Už pagalbos vargšams slypi noras reklamuotis

Įvairios labdaros akcijos labai laukiamos ir sveikintinos, tačiau padėti turi tie, kurie iš tiesų gali. Lietuvai, deja, šis apibūdinimas netinka, nors akivaizdu, kad paramas Lietuva dalija į kairę ir į dešinę. Bėda tik ta, jog ne tam, kam reikia. Pagal 2011 m. duomenis, šalyje net 33,4 proc. ties skurdo riba gyvenančių šeimų, o mes mieliau padedame tiems, kurie gyvena net už tūkstančių kilometrų. Apie tai „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Lietuvos filosofu, humanitarinių mokslų daktaru Krescencijumi Stoškumi.

- Kaip vertinate situaciją, kad Lietuvoje kai kas gyvena ties skurdo riba, o mes padedame kitų šalių vargšams?

- Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą negalima, nors akivaizdu, kad Lietuvoje yra didelė priešprieša tarp to, kas turėtų būti daroma pirmoje eilėje, ir to, kas daroma iš tikrųjų. Pavyzdžiui, visuomeninės organizacijos pačios pasirenka, ką remti, priklausomai nuo tam tikrų ryšių ir įsipareigojimų. Žinoma, yra ir visokių kitų galimybių, kodėl žmonės vienų pasigaili daugiau, kitų mažiau. Galimi ir smulkūs motyvai, kurių išaiškinti negalima. Kalbant apie pašalpas, kurias skiria valstybė, manau, kad pirmiausia ji turėtų justi atsakomybę savo kraštui. Ypač tokia vyriausybė ir valdžios institucijos, kurios jau daug metų nepajėgia išspręsti klausimų, dėl kurių mūsų kraštas katastrofiškai nyksta. Tai ženklas, kad su politika mums nesiseka. Valstybė juk pirmiausia atsakinga už tuos žmones, kurie jiems tą valdžią ir patikėjo. Jeigu valdininkai su tuo nesusidoroja, o per labdaros akcijas stengiasi įgyti reklamą - tai labai įtartina.

Žinoma, tai nereiškia, jog parama kitoms šalims išvis nereikalinga. Būna atvejų, kai parama išties reikalinga, pavyzdžiui, gelbstint po katastrofų ar gamtos stichijų. Tada būtina parodyti solidarumą ir negalima nepalaikyti valdžios noro padėti kitiems. Šiuo atveju svarbiausia pats solidarumas - žmogus su žmogumi turi būti solidarus.

- Ar neatrodo, kad skurstantys lietuviai ir jų vaikai mūsų šalyje pamirštami?

- Paramų, kurios skirtos kitoms šalims, skaičiai išties gluminantys - nuo 2004 m., kai Lietuva tapo ES nare, kitoms šalims jau išleista daugiau kaip 700 mln. litų. Tai liudija, jog tokie pinigai yra ne tik solidarumo, bet ir neatsakomybės ženklas. Nemokėjimo apskaičiuoti ir įvertinti. Trūksta išminties, o išmintis, be moralės ir savo atsakomybės suvokimo - negalima.

Žinoma, negalima kritikuoti pačios intensijos ir noro padėti kitoms šalims, bet akivaizdus yra nuovokos neturėjimas. Pavyzdžiui, aš niekaip negaliu pamiršti fakto, kad begalė pinigų išleidžiama tiesiog gero įvaizdžio formavimui. Valdžia labai siekia pasirodyti kitų akyse, kokie mes šaunūs ir kokie išmintingi. Nors reali situacija kiek kitokia. Pavargę nuo nepritekliaus ir vargo, lietuvaičiai išvažiuoja į užsienį ir ten užkaišo visas skyles. Tik kažkodėl apie tai nekalbama.

- Lietuva, gaudama paramą iš Norvegijos, Danijos ir Vokietijos, šelpia kitas šalis. Ar Jums tai neatrodo paradoksalu?

- Čia vėl gi būtina kalbėti apie solidarumą. Apie tai, kad žmonės turi būti solidarūs ir duoti paramą vieni kitiems. Negalima būti nuošalyje tokių dalykų, bet, žinoma, reikia nepamiršti ir savo žmonių.

- Yra vaikų, kurie neturi ko valgyti, o baiminantis kiaulių maro protrūkio, kiaulės skerdžiamos ir jų mėsa užkasama, nors jei ji gera, galima ją atiduoti. Kaip tai vertinate?

- Apie šią tvarką kalbėti gana sunku, mat ją įvedė kompetentingi asmenys. Šioje situacijoje svarbiausia žmonių saugumas ir sveikata, o jeigu šimtaprocentinio mėsos saugumo užtikrinti negalima arba tie patikrinimai gali būti netikslūs - reikia imtis tam tiktų priemonių. Tose vietose, kur yra židiniai, gal kitaip elgtis ir neįmanoma. Galbūt organizmas jau užsikrėtęs, nors infekcijos dar nematyti. Tyčia turbūt mėsos į žemę niekas nekastų. Tai pernelyg didelis nuostolis. Sąmoningas maisto naikinimas šaliai pernelyg brangiai kainuoja.

Visai kita situacija būtų, jei kalbėtumėm apie kontrabandines prekes, kurias reikia sunaikinti. Šitaip daroma dėl blogai organizuoto darbo. Turbūt bijoma, kad kontrabandinių prekių kas nors neperpardavinėtų, bet tiesiog reikia užtikrinti, kad taip neatsitiktų.

Šią situaciją aš jau stebiu ilgą laiką, ir akivaizdu, kad niekas nesikeičia. Toks naikinimas, mano galva - nusikalstamas veiksmas. Demokratiškuose kraštuose tokią tvarką reikėtų pakeisti. Juk vienaip ar kitaip, tai žmonių sukurtas turtas. Resursų žemės rutulyje ne daugėja, o mažėja, o drastiškai viską naikinti, kai galima duoti tiems, kam iš tiesų reikia, mano galva, barbarybės likutis civilizuotame pasaulyje.

- Kaip manote, kodėl žinomi žmonės labdaringa veikla užsiima Afrikoje, juk galėtų lankyti Lietuvoje vargingai gyvenančias šeimas?

- Visai neseniai sužinojau apie vienos vienuolės išvyką į Boliviją, kuri kalnuose prižiūrėjo ir auklėjo vaikus. Ji labai džiaugėsi tuo, kaip ją ten priėmė ir kaip tenykščiams reikalinga jos pagalba. Bet manau, kad pas mus daugelis labdaringų akcijų yra susijusios su jose dalyvaujančių žmonių noru pamatyti pasaulį ir gauti tam paramą. Žinoma, taikomasi ir į pasaulinės pagalbos madą, kai žmogui svarbiausia pelnyti šiek tiek populiarumo, nors pirmiausia reikia jausti atsakomybę savo šeimai ir savo tautai.

Pavyzdžiui, kaimuose pagalbos tradicija labai sena. Žmonės ten visada vieni kitiems padeda. Rodos, kitaip ir būti negali. Tai tokia psichologinė būsena, mat vargą patyręs žmogus žino, ką reiškia jausti nepriteklių ir būti alkanam. Tai labai humaniškas dalykas. Vargšai visada padės vargšams. Tie, kurie gyvena geriau, tokių dalykų tikrai turėtų pavydėti, mat jiems pagalba siejasi tik su noru išgarsėti. Gerus darbus visi žmonės atsimena, bet kažkodėl norima veikti per reklamą ir padėti taip, kad tai tikrai nuskambėtų. Juk padėjus kaimynui ar kitam vargstančiam žmogui, apie tai niekas nesužinos.

Informacija

Internetinės žiniasklaidos duomenimis, Humanitarinės organizacijos UNICEF prezidentės Keril M.Stern atlyginimas 2012 m. siekė 1 200 000 dolerių (3 mln. 120 tūkst. litų), o Amerikos Raudonojo kryžiaus prezidentės Maršos J.Evans - 651 957 dolerių (1 mln. 695 tūkst. litų).