Ūkininko duona Lenkijoje rupi, bet skalsesnė

Už keliolikos kilometrų nuo Lenkijos sienos, Punsko valsčiuje, esantį Ožkinių kaimą teisėtai galima vadinti lietuviška sala Lenkijoje. Net 80 procentų kaimo gyventojų yra lietuviai. Nemažai Ožkinių kaimo jaunimo, baigę lietuviškas Punsko mokyklas, išvažiuoja mokytis į Lietuvos universitetus. Ne visi grįžta. Lieka dirbti ir gyventi Lietuvoje. Ožkinių neaplenkė ir emigracijos šmėkla. Ne visi išdunda. Lieka tie, kurie perima tėvų ūkius, dirba žemę ir tęsia lietuvybę.

Naštą perims sūnus

„Čia gyveno seneliai, tėvai. Čia ir sūnus liks“, - kalba Ožkinių kaime ūkininkaujantis 59 m. Vytautas Šliaužys. Gražia dzūkų tartimi jam antrina sūnus Raimundas, netrukus perimsiantis didžiąją dalį tėvo naštos. 22 m. Raimundas tvarkosi dokumentus jaunojo ūkininko paramai gauti. Nors ta parama ir nesanti tokia svari, kokią gautų tapęs jaunuoju ūkininku Lietuvoje, bet šis tas. Tuo metu, kai sūnus rengiasi perimti ūkį, tėvas rengiasi atsipūsti. Ateinančiais metais Vytautas žada išeiti į išankstinę pensiją. Gaus apie 400 zlotų (96 eurus), o kai sueis 65-eri, - visą pensiją. Tėvas ir sūnus valdo 60 hektarų žemės, iš kurių 40 hektarų nuosavos, o 20 hektarų - nuomojamos. Punsko valsčiuje, kur vidutinis ūkis yra 20 hektarų, tai ne tiek mažai. Jeigu ir būtų noro ir pinigų nusipirkti žemės, jos čia paprasčiausiai laisvos nėra. Lenkijoje apskritai ūkis negali būti didesnis kaip 300 hektarų, nesvarbu, kiek žemės yra savos, kiek nuomojamos.

Šliaužiai neaugina kviečių, miežių, rugių. Visa jų žemė - tik pievos ir kukurūzai, tai, ko reikia galvijams. Iš 150 Olštino frizų veislės raguočių - 60 melžiamų, kiti - telyčios ir mėsiniai. Kas antrą dieną iš ūkio išvažiuoja 2 tonos pieno. Ūkininkai norėtų didinti bandą, tačiau kol kas tenka galvą sukti dėl tų pačių galvijų, kuriuos dabar turi. „Šiemet pradės mokėti išmokas už 60 gyvulių, 30 karvių ir už 30 telyčių. Mes neturime tiek kvotos, kiek gaminame pieno. Kas neturi kvotos, tas turės mokėti baudą. Tenka skubiai spręst, mokėti baudą, kuri yra 80 grošų (19 euro centų) už 1 kilogramą virškvotinio pieno, ar pirkti kvotą. Tik ką?“ - svarsto ūkininkas. Už 1 pieno kvotos kilogramą pardavėjai prašo vidutiniškai 54 grošų (13 euro centų). Pasiūlymų - pilnos skelbimų skiltys. Ūkininkai verčiau linkę veržtis diržus ir investuoti į pirkinį.

Tvojo Rusijos kumštis

Veržtis diržus tikrai esanti rimta priežastis. Pieno kaina nuo 2 zlotų (48 euro centų) už litrą nusirito iki 1,46 zloto (35 euro centų). Ir to negauna. Kai pieninei nepavyksta parduoti pagamintų produktų, padalija kaip atsiskaitymą ūkininkams. „Niekas neklausia, ar tau reikia tų sūrių, jogurtų, kefyrų, ir niekam neįdomu, kur juos padėsi. Skaičiuojama tokia pat kaina kaip prekybos tinklams. Nenori - neimk, vis tiek atskaičiuos“, - ramiai pasakojo ūkininkas. Neteisybę jis supranta kaip pasirinkimo nebuvimą. Dalį užmokesčio produktais už pieną ūkininkai gauna nuo pat Rusijos embargo pradžios. Iš pradžių gaudavo net produktais su rusiškais užrašais. Dauguma Punsko apylinkių ūkininkų pieną parduoda Grajevo pieninei, kurios rinka Lenkijoje yra gana svari. Grajevo gaminiai - sūriai, sviestas, pieno milteliai ir kiti produktai - eksportuojami į daugelį šalių, iš jų anksčiau būdavo vežami ir į Rusiją.

Ne tik pieno gamintojams atsirūgo Rusijos kerštas Europai. Anot V.Šliaužio, kiaulių supirkimo kaina taip pat labai smuko. Iki 3,40 zloto (81 euro cento) už kilogramą. Atpigo ir galvijai. Už parduodamą karvę tegalima tikėtis 2 zlotų (48 euro centų) už 1 kilogramą. Įmitusio mėsinio galvijo supirkimo kaina krito perpus. Nuo 8 zlotų (1,9 euro) iki 4-5 zlotų (0,96-1,20 euro) už 1 kg. „Ūkininkai streikuodavo dėl pieno, mėsos kainų. Vaikščiodavo nuolat perėja, stabdydami eismą Šypliškėse. Nieko nedavė tas streikas, tik parodė, kad priešinamės“, - dėstė ūkininkas. Anot V.Šliaužio, viskas susiję su pieno, mėsos kainomis, šiuo metu kaime viskas žemyn ritasi, ne į viršų kyla. Sunkiausia tiems, kas daug investavo į ūkius, pirko mašinas, statė tvartus. Neužteko Europos paramos, teko imti paskolas, o dabar tenka iš paskutiniųjų spaustis. Šliaužiai naująjį tvartą, po kurio stogu įrengtas modernus tvartas, pieno melžimo linijos, šaldytuvas, kontora, net ir nedideli kambariai darbininkams gyventi, pasistatė su Europos parama. Gavo didžiausią, kokia tik Lenkijoje skiriama. Bet ji sudarė tik šeštą dalį visos vertės, visa kita - už pačių uždirbtus pinigus.

Šeimininko akimis

Tapus savarankišku ūkininku, Raimundui teks rimtai suktis. Kol kas jaunąjį ūkininką spaudžia ne tik atsakomybė, bet ir mokslai. Suvalkų valstybinėje profesinėje aukštesniojoje mokykloje jis įpusėjo agronomijos ir žemės ūkio vadybos mokslus. Prieš tai baigė žemės ūkio mokyklą, praktiką dirbdamas su karvių melžimo aparatūra atliko Vokietijoje. „Tikrai nebus sunku ir nebijau, - sako vaikinas, - tuo labiau kad tėtis greta“. Neramu tik dėl to, kad gerų darbininkų kaime rasti sunku. Geriausi išsivažinėjo po Airiją, Vokietiją. Raimundas teigia matąs ir aiškų valstybės neapskaičiavimą rengiant specialistus. „Mūsų mokykloje 150 pedagogikos studentų ir tik 12 - agronomijos. Draugas baigė pedagogiką ir neturi kur dėtis. Kas lieka, tik išvažiuoti į Vokietiją bulvių sodinti, vasario pabaigoje jie ten jau pradeda tuos darbus. Uždarbis gal ir geras, bet visą gyvenimą svetimų bulvių nesodinsi“, - šypsosi jaunasis ūkio valdytojas.

Kaip tikras šeimininkas, jis aprodo traktorius, sandėlius, aiškina, kaip ką pirko. Brangų ir beveik naują pašarų maišymo kombainą iš didelio ūkio pavyko nusipirkti po nedidelės avarijos. Turtingesniems nebeapsimokėjo remontuoti, o auksarankiai ūkininkai nepatingėjo. Kaip naujas, ir atsiėjo tris kartus pigiau. Raimundas meta žvilgsnį į šienainio rezervuarą ir garsiai pagalvoja: ar tik nepristigs šienainio. Teks pirkti. Šiaudų ritinių prie tvartų pilna. Jie atkeliavo iš kitos sienos pusės, nuo Kalvarijos. Jaunuolis šypsosi: palyginti su Lenkijos kainomis, šiaudai Lietuvoje įsigyti kelis kartus pigiau. Svetimų darbų ūkyje jaunuoliui nėra. Sako, vienas gali apsiliuobti fermoje. Tik laiko daugiau reiktų. Maždaug keturias valandas per rytinį melžimą, keturias - vakare. „Gyvuliams pašaro nereikia rankomis nešioti, šienainį, silosą, priedus susmulkina, sumaišo ir paskirsto specialus kombainas, mėšlą valo tam skirtas įrenginys. Karvės pačios ateina į melžimo aikštelę, pienas linijomis patenka į šaldytuvą“, - rodo savo valdas vaikinas. Vis dėlto vienam jam triūsti fermose netenka. Dažniausiai dirba trise ar keturiese. Kartu su tėvais ar pagalbininkais. Ūkyje su karučiais stumiantį malkas sutinkame lietuviškai gražiai kalbantį pusamžį vyrą. „Aš iš tikros Lietuvos, nuo Jurbarko“, - juokiasi Kostu prisistatęs vyras. Darbuojasi taip atsakingai, tarsi būtų šeimos narys. Kostas sako, Šliaužiams talkininkaujantis jau dešimt metų, į namus grįžta nedažnai. „Et, mano čia kita istorija“, - moja ranka. Esąs ne vienintelis lietuvis, dirbantis Punsko ūkininkų ūkiuose.

Lietuvoje - tik šiaudus ir grūdus

„Kur geriau ūkininkauti, Lenkijoje, ar Lietuvoje?“ - klausiame ūkininkų. Ūkininkavimą Lietuvoje jie gerai perpratę, turi nemažai pažįstamų. Raimundo manymu, nepaisant kai kurių pliusų Lietuvoje, lengviau ūkininkauti yra Lenkijoje. Pirmiausia dėl palankesnių supirkimo kainų. Net ir dabar, kai Rusija užsidarė, pieno supirkimo kainos gerokai aukštesnės. „Jeigu pas mus pieno kainos nukristų iki 14 euro centų (60 grošų), kaip pas jus, auginti karvių neapsimokėtų“, - svarstė jaunasis ūkininkas. Jo manymu, pienininkystės ūkiams Lenkijoje daugiau nieko ir netrūktų, tik tų 2 zlotų (48 euro centų) už litrą. Vyrai svarstė, kad Lietuvoje vargo nemato tik tie ūkininkai, kurie turi 1 tūkstantį ir daugiau hektarų žemės. Ką apsimoka Lietuvoje pirkti Lenkijos ūkininkams? „Šiaudus ir grūdus tiesiai nuo kombainų. Geriausius grūdus supirkimo punktuose skaičiuoja kaip pašarinius, todėl mažesni ūkininkai juos mielai parduoda“, - sakė V.Šliaužys. Jo manymu, Lietuvoje pragyventi sunkiau, nes viskas yra brangiau. Vilniuje, viešėdami pas dukterį, į parduotuves jie užsuka tik pasidairyti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“