Valdžia išgyventi nepadės

Grupė garsių užsienio ir rusų verslininkų milijardieriaus Ričardo Brensono (Richard Branson), beje, buvojusio ir Lietuvoje, iniciatyva paragino politikus nutraukti karą Ukrainoje, tapusį grėsme viso pasaulio ekonomikai, ir net pasiūlė savo pagalbą. Garsaus lietuvių verslininko „Norfos“ įmonių grupės ir bendrovės „Rivona“ vadovo Dainiaus Dundulio pavardės tame sąraše nėra, tačiau britų tinklalapyje paskelbtam kreipimuisi jis turbūt pritartų. Jo nuomone, karas bet kokiu lygmeniu yra ėjimas ne į priekį, o atgal.

Šiuo metu verslininkas atostogauja, tačiau jokia svarbesnė verslui naujiena nepraslysta pro jo ausis. Nors pranešimas, jog Vyriausybė nepritarė daliniam nuostolių pieno ir mėsos gamintojams kompensavimui iš valstybės biudžeto, jam nebuvo naujiena, jis sako žinojęs, kad taip bus.

„Iš pat pradžių tai buvo aišku, - kalba D.Dundulis. - Be reikalo tik gaištamas laikas susirinkimuose. Verslas turi galvoti pats kaip išgyventi. Nepamirškim, kad valdžia gyvena iš verslo suneštų pinigų. Kai verslas ima mažinti apsukas, pinigų atneša mažiau, - ką valdžia gali duoti verslui, kai jų ima stigti jos pačios reikmėms. Nebūkim naivūs, jokia valdžia verslui išgyventi nepadės. To nė karto nepatyriau per savo verslininko patirtį.“

Blogiausias scenarijus

Apie Rusijos paskelbto embargo poveikį jo įmonėms sako kalbėti dar anksti, bet jeigu niekas nesikeis, jo smūgį pajusią su antrąja banga. „Tiesioginių ryšių su Rusija neturėjom ar beveik neturėjom, - pasakoja D.Dundulis, - rusiškų prekių „Norfos“ parduotuvėse yra labai mažai ir jų dalis praktiškai nieko nekeičia. Mes politika neužsiiminėjame, ir jeigu pirkėjai nepirks kokios nors šalies kokių nors prekių, ir nebūtinai iš Rusijos, mes jų ir neturėsime, mums neapsimokės jų turėti. Apskritai mes stengiamės, kad nė viena šalis, nė vienas tiekėjas nebūtų monopolistas, kad šiuo atžvilgiu išliktume nepriklausomi. Nežinau, ką darys pienininkai ar kitų ūkio šakų, kuriuos tiesiogiai palietė Rusijos embargas, vadovai, bet kaip verslininkas prognozuočiau keletą scenarijų: jie galbūt atleidinės darbuotojus, jie galbūt leis juos nemokamų atostogų, galbūt mažins darbo valandų skaičių. Bet kokiu atveju, žmonių pajamos mažės. Smunkant gamybai, žmonių pajamos mažėja visada.

Atvirai pasakius, nežinau kas bus: jeigu, sakysim, 20 proc. krenta apyvarta, tai gali drąsiai pasakyt, kad kartojasi 2009-ųjų scenarijus. Tokiais atvejais visos įmonės pradeda taupyti, vadinasi, ir mes pradėsim taupyti. Pats baisiausias dalykas - mažinti darbuotojų atlyginimus, bet jeigu įmonės pritrūks pajamų, jos bus priverstos tai daryti. Kai nedarbo lygis ima kilti, automatiškai ima kristi darbuotojų atlyginimai. Šiuo atžvilgiu situacija šiandien buvo gera: liepos mėnesį mes vėl padidinome atlyginimus. Aš tuo labai džiaugiuosi, bet jau dabar matau, kad rugpjūtį, rugsėjį atlyginimų nebekelsime. Mano nuomone, spalį, kai išryškės tolesnės tendencijos, darbuotojai asmeniškai dar nuosmukio nepajus, nepajus ir prieš Kalėdas, apimti šventinės euforijos, verčiančios net iš santaupų leist pirkiniams, o štai sausį, vasarį, jei situacija, kas dabar įvykę, nepasikeis, užplūs pesimizmas, vartojimas sumažės. Ne 2008-ieji, o 2009 metų sausis, vasaris praktiškai ir buvo pati krizės pradžia, kurią jau pajuto darbuotojai. Pats blogiausias scenarijus, kai prisimeni 2009 metus“.

Žingsnis atgal

Kokio scenarijaus tikėtis, jei tarkim, embargas truks tris mėnesius, ne ilgiau? Dainius Dundulis sako: „Jei verslininkas žino, kad tai truks, sakysim, tris mėnesius, atitinkamai ruošiasi, o šiandien, sakysim, pieno perdirbėjai ar daržovių augintojai nežino, metus ar trejus metus tai truks.

Aš puikiai prisimenu 2009-uosius, kokia buvo situacija, kai įmonės dirbo į minusą ir nežinojai, kas bus ryt.

Juk akivaizdu: taip dirbant anksčiau ar vėliau bankrotas neišvengiamas. Jeigu verslui būtų žinoma, kad po trijų mėnesių visos rinkos bus atidarytos, jie elgtųsi vienaip, o jei žinotų, kad po trejų metų ar iš viso bus neatidarytos, - kitaip. Nežinomybė verslui - bjaurus dalykas.

Vargu ar bus įmanoma pardavinėti pieno produktus Kinijai ar kitai Azijos valstybei, kaip kartais tikimasi. Dažnai lankydamasis Kinijoje pastebėjau, kad kinai pieno produktų vartoja labai mažai. Kita vertus, kinai labai saugo savo rinką, į ją labai sunkiai prasimuša net garsūs prekybiniai ženklai, o ką jau kalbėti apie Lietuvos gamintojus, turinčius ribotas finansines galimybes...

Aišku, bandomąjį lietuviškų produktų konteinerį galima parduot ir į Kiniją, bet esu pasaulio matęs ir žinau, kad artimiausių šalių gyventojams maisto, kurį mes gaminam, skonis yra priimtinas, o tolimesnių - gali pasirodyti net atkarus. Patikėkit, kinams mūsų dešra tikrai nėra delikatesas, lygiai kaip ir Kinijoj gamintas kinų maistas ne kiekvieno lietuvio gomuriui bus skanus.

Mano pozicija yra tokia: visiems linkiu kuo mažiau pyktis ir šalims kariauti kuo mažiau, linkiu kariaujančioms pusėms sėst prie derybų stalo ir bandyt rast kompromisų. Linkiu bandyti jų ieškoti visomis išgalėmis, nes iš karo nieko gero nebūna. Bet kokiu lygmeniu tai yra ėjimas ne į priekį, o atgal.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“