Vanduo iš kitų pasaulių: gavybos perspektyvos

Portale discovermagazine.com svarstoma apie žmonijos galimybes įsisavinti vandenį iš mums artimų kosminių kūnų.

Kai praeitų metų rugsėjį marsaeigis „Curiosity“ mūsų kaimynystėje besisukančios planetos paviršiuje aptiko kažkada ten tekėjusių vandens upių požymių, visi pripažino didžiulę šio atradimo svarbą. Iš tikrųjų pastaraisiais metais mokslininkams pavyko rasti įrodymų, jog vandens gali būti ir daugelyje kitų vietų – planetose, mėnuliuose ir asteroiduose. Šie faktai teikia daug vilčių visiems įsivaizduojantiems šią įprastą ir gerai pažįstamą substanciją kaip būsimosios kosmosu paremtos ekonomikos pagrindą.

Tokia mineralus iš kosmoso ketinanti išgaunanti kompanija kaip Ostine (Austin), Teksaso valstijoje, įsikūrusi „Schackleton Energy“, ketinanti eksploatuoti vandenį, paversdama jį vandeniliu varomų raketų kuru, galėtų tapti tarpplanetinio greitkelio „Exxon Mobil“ antrininke.

Planetų tyrėjo Andrew Rivkino iš Johnso Hopkinso universiteto teigimu, jeigu kas galėtų įvertinti tokios inžinerijos technines galimybes ir jos ekonomines perspektyvas, tai kodėl gi ne – žaliavų ten yra pakankamai, tik imk.

Jūsų dėmesiui pateikiame šešis pačius įdomiausius galimus vandens gavimo šaltinius. Kartu ir pasvarstymai apie tokių perspektyvų realumą.

1. Mėnulis

Netoli pietinio Mėnulio poliaus esančiuose tamsoje skendinčiuose krateriuose gali slypėti milijardai tonų sušalusio į ledą vandens, o dar maždaug pusė šio kiekio gali glūdėti šiaurėje, teigia „Schackleton Energy“ techninis direktorius Jimas Keravala.

2. Žemė

Mūsų gimtoji planeta turi milžiniškus lengvai pasiekiamo vandens kiekius, tačiau vieno paprasto litro pasiuntimas į Mėnulį, jei jame įkurtume kosmoso bazes, kainuotų ne mažiau kaip 10000 dolerių. O jei dar toliau, pavyzdžiui, Marso naujakuriams, šie kaštai bus dar didesni. Vis dėlto, kai kurių ekspertų nuomone, vandens išgavimas Mėnulyje ir jo apdorojimas mūsų palydovo paviršiuje galėtų atsieiti dar brangiau.

3. Cerera

Cerera yra maždaug 970 km skersmens nykštukinė planeta, kuri iki 2006 metų laikyta asteroidu Nr. 1 (po astronomų susirinkimo paskelbta nykštukine planeta). Nors ji mažiausia iš aptiktų planetų, jos masė sudaro apie trečdalį viso asteroidų žiedo masės. Ją 1801 m. sausio 1 d. atrado italų astronomas iš Palermo Džiuzepė Pjacis (Giuseppe Piazzi). Manoma, kad po jos uolėtu paviršiumi gali būti apie 8 km storio ledo sluoksnis. Atlikti ten gręžimo darbus būtų tikras technologinis iššūkis, bet kosmoso kalnakasybos eksperto Dale‘o Boucherio iš Sadberyje (Ontarijo provincija, Kanada) įsikūrusios NORCAT teigimu, eksploatacija būtų įmanoma, o silpnas planetos gravitacijos laukas palengvintų vandens iš ten transportavimą.

4. Europa

Spėjama, kad Europoje – ketvirtame pagal dydį Jupiterio palydove – gali tyvuliuoti milžiniško dydžio vandenynas, kurio gylis gali siekti net 80 km. Tačiau vanduo čia glūdi po atbaidančiu maždaug 19 km storio ledo sluoksniu. Dėl tokio storo vandenį dengiančio ledo sluoksnio ir dėl nemenkos gravitacijos Europos vanduo galėtų dominti daugiau moksliniu požiūriu – kaip galima terpė gyvybei, o ne kaip potencialus naudoti tinkamo vandens šaltinis.

5. Enceladas

Šio maždaug 500 km skersmens šešto pagal dydį Saturno palydovo pietiniame poliuje, kurį dengia ledas, geizerių pavidalu į erdves trykšta vandens fontanai, kurie per sekundę išspjauna apie 56 galonus (254 litrus) vandens. Deja, šio vandens šaltinio patrauklumas dėl Enceladą ir mūsų planetą skiriančio milžiniško apie 1,28 milijardo kilometrų atstumo nėra itin didelis.

5. Marsas

Marsaeigio „Curiosity“ 2012 metais padaryti atradimai leidžia manyti, jog Raudonojoje planetoje kažkada tikrai tekėjo vandens upės. Be to, Marso poliuose galima aptikti ir sušalusio į ledą vandens ir anglies dvideginio mišinio. Tačiau klausimas, kokie iš tikrųjų vandens kiekiai gali glūdėti šioje planetoje, kol kas lieka atviras.