Trešnės perspjovė kalafiorą

Premjeras Algirdas Butkevičius dėl įvairių produktų keisto pabrangimo vakar surengė pasitarimą, į jį buvo pakviesti ūkio ministras, Lietuvos prekybininkų asociacijos, Statistikos departamento, Konkurencijos tarybos vadovai. Pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės prekybos ministras.

- Kodėl kainos pastaruoju metu auga lyg ant mielių? - „Vakaro žinios“ teiravosi pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės prekybos ministro Alberto SINEVIČIAUS.

- Vienos priežasties įvardinti neįmanoma. Visais laikais kainos kyla dėl vis kitų priežasčių. Štai ir kai aš dirbau penkiose vyriausybėse, tai nulemdavo vis kitos aplinkybės. Labai gerai, kad premjeras kviečia pasikalbėti įvairių institucijų vadovus, kurie nesusigaudo, kaip suvaldyti situaciją. Tačiau, deja, ką galima pakeisti, kai mes labai akcentuojame laisvąją rinką, kuri esą viską sureguliuos. O kaip ji sureguliuos, kai konkurencija yra nulinė? Yra keli didžiuliai prekybos tinklai, kurie veža tūkstančiais tonų, o mažiukams tarp jų įsiterpti neįmanoma. Kitados, kai dar buvau ministras, sakiau, kad negalima leisti didžiuliams prekybos centrams atsirasti miestų centruose. Tai buvau išvadintas okupantu. Kai jau padarėme viską, kad neliktų konkurencijos, net nebežinau, ką reikėtų daryti, kaip apriboti prekybininkų godumą. Kalafiorų pavyzdys tėra tik situaciją iliustruojantis pavyzdys. Mūsų laikais ministrams buvo daug lengviau dirbti, nes ministro įsakymas prilygo įstatymui. O dabar ministrai yra vargšai, nieko negalintys daryti, nes viską reikia suderinti su partijų tarybomis, valdybomis, net su ES.

- Konkurencijos nebuvo ir iki euro įvedimo, tačiau kainos taip smarkiai nekilo. Kas atsitiko dabar?

- Euro įvedimas tai nulėmė tūkstančiu procentų. Keičiantis valiutai, keičiantis situacijai, verslininkai visada tuo pasinaudos, ypač kai niekas jų nekontroliuoja. Ir turiu mintyje ne tik prekybos centrus. Puikiausias pavyzdys - turgūs. Kur tie valdžios taip išgarsinti kasos aparatai? Ten jokios kontrolės nėra, vyrauja vienodos kainos. Vienodai kainuoja agurkai, kalafiorai ir t.t. Pabandykite nusiderėti nors vieną eurą. Nepavyks. Nes ten viskas sutariama. Susėda visi ir susitaria, už kiek parduoti.

Ar pastebėjote, kad kilogramas trešnių parduotuvėse kainuoja 20 eurų? Kur tai matyta? Bet yra žmonių, kurie turi pinigų ir jų neskaičiuoja. O prekybininkams kodėl neparduoti brangiau, jei yra kas perka? Nežinau, koks maistas kada nors tiek brangiai yra kainavęs. Na, nebent kokia nors ypatinga jautienos išpjova. Verslas kainas didina ir todėl, kad patys nori gyventi geriau. Pasižiūrėkite, maisto perdirbimo įmonių vadovai su kokiais mersedesais važinėja. Tai įskaičiuojama į produktų savikainą.

Baisu, kai palygini Lietuvos kainas su užsienio kainomis. Paskaičiuokite, kiek valandų reikia dirbti Lietuvoje, kad nusipirktum kilogramą kalafiorų arba trešnių. Pamatytumėte, kad pas mus reikėtų daug ilgiau dirbti nei kitur. O turint omenyje, kad didžiąją pajamų dalį sudaro mokesčiai už komunalines paslaugas... Sovietmečiu šeimos išlaidos komunalinėms paslaugoms tesiekdavo 5-6 rublius.

Žmonės bus priversti pirkti maistą, kad ir kiek jis kainuotų. Kai nueini savaitgalį į parduotuvę, pamatai, kad žmonės viską vežimėliais veža. O maždaug 100 tūkst. žmonių kiekvieną dieną po kelias valandas laukia eilėje, kad gautų sriubos. Atotrūkis tarp turtingesnių ir vargšų yra milžiniškas. Pas mus nėra sistemos. Puolame gesinti gaisrą, kai namas jau sudegęs. Geras piemuo eina priekyje bandos, o ne gale.

- Žmonės mato, kad viskas klaikiai pabrangę, tačiau statistika rodo, kad infliacija yra beveik nulinė. Kaip paaiškinti tokį fenomeną?

- Todėl, kad statistika pas mus renkama labai įdomiai. Tarkim, per krizę aš pagaminau vieną kvadratinį kilimą, nes niekas nepirko, nebuvo žaliavų. Po krizės aš jau pagaminau du kvadratinius metrus. Tai iškart visos partijos šaukia, kad mes du kartus padidinome kilimų gamybą, ekonomika išaugo dvigubai. Tačiau niekas nelygina, kaip ta kilimų gamyba, lyginant per ilgesnį laikotarpį, smuko.

Be to, verslas iš užsienio daržovių, vaisių ar kitų dalykų nesiveža tiek, kad reikėtų išmesti. Veža tik tiek, kiek tikisi parduoti. Todėl tai leidžia palaikyti didesnes kainas. Anksčiau, kai kaime kasdavo kūdrą, atsiklausdavo kaimynų, nes dėl to jų šulinyje galėdavo sumažėti vandens. Taip ir čia. Kur atsiranda didesnis prekybos centras, aplink atsiranda dykynė, nes smulkesnieji negali konkuruoti. Niekas nieko neatsiklausia. Ir niekas nieko nereguliuoja, nes laisvoji rinka. O tada aš ir klausiu: jei laisvoji rinka, tai kam tada Lietuva rengia ekonomistus? Kam jų reikia, jei viską laisvoji rinka reguliuoja?

- Kiekvienais metais Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, bet mažmeninės prekybos apyvarta vis auga. Štai pirmąjį šių metų ketvirtį išaugo 8 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai.

- Savaime aišku, kad apyvarta didėja būtent dėl didesnių kainų, nes jei žmonių mažėja, tai ir pirkėjų mažėja. Juo labiau kad žmonės būriais važiuoja apsipirkti į Lenkiją. Tačiau vis tiek yra tokių, kurie perka. O kaip nepirksi? Valgyti juk reikia. Politikai sako: nenori - nepirk. Lengviausia taip kalbėti.

- Bet negalima kaltės suversti prekybos centrams. Štai prieš Kalėdas eglutės eurais kainavo tiek pat, kiek anksčiau litais. Jei kažkas pabrangsta, verslininkai iškart teisinasi, kad taip atsitiko dėl sausros kur nors Sacharoje ar prasto derliaus Mozambike. Dėl ko eglutės taip pabrango? Sumenko derlius?

- Kad ir ką politikai ar bankininkai sakytų, verslininkai visada pasinaudoja valiutos pasikeitimu. Akivaizdu, kad verslininkai pasinaudojo euro įvedimu. Žmonės vis tiek pirks eglutes, tad kodėl jų nepabranginus? Juo labiau kad dabar daug sunkiau pastebėti pabranginimą, kai valiuta pasikeitė. Spekuliacija.

- Įdomi situacija yra ir su kuro kainomis. Kai pasaulyje atpinga nafta, mūsų prekybininkai aiškina, kad prisipirko per daug brangių atsargų...

- Ir atvirkščiai: kai tik naftos kaina padidėja, iškart šokteli ir benzino bei dyzelino kainos, mat paaiškėja, kad pigių atsargų kažkodėl nebuvo nusipirkta. Tai ir vėl gudravimas. Vėl prekyba. Ir ką tu jiems padarysi? Vienintelis kelias - nepirkti ir eiti pas konkurentus. Bet kas iš to, kai ir konkurentai taip pat elgiasi? Viskas susitarta. Mūsų Konkurencijos taryba yra visiškai bedantė. Ir baisiausiai, kad ji pati tai supranta ir pripažįsta.

- Galbūt verslininkai negalėtų tiek padidinti kainų, jei emigrantai namie likusiems giminaičiams nesiuntinėtų perlaidų?

- Čia irgi yra problema. Jei atsiranda daugiau pinigų, daugiau ir perkama, o verslininkai gali išlaikyti ar padidinti kainas. Ir nematau prošvaisčių, kad kas nors pasikeistų. Jei pamatys, kad kurio nors produkto pardavimas sumažėjo, iš užsienio jo bus atsivežama nebe du, o vienas sunkvežimis. Tada kainų nereikės nuleisti.

Kalafiorų skandalas plečiasi

Regis, jog kalafiorų skandalu vadinamas visuotinis pasipiktinimas kainomis priminė gyventojams apie bendruomeniškumo jausmą reikalauti iš valdžios atstovauti būtent žmonių interesams. Po to, kai viešai kainomis pasipiktino žinomas dainininkas Marijonas Mikutavičius, į jo įrašą socialiniame tinkle sureagavo ne tik kai kurios valstybinės institucijos, bet kone visa interneto erdvė. Pastarosiomis dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ siaučia tikra kainų karštinė. Čia besipiktinantys gyventojai buriasi į bendruomenes ir dalijasi neadekvačiais kainų pokyčiais bei planuoja mitingus ir boikotus prekybos centrams.

Paskutiniu lašu kantrybės taurėje gyventojams tapo visuomenės veikėjos Nijolės Oželytės žinia, kai ji socialiniame tinkle pasidalijo nuotrauka, kur matyti, kad už kalafiorą viename iš Lietuvos prekybos centrų teko pakloti 3,49 euro, arba 12 litų. Tuomet socialiniame tinkle susikūrė kylančioms kainoms neabejingų gyventojų grupės, tokios kaip „Euras Lietuvoje (1:1)“, „Mes prieš per dideles kainas Lietuvoje“ ir populiariausioji „Neisiu į prekybos centrą 3 dienas!“. Čia susibūrę žmonės agituoja boikotuoti didžiuosius prekybos centrus ir tris dienas nuo gegužės 10 iki 12 dienos neiti į juos ir nieko nepirkti. Vietoj to geriau apsilankyti vietiniame turgelyje ar net nuvykti į kaimyninę Lenkiją.

Be to, itin sparčiai plinta ir kita idėja, skatinanti žmones išeiti mitinguoti į gatves. Jau sukurta 15 įvykių, kviečiančių ateiti į skirtinguose miestuose gegužės 14 dieną vyksiančius mitingus prieš kylančias kainas. Dalyvauti žada dešimtys tūkstančių žmonių ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir Raseiniuose, Mažeikiuose, Jonavoje, Šilutėje, Kelmėje.

Internautai nesnaudžia, nuolat dalijasi vieni su kitais pastebėtomis absurdiškomis kainomis, priverčiančiomis suabejoti, kada paskutinį kartą teko mokėti apie 70 litų už trešnes, daugiau kaip 17 litų už šviežius pomidorus ar 12 litų už šviežius agurkus. Emigravę lietuviai taip pat dedasi prie pilietiškai nusiteikusių tautiečių ir dalijasi žymiojo kalafioro kainomis užsienio šalyse. Pasirodo, ši lietuvių jau prabangos preke vadinama daržovė Anglijoje tekainuoja 0,89 svaro (1,14 euro), Vokietijoje 2,49 euro, Kipre 0,49 euro, Norvegijoje 10 Norvegijos kronų (1,08 euro).

Kalafioras tapo ne tik didelių kainų simboliu, bet ir pašaipos objektu pastarosiomis dienomis. Internete plinta įvairūs anekdotai, susiję su šia daržove ir aukšta jos kaina, bei šmaikštūs vaizdeliai. Pavyzdžiui, nuomojamų prabangių apartamentų nuotraukose ant staliuko galima pamatyti pūpsantį kalafiorą. Ši daržovė taip pat derinama prie prabangių „Victoria`s Secret“ apatinių, net pašaipiame sužadėtuvių žiedo makete būtent kalafioras yra inkrustuotas vietoj brangakmenio. Plinta ir politikų bei kalafiorų montažai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“