Valdžia negerbia verslininkų

Loreta Beržinskienė, Klaipėdos senamiesčio verslininkų sąjungos pirmininkė.

Apie verslą...

Privačiame versle jau sukuosi nuo 1993 m., tada su partneriais įkūrėme UAB ir aš tapau jos direktore. Iš pradžių prekiavome sporto reikmėmis. Vėliau aplink senamiestį ėmus kurtis didiesiems prekybos centrams su gigantais konkuruoti neturėjau jėgų, todėl prieš trejus metus pakeičiau profesinį gyvenimą ir įkūriau profesionalių kūrėjų meno kūrinių galeriją. Taip pat teikiu ir bankroto administratoriaus paslaugas, o visai neseniai išlaikiau ir įmonių restruktūrizavimo egzaminus.

Apie rinką...

Klaidinga manyti, kad turime begales klientų. Įmonės nebankrutuoja šimtais, tačiau tai sunkus procesas, kurį tenka suvaldyti. Įmonę įkurti lengva, o uždaryti - kur kas sunkiau. Į mus kreipiasi suvargusios nustekentos įmonės, kurioms reikia parduoti turtą, atsiskaityti su kreditoriais ir baigti veiklą.

Apie mokesčius...

Lietuvoje jie neadekvačiai dideli. Klaidinga manyti, kad didinant mokesčius galima užkamšyti skyles. Na, gerai, tais metais biudžetą surinkti pavyks, tačiau kartu didėja šešėlinis verslas. Juk sąžiningesnė įmonė tuoj pat bankrutuoja. Tiek trumpai apie mokesčių didinimo politiką.

Apie valdžią...

Norėtųsi, kad valdžioje būtų daugiau profesionalų, o mažiau teoretikų. Juk pastarieji nieko nesupranta apie verslo aplinką. Todėl jie verslininkus laiko gobšuoliais ir engėjais, paprasčiausiai jų negerbia. Štai, pamato verslininką, važiuojantį brangia mašina, iškart sako, kad jis išnaudotojas ir parazitas. Niekam neįdomu, kad automobilis pirktas už skolintus pinigus. Kuo greičiau valdžia ims gerbti verslininkus ir stengsis padėti jiems išsilaikyti, tuo turtingesnė bus valstybė.

Apie Klaipėdos senamiestį...

Tai man labai skaudi tema. Aš gimiau ir augau Žvejų gatvėje. Myliu tą savo miestą. Tačiau širdį skauda, kai matau jį merdėjantį. O dar pikčiau, kad mūsų miesto valdžia savo nutarimais senamiestį dar labiau izoliuoja. "Parkomatai", kalbos apie tylos zonų senamiestyje įkūrimą, eismo ribojimas... Juk niekada senamiestis nebuvo ramybės oazė, juo nuolat dardėjo autobusai, vežimai, bet niekas nesiskųsdavo. O dabar visi lankytojai traukia į didžiuosius prekybos centrus, kurie tapo ne tik prekybos, bet ir kultūros židiniais. Juk mes to, kas yra ten, senamiestyje neturime. Nei teatro, nei kino teatro. Gerai, kad jie nesugalvojo ten dar ir bažnyčios įkurti.

Apie šeimą...

Man šeimos sąvoka yra platesnė nei vyras ir vaikai. Mano, vyro broliai, jų šeimos, tų atžalos, visi man yra šeima.

Apie laisvalaikį...

Kuo toliau, tuo vis mažiau jo turiu. Dalyvauju "Lions" klubo "Smiltė" veikloje, šiemet esu jo prezidentė. O geriausiai pailsiu namuose, sėdėdama namų terasoje ir klausydamasi jūros ošimo. Tiesa, labai myliu šunis. Visą gyvenimą mano namuose būdavo vis koks nors šuo. Dabar turiu mopsą ir vieną mišrūnę kalytę, kurią pasiėmiau iš gyvūnų prieglaudos. Tai patys ištikimiausi draugai, kurie visada laukia ir niekada neišduoda.