V. Uspaskichas kurs „generuojančią ekonomiką“. Kas tai?

Savo viziją V. Uspaskichas vadina „generuojančia ekonomika“. Aiškindamas, kas tai yra, jis tvirtina, jog neturėtume laukti, kol pagerės ekonominė padėtis ES ir atsigaus Lietuvos eksportas. Jo žodžiais, verslas, kuriantis darbo vietas, skaičiuoja, ar bus grąža, ir tik atsižvelgdamas į tai investuoja. Kai nėra grąžos, labiau apsimoka pinigus skolinti nei investuoti į gamybą.

„Krekenavos agrofirmoje gaminama apie 150 pavadinimų mėsos gaminių. Esame stiprūs konkurentai. Bet šiais metais uždirbome mažiau nei 1 proc. nuo apyvartos, nes žaliavų kainos kyla, o prekybos centrai į tai neatsižvelgia. Tada mes merdime ir sunkiai išmokame atlyginimus. Kredito unija man šiandien moka 4,5 – 5 proc. palūkanų. Tai kam man investuoti į grąžos neduodančias įmones, generuoti? Kur to verslo nauda? Aš geriau investuosiu kitoje valstybėje – ten, kur sulaukiu grąžos“, – kalbėdamas portalui LRT.lt samprotauja Darbo partijos lyderis.

Monetarinės politikos instrumentai neveikia

Anot V. Uspaskicho, per 43 mlrd. litų Lietuvos bankuose lieka neišnaudoti, bankai moka daugiau, nei verslas gali uždirbti investuodamas į gamybą. „Tarkime, JAV ar Europoje bankai taiko apie 8-9 proc. refinansavimo palūkanų normą. Tai apsunkina verslo sąlygas, smukdo gamybos pajėgumus, kurie tokiu atveju išnaudojami tik iki 70 proc. Kai krinta gamybinių pajėgumų išnaudojimas, iškart iki 8 – 12 proc. kyla nedarbo lygis“, – teigia politikas.

Jei kuriamos geresnės refinansavimo sąlygos, verslas iškart reaguoja, ir gamybinių pajėgumų išnaudojimas, pasak V. Uspaskicho, kyla iki maždaug 87 proc., o nedarbas mažėja nuo 10 proc. iki 2 – 2,5 proc.

Darbo partijos lyderio teigimu, šie monetarinės politikos instrumentai anksčiau veikė, bet dabar nebeduoda norimų rezultatų. Tam turįs įtakos prekių antplūdis iš tokių valstybių, kaip Kinija. „Europos centrinis bankas sumažino refinansavimo procentus iki 0,5 pro., JAV – iki 0 proc., bet gamybiniai pajėgumai padidėjo tik iki 78 proc., o nedarbo vidurkis Amerikoje ir ES sudaro apie 8 – 9 proc.“, – sako V. Uspaskichas.

Parama verslui – ir mokesčių mokėtojų pinigais

Siūlydamas „generuojančios ekonomikos“ modelį, politikas linkęs remtis Didžiosios Britanijos pavyzdžiu. Jį įkvėpia šios valstybės valdžios ketinimai, neveikiant refinansavimo instrumentams, remti vidaus rinkoje su importu konkuruojantį verslą: „Tokiam verslui žadama geresnė infrastruktūra ir kreditai su valstybės garantija. D. Britanijos premjeras sakė ir tai, kas Lietuvoje būtų labai nepopuliaru: kad mokesčių mokėtojų sąskaita padengs kreditavimo procentus. Jis sąžiningai kalba apie tai, ką reiktų daryti. Mes tai ir siūlome“.

Anot V. Uspaskicho, reiktų atsižvelgti ir į tų Europos valstybių patirtį, kur, kaip D. Britanijoje, kasdienio vartojimo prekėms taikomas 0 proc. PVM, kai tuo metu bazinis PVM yra 25 proc. Tai, pasak politiko, padėtų kovoti su šešėline ekonomika ir leistų konkuruoti su PVM neapmokestinama užsienio produkcija.

A. Kubiliaus politika – komunizmas?

LRT Televizijos laidoje „Įžvalgos“ premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybės vykdomą ekonominę politika pavadinęs „komunizmu“, V. Uspaskichas sako nepritariąs valdančiųjų optimizmui dėl bendrojo vidaus produkto (BVP), nes premjero optimizmo šaltinis – skolinti pinigai, kuriais finansuojamas Lietuvos viešasis sektorius. „Dar pasiskolinkit, ir dar paaugs BVP. Bet tai nereiškia, kad gerės žmonių gyvenimas, nes BVP rodikliai gerinami skolintais pinigais, kuriuos dar reikia grąžinti. Reikia generuoti savo produkciją, ir tada kartu su BVP augs žmonių gerovė“, – teigia V. Uspaskichas.

PVM lengvatos kasdienio vartojimo prekėms, konkuruojančioms vidaus rinkoje su importu, būtų taikomos, anot V. Uspaskicho, tik „generuojančiam“ verslui, sudarančiam apie 8 proc., ir nepaliestų visų tų, kurie užsiima „spekuliatyviu“ – nieko negaminančiu – verslu.

A. Kubiliaus Vyriausybės ekonominė politika, kaip aiškina V. Uspaskichas, esanti „komunistinė“, nes remiasi lygiavos principu ir kelia mokesčius visiems vienodai. „Tai ta pati lygiava, kaip ir komunizmo laikais. Šitoks komunistinis sprendimas atsiranda visiškai nesuvokiant rinkos dėsnių“, – piktinosi daugiamandatėje rinkimų apygardoje pirmaujančios Darbo partijos lyderis.

R. Rudzkis: galima su kai kuo sutikti

Ekonomistas Rimantas Rudzkis sako pritariąs V. Uspaskicho minčiai, kad reikia skatinti gamybą nelaukiant, kol pagerės pasaulio ekonomikos padėtis ir atsigaus aplinkinės rinkos. Lietuva neturi laiko laukti, nes iš jos masiškai bėga darbo jėga, jaunimas, pamažu ima bėgti ir kapitalas. Todėl reikia gerinti verslo aplinką, kurti darbo vietas ir stengtis, kad ekonomika augtų, net jei aplinkinės rinkos neauga.

„Taip pat teisingas V. Uspaskicho teiginys, kad investuojantis verslas turi gauti šiek tiek didesnę grąžą, nei gauna pirkdamas nerizikingus vyriausybių vertybinius popierius. Jei galima gauti 4-5 proc. palūkanų, perkant Lietuvos ar Latvijos platinamas obligacijas, verslininkui gali kilti klausimas: kam jam steigti įmonę ir vargti dėl mažesnio pelno išaugusios rizikos akivaizdoje?“, – svarsto R. Rudzkis.

Ekonomisto nuomone, galima pritarti ir V. Uspaskicho nuogąstavimui, kad bankai menkai finansuoja realiąją ekonomiką – gamybą. Tokia padėtis yra susiklosčiusi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES: bankai yra aptekę pinigais, kurie nepasiekia gamybos sektoriaus, nes pačių bankų padėtis – ne itin gera, paskolų rizika – padidėjusi. Tokiomis aplinkybėmis verslas yra menkai kredituojamas, ir tai apsunkina darbo vietų kūrimą.

„Išties būtų galima mokytis iš D. Britanijos, kurios vyriausybė svarsto, kokiomis priemonėmis reiktų gerinti sąlygas verslui. Be tų priemonių, apie kurias kalba V. Uspaskichas, britai taip pat ieško būtų supaprastinti mokesčių sistemą (ką savo laiku buvo padarę estai)“, – teigia R. Rudzkis. Jo nuomone, reiktų atsižvelgti ir į PVM skirtumus Lietuvoje ir kaimyninėje Lenkijoje, turint omenyje nesukontroliuojamą turgaus prekybą, kai lietuvišką produkciją nukonkuruoja lenkiški gaminiai.

Vis dėlto tai, apie ką kalba V. Uspaskichas, R. Rudzkio nuomone, yra ne tiek ekonomikos vizija, kiek problemų iškėlimas. „Nekalbama apie aukštos kvalifikacijos darbo jėgos trūkumą, perkvalifikavimo poreikį. Neužsimenama apie teritorijų planavimo problemą, trukdančią investicijų pritraukimui. Akmenukas į A. Kubiliaus daržą – jo vadovaujama Vyriausybė sugebėjo sukurti mokesčių kaitos atžvilgiu neprognozuojamos šalies įvaizdį. Tai gąsdina ne tik užsienio, bet ir vietos verslą“, - pažymi ekonomistas. Jo teigimu, norint pritraukti investicijas, būtina įtikinti verslą, kad mokesčių sistema Lietuvoje iš esmės nebekis.

R. Dargis: kai kurie V. Uspaskicho pamąstymai – keistoki

Kritiškai apie V. Uspaskicho įžvalgas atsiliepiantys ekonomistai, savo ruožtu, atkreipia dėmesį į tai, kad importas yra apmokestinamas lietuvišku PVM, tad sąlygos yra tokios pačios, kaip ir vidaus gamintojams. „Jei bus lengvata kasdienio vartojimo Kėdainių agurkams, ji galios ir importuojamiems agurkams, todėl santykinės konkuravimo sąlygos nesikeis“, – pažymi V. Uspaskicho kritikai. Kartu jie pažymi, jog net gerais laikais nedarbas paprastai sumažėja iki 4-5 proc., o ne iki 2 – 2.5 proc., kaip tvirtina V. Uspaskichas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Roberto Dargio požiūriu, V. Uspaskicho „generuojanti ekonomika“ nėra kažin koks naujas receptas, padėsiantis Lietuvos ūkiui atsigauti. Kartu jis pripažino, kad, nors palūkanų kompensavimo „rimtam“ ar pradedančiajam verslui praktika egzistuoja ES šalyse, Lietuvoje ji nėra pakankamai išplėtota, ir šioje srityje reiktų daug nuveikti.

„Susidaro įspūdis, kad V. Uspaskichui „generuojanti ekonomika“ aprėpia tik tą verslą, kuris ką nors gamina – dešras ar agurkus, o prekyba jam nėra „generuojantis“ verslas. Kai kuriais atžvilgiais V. Uspaskichas – teisus, bet kai kurie jo pamąstymai man atrodo keistoki. Jei jam nesiseka Krekenavos agrofirmoje, apie kurią jis kalba, tai kas trukdo investuoti kitur? Galima investuoti į informacines technologijas, programų aplikacijas“, – sako R. Dargis.

LPK prezidentas atkreipia dėmesį į tai, kad eksportuojamoms prekėms ir taip yra taikomas nulinis PVM tarifas, o jei toks pat tarifas būtų taikomas vidaus rinkoje, tai jis galiotų ir lenkiškoms prekėms, kurios, jei pigiau gaminamos, vis tiek būtų konkurencingesnės už lietuviškas prekes.