Vagys ir aprengia

Įdomus sutapimas: Lietuvoje aptinkamų prekių ženklų klastočių ėmė mažėti nuo 2011 metų, kai triukšmingai „sudegė“ vakarėlių liūtas Marius Gelažnikas, savo parduotuvėse prekiavęs garsių firmų padirbiniais - drabužiais ir aksesuarais.

Apie tai, kad šalyje mažiau garsių prekių ženklų padirbinių, galima spręsti iš Muitinės departamento duomenų. Antai 2010 metais muitininkai sulaikė 758 tūkst. prekių, kurios, įtariama, pagamintos užsienio pogrindinėse įmonėse. Po metų tokių prekių sumažėjo iki 193 tūkst., 2013-aisiais - iki 59 tūkst., o pernai sulaikyta tik 21,6 tūkst. vienetų.

Kas atsitiko klastočių rinkoje? Ar muitininkai prasčiau dirba, ar padirbinėtojai pakėlė savo kvalifikaciją, ar lietuviai tapo išrankesni?

Muitinės departamento Muitinės procedūrų skyriaus vyr. inspektorė Aistė Žičkutė teigia, kad muitininkai dirba taip pat, dargi tobulėja. Ji svarsto, kad aptinkamų klastočių mažėja todėl, jog anksčiau padirbiniai būdavo atvežami, atskraidinami, atplukdomi dideliais kiekiais, net konteineriais. O dabar, kai rimtos kompanijos, saugodamos savo vardą, Muitinės departamentui yra pateikusios prašymus dėl muitinės priežiūros priemonių taikymo, praslysti pro muitininkų akis nėra paprasta. Pareigūnams yra pateikti detalūs gaminių aprašai, padedantys atskirti klastotes.

Tokių sėkmių, kai Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai 2012-aisiais sulaikė iš Kinijos atkeliavusią beveik 10 tūkst. žaislų, pažymėtų „Lego“, „Angry Birds“ bei „Transformers“ prekių ženklais, reta.

Paskutinį kartą didelis kiekis klastočių Lietuvoje aptiktas per 2014 m. gruodį - 2015 m. sausį surengtą Interpolo ir Europolo koordinuotą operaciją prieš intelektinės nuosavybės vagis. Muitininkai krėtė turgus, parduotuves, pasienio postus, muitinės sandėlius, jūrų ir oro uostus. Sulaikyta daugiau kaip 5 tonos alkoholio. Degtinė ir brendis buvo atveržti iš Kaliningrado srities, o likeris - iš Ukrainos.

Dabar, tvirtina A.Žičkutė, užsiimama internetine prekyba. Tuo keliu pasuko ir prekiautojai pigiomis „firminėmis“ prekėmis. Jos užsakomos ir atkeliauja paštu arba per greitųjų siuntų tarnybas. Siuntinyje po vieną dvi palaidinukes, po vieną porą sportinių batelių. „Jeigu įtraukiami vienos šeimos nariai arba platesnis draugų ratas, prekių galima atsisiųsti daug“, - vyr. inspektorė sako, kad tokios gudrybės muitininkams žinomos ir su tuo bandoma kovoti. Muitininkų dėmesys sutelktas į iš trečiųjų šalių atkeliaujančias siuntas. Jos tikrinamos pagal rizikos laipsnį: pavyzdžiui, žinoma, kad iš Honkongo ir Singpūro paprastai keliauja elektronika - telefonai, jų dalys, krovikliai, iš Indijos - dažniausiai vaistai, iš Kinijos - beveik viskas.

Esant tokią padirbinių judėjimo tendenciją „Vakaro žinioms“ patvirtino ir „Nike“, „Adidas“ bei daugelio kitų garsių prekių ženklų atstovas Lietuvoje Kazimieras Saržickas.

Viena iš priežasčių, kodėl klastočių netrūksta turguose - atviros Europos Sąjungos sienos. Daug tokių prekių, pasak K.Saržicko, atkeliauja iš kaimyninės Lenkijos, kur sutelkti didmenininkų sandėliai.

Lietuvoje dažniausiai sulaikomos „Adidas“, „Nike“, „Puma“, „Chanel“, „Gucci“, „Prada“, „Luis Vuitton“, „Burberry“ ženklų klastotos prekės. Pasak muitininkų, 96 proc. sulaikytų prekių ženklų savininkai patvirtina klastojimo faktą.

Pilietis, jeigu tikrai nori turėti originalų daiktą, apsisaugoti gali.

„Jeigu originali garsaus prekės ženklo rankinė kainuoja kelis šimtus eurų, o jums siūlo už dešimt dolerių, aišku, kad ji iš Kinijos“, - sako A.Žičkutė.

Julija Janus, dizainerė, mados namų „Julia Janus“ įkūrėja:

Šiandien situacija tokia, kad jei matai, jog kūrinys yra nukopijuotas, o parduodamas su kito vardo etikete, kažką įrodyti labai sunku. Visai kas kita, jei klastotė yra pardavinėjama su to prekės ženklo etikete. Tada klastojimą įrodyti įmanoma.

Viena, kai idėjos ir tendencijos sklando ore. Jas seka daugelis šioje srityje dirbančių žmonių. Tuo pačiu metu skirtinguose žemės kampeliuose, skirtinguose žemynuose gali atsirasti panašūs dalykai. Tai nėra vagystė - tiesiog tam tikras tendencijų pojūtis, sekimas, panašus laikotarpio suvokimas. Tačiau visai kas kita yra tiesioginės vagystės, absoliutus to paties gaminio atkartojimas.

Su tuo yra tekę susidurti ir mums. Esame kūrybinis prekės ženklas ir užsakome gamybą įvairiuose fabrikuose. Jeigu pastebime, kad jie nesilaiko susitarimo nekopijuoti, ir matome, kad jų pačių gaminiai yra nukopijuoti nuo mūsų, mes su jais nutraukiame bendradarbiavimą. Tiesa, yra buvę atvejų, kai net ir negalėjome atsekti, kas gamino kopiją. Tuos žmones, kurie sąmoningai perka klastotes, vertinu kaip palaikančius vagystę.

Pagalvokite, kiek viskas kainuoja nuo to pradinio 3 metrų audinio, kurį nupirkai, kad sukurtum pirminį prototipą, pirminį pavyzdį. Jį perdarinėji, perpieši, siuvi, taisai, vėl siuvi ir vėl taisai. Galų gale sukuriamas kažkoks idealus variantas tam momentui. O kai daiktas pagaliau atsiduria parduotuvėje, kažkas ima pardavinėti vogtą pigesnę jo versiją. Ir dar teršia tavo vardą, siūlydamas kur kas prastesnės kokybės daiktą.

Ingrida Žitkuvienė, dizainerė, mados namų „Inži“ įkūrėja:

Su klastojimu susiduriu labai dažnai. Matau, kaip socialiniuose tinkluose yra siūlomos suknelės, identiškos mano kūrybai, nors tai nėra mano darbai. Net tarp žinomų moterų tenka pamatyti, kad jos dėvi labai panašias į mano kurtas sukneles. Nuo tokio kopijavimo autoriui šiandien labai sunku apsisaugoti.

Pavyzdžiui, mano išskirtinumas yra šilkinės gėlės, kuriomis puošiu sukneles. Dabar matau pilna tokių. Kiek žinau, ir Agnės Kuzmickaitės drugeliai yra plačiai kopijuojami.

Pasitaiko ir visiškai identiškų kopijų. Kai kurie nuomos punktai prisidengdami mano vardu skelbiasi, kad nuomoja „Inži“ mados namų sukneles, nors tai tikrai nėra mano kurtos suknelės.

Į teisėsaugą dėl klastojimo nesikreipiu, nes manau, kad neverta investuoti laiko į tai. Žinoma, iš pradžių, kai pamatai tokius atvejus, emocija nebūna džiugi. O vėliau nusiramini ir pasakai sau, kad jei kopijuoja - vadinasi, kažką darai gerai. Visame pasaulyje praktika tokia, kad daiktai yra kopijuojami.

O kalbant apie tuos, kurie perka klastotes, mano nuomone, geriau turėti tik originalą. Jei jo negali įpirkti - tiesiog nepirk. Juk šiandien galima gauti tikrai įvairių ir gražių daiktų už nedidelę kainą. Aš nemanau, kad žmonės, kurie sąmoningai perka klastotes, elgiasi moraliai. Bet, žinoma, ne man juos teisti. Man tiesiog dėl to nėra nei smagu, nei gražu.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“