim, kiek išaugo vidutinės pajamos kitose Baltijos šalyse, tai matom, kad 2007–2010 metais, per sunkiausią krizės laikotarpį, vidutinės metinės pajamos, neatskaičius mokesčių, verslo įmonėse (pagal „Eurostat“ statistiką) Lietuvoje išaugo apie 490 eurų, kai Latvijoj jos išaugo tris kartus daugiau, nors Latvija turėjo žymiai didesnę krizę. O Estijoje išaugo šešis kartus daugiau. Mes 2007 metais buvom nuo apačios penktoje vietoje pagal šitą rodiklį, bet nusmukom į trečią vietą nuo apačios, – sako B. Gruževskis. – Krizė tikrai apsunkino ekonomikos augimą, tačiau negalima sakyti, kad nebuvo galimybių vienaip ar kitaip stiprinti ir viduriniąją klasę, ir vidutinį vartojimo lygį.“

Naujoji valdžia dar labiau žlugdys viduriniąją klasę?

Finansų analtikas G. Nausėda teigia, kad jam nevisiškai aišku, „kaip siūlo spręsti problemą opoziciškai nusiteikę [ir Seimo rinkimuose po pirmojo turo pirmaujantys – LRT.lt] politikai, kurie galvoja, kad viduriniąją klasę galima sukurti perskirstant visuomenės pajamas, įdiegiant progresinius mokesčius ir pan.“

G. Nausėdos nuomone, tokie mėginimai galutinai sužlugdytų viduriniąją klasę: „Tos visos progresijos kaip tik viduriniajai klasei veikiausiai ir atsilieptų. Dabar bus ne taip lengva ją atkurti. Matyt, reikės daug metų ekonomikos augimo, atsigavimo, kol mes vėl galėsime kalbėti, jog Lietuvoje formuojasi bent kiek pajėgesnė vidurinė klasė“.

Vis dėlto B. Gruževskis siūlymus įvesti progresinius mokesčius vertina palankiai.  „Aukštesnė minimali alga, tam tikri progresiniai mokesčiai tikrai gali išplėsti tos viduriniosios klasės ribas. [Pajamų] pasiskirstymas būtų šiek tiek tolygesnis. Minimalaus mėnesinio atlyginimo prieaugis, jeigu dar aktyviai būtų reformuojama socialinė parama, padidinant žmonių suinteresuotumą imtis mažiau apmokamo darbo, ir būtų griežtai kontroliuojama šešėlinė ekonomika, šešėlinis užimtumas, manau, turėtų tarnauti viduriniosios klasės ribų išsiplėtimui, ypač iš apačios“, – sako B. Gruževkis.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovo teigimu, Vyriausybė, kuri ateis, pirmiausia turi rūpintis investicijomis, kurios skatintų naujų gerai apmokamų darbo vietų kūrimą: „Be gerai apmokamų naujų vietų Lietuva neturi ateities. Reikia nuo ryto iki vakaro dirbti prie to, kaip pritraukti investicijas, kurios pritrauks aukštąsias technologijas, dėl kurių atsiras naujos gerai apmokamos darbo vietos. Kam verslai, kurie negeneruoja aukštų pajamų, aukštesnių galimybių užimtumui?“            

Vertėtų lygiuotis į estus

Lygindami Lietuvos situaciją su kitomis Baltijos šalimis ir kaimynine Lenkija, pašnekovai sako, kad Estijoje ir Lenkijoje viduriniosios klasės padėtis – kur kas geresnė.

„Manau, kad Latvijoje vidurinioji klasė smarkiai nuo mūsiškės nesiskiria, nors ją nelengva apibrėžti, bet manyčiau, kad pagal savo apimtį ir lyginamąjį svorį yra kažkas panašaus. Estijoje, kadangi reformos prasidėjo daug anksčiau, pavyko pritraukti užsienio investicijų, tarptautinių užsienio bendrovių, kurios, galima sakyti, lėmė gerai apmokamų darbo vietų atsiradimą (dėl to ir vidutinis darbo užmokestis Estijoje didesnis), todėl galima kalbėti, kad ten vidurinioji klasė gerokai pajėgesnė negu pas mus.

Pagaliau ir estų mentalitetas yra ganėtinai į verslą orientuotas, ir jie pakankamai greitai persiorientavo nuo sovietinės ekonomikos pilkos kasdienybės prie verslo kelio“, – teigia G. Nausėda. 

„Estijoje labai gerai matom harmoningą vidutinių pajamų prieaugį. Šitas rodiklis tikrai leidžia teigti, kad ten viduriniosios klasės padėtis yra stipresnė ir jos ribos yra platesnės“, – pritaria ir B. Gruževskis.

B. Gruževskio teigimu, Lenkijoje platesnę viduriniąją klasę lemia mažesnė pajamų diferenciacija.

„Lenkijoje vidutinės pajamos nelabai pasikeitė per pastarąjį krizės laikotarpį, tačiau ten yra mažesnė diferenciacija tarp pajamų. Tokiu būdu jie gauna platesnę vidurinę klasę. Prieš porą metų buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad Lietuvoj skirtumas tarp vadovo ir sekretorės pajamų yra aukštesnis nei Vokietijoj ir Lenkijoj. Lyginant šias tris šalis Lenkijoj buvo žemiausias skirtumas, o Lietuvoj – aukščiausias. Lenkijoje pakankamai aukštos pensijos. Visa tai lemia, kad žmogus, priklausydamas mažesnių pajamų grupei turi aukštesnį vartojimą“, – sako B. Gruževskis.

G. Nausėdos nuomone, Lenkijoje vidurinioji klasė yra tradiciškai stipri: „Sakyčiau, dar nuo tų laikų, kai Lenkija buvo sovietinėje zonoje, jos žemės ūkis, smulkioji prekyba klestėjo, ir tai padėjo pagrindus vidurinei klasei susiformuoti. Nežinau, į kurią iš šių šalių [Lenkiją ar Estiją] reikėtų lygiuotis. Sakyčiau, Lenkija savo istorine patirtimi skiriasi nuo Lietuvos. Todėl gal tiesiogiai jos kopijuoti ir nederėtų. Bet Estija iš tiesų yra patrauklus ir pasimokyti vertas pavyzdys“.

Puoselėti viduriniąją klasę politikams apsimoka

Kad Estijoje ir Lenkijoje yra, jei ne plati vidurinioji klasė, tai bent jau savo gyvenimu patenkinta dauguma, liudija ir praėjusiais metais abejose šalyse vykę parlamento rinkimai. Tiek lenkai, tiek estai perrinko iki tol valdžiusius politikus.

2011 metų kovą Estijos parlamento (Riigikogu) rinkimuose valdančiajai centro dešiniųjų koalicijai priklausančios partijos gavo vietų netgi šešiomis daugiau nei ankstesniuose rinkimuose. Tad Andrusas Ansipas Estijos vyriausybei vadovauja jau nuo 2005 metų balandžio.

Lenkijoje 2011 metų spalį parlamento rinkimus Lenkijoje laimėjo valdančioji centro dešiniųjų „Pilietinė platforma“ su premjeru Donaldu Tusku priešakyje. Jis Lenkijos Ministrų Kabinetui vadovauja nuo 2007 m. lapkričio 16 d.

„Nesu tiksliai įvertinęs šių pokyčių, bet a priori galiu teigti, kad tai [valdžios perrinkimas] gali būti susijęs su pakankamai stipria viduriniąją klase. Harmoningas pajamų prieaugis Estijoje, darbo užmokesčio Lenkijoje skirtumų nedidėjimas, galima sakyti, sąlygoja, kad žmonės yra patenkinti ir todėl juos galima tapatinti su viduriniąja klase – tas sluoksnis yra platesnis ir gali daryti įtaką rinkimų rezultatams“, – sako B. Gruževskis.