Tradicija suteikia išminties

Žmonėms įgriso vienkartiniai dalykai. Dabar „ant bangos“ ilgaamžiškumas, patikimumas, ekologija. Atsigręžti į šiuos prioritetus „Utenos trikotažą“ tarsi įpareigojo pati įmonės istorija. Šįmet jai sukanka 50 metų, taigi lietuviams rengtis Utenoje siūtais trikotažo gaminiais jau tarsi įaugę į kraują. O „uteniškiai“ didžiuojasi sugebėję išlaikyti lietuviškas tradicijas, neišeinančias iš mados vertybes. Kaip jiems tai pavyko, „Respublikai“ pasakoja „Utenos trikotažo“ vadovas Algirdas Šabūnas.

- Jūsų gaminami drabužiai - tam tikras prestižas. Maždaug toks: su „Utenos trikotažo“ marškinėliais neini į daržus, jie labiau tinka į darbą ar padoriai atrodyti savaitgalį. Kaip pelnomas toks įvertinimas?

- Mums prestižas - tai kokybė. Bet jei vartotojui mūsų gaminiai asocijuojasi su prestižu juos dėvėti, tai, žinoma, labai malonu.

Produkto kokybę pirmiausia užtikrina medžiaga. Mes tai puikiai suprantame, todėl medžiagą šimtu procentų gaminame patys. Kiti prekių ženklai ją daugiausia perka. O kai perki, nori nenori esi priverstas galvoti apie kainą. Orientuojantis į ją kokybiškos medžiagos nusipirkti neįmanoma - pigių ir gerų daiktų pasaulyje paprasčiausiai nebūna. Taip jau yra, kad arba geras, arba pigus.

- Turbūt girdėjote, kad į įstaigas, kur dirba daug moterų, užsukantys nelegalūs prekeiviai siūlo ir „Utenos trikotažo“ gaminių. O gal padirbinių? Ar įmanoma klastoti jūsų gaminius?

- Anksčiau yra buvę tokių atvejų, bet į masinį reiškinį jie neišvirto. Bent jau mes to nepastebėjome. Tad dar turime kur pasitempti. (Juokiasi.)

Kitas dalykas - mūsų gaminių kaina, nors ir ne pati mažiausia, vis dėlto yra prieinama. Nesiuvame „premium“ klasės gaminių. Paprastai klastojami būtent jie, nes iš to galima uždirbti didelį pelną.

Mes stengiamės savo ženklą padaryti įperkamą. Jei kalbėtume palyginimais, mūsų produkcija atitiktų „Volkswagen“ markės automobilį. Jis nėra pigus, bet kokybiškas, o kokybės ir kainos santykis labai patrauklus. Turbūt neteko girdėti, kad „Volkswagen“ būtų klastojamas, šiai klasei tas negresia.

- Buvo laikai, kai moterys per pietų pertrauką bėgdavo į firminę „Utenos trikotažo“ parduotuvę, po Vilnių pasklidus žiniai, kad tądien iš gamyklos atkeliauja nauja kolekcija. Ir pirkdavo tikrai ne po vieną daiktą. Dabar eilės jau nesirikiuoja?

- Tuomet mes buvome pigiausi rinkoje, o ir pasirinkimas buvo mažesnis. Šiandien tikrai ne. Dabar rinkoje yra daug ne tokios kokybiškos produkcijos iš Azijos šalių, ji pigesnė, tad dalis pirkėjų, kurių pasirinkimą lemia tik kaina, nukeliavo paskui ją.

- Bet ar mūsų vartotojas pasiruošęs, dovanokite, už „triusikus“ mokėti brangiau?

- Siekiame gaminti kokybišką produktą ir prašyti už tai tinkamos kainos. Žinome, kad mūsų pirkėjai yra lojalūs, vertina kokybę, ir jiems nėra problemos sumokėti daugiau. Jei kalbėtume apie kokybišką produkciją, mes esame labai konkurencingi. Vargu ar rasime kokybiškų prekių ženklų, kurių produkcija pigesnė nei mūsų. Tai rodo ir pardavimo duomenys.

- Tad jūsų aukso amžius - jau praeityje?

- Priešingai. Prieš penkiolika metų Lietuva buvo pigi šalis darbo jėgos prasme. Mūsų pagrindiniai klientai buvo didieji prekių ženklai H&M ir „Zara“. Du klientai, kuriems reikėjo labai didelių kiekių, - tiesiog siūdavome kelis marškinėlius šimtais tūkstančių vienetų. Ir visiems buvo labai gerai. Tai buvo metas, kai ES rinka kažkiek buvo saugoma, prekių ženklai buvo ribojami tam tikrų kvotų iš Azijos. Ir Lietuva jiems tapo pigiausia galimybe, fantastiškai pigia šalimi. Bet kai kvotos buvo panaikintos, šie klientai išėjo į Aziją. Tai ne tie prekių ženklai, kuriems reikia aukštos kokybės. Ieškojome naujo kelio, turėjome perorientuoti veiklą.

Prieš keliolika metų siuvome vadinamuosius bazinius produktus - buvo elementarūs modeliai, paprasta medvilnė, žodžiu, nieko ypatingo.

Šiandien per metus sukuriame 60 naujų audinių, turime didžiulę įvairovę vilnos, šilko, medvilnės medžiagų. Sodriname audinius šilko proteinais, alavijų ekstraktu, apdorojame sidabro jonais, bičių vašku... Supratę, kad siekdami konkuruoti kaina neišgyvensime, neuždirbsime, negalėsime savo žmonėms mokėti normalių atlyginimų, turėjome imtis naujos strategijos. Nutarėme orientuotis į kitus prekių ženklus, kurie yra daug mažesni, bet jų produktai brangesni. Jie gali sumokėti mums tinkamą kainą už kokybiškus gaminius. Konkuruoti vien tik kaina dabar mums paprasčiausiai neįdomu.

- Vaikštant po įmonę rodėte trikotažinius marškinėlius, papuoštus reljefiniu siuvinėjimu. Minėjote, kad jų kaina - keli šimtai eurų.

- H&M, „Zara“ galutinai išėjo prasidėjus ekonominei krizei. Dabar turime vaikiškų prekių ženklų, pavyzdžiui, Švedijoje, siuvame jiems ekologišką produkciją. Skandinavija yra viena iš mūsų prioritetinių rinkų, kur ir žmonės, ir prekių ženklai labiau orientuoti į atsakingą vartojimą. Sąmoningai pasirinkome ir kitą kryptį - vokiškai kalbančias šalis Vokietiją, Austriją, Šveicariją. Jie turi didesnes pajamas, jiems rūpi gaminio ilgaamžiškumas, apskritai atsakingas vartojimas ir poveikis aplinkai gaminant produkciją. Atsisakėme Ispanijos, Prancūzijos, nes ten žmonės labiau orientuoti į greitąją madą - nusipirkau, kartą apsivilkau, išmečiau. Tai masinių prekių ženklų kontingentas.

- Jūs pats apsiperkate didžiųjų drabužių gamintojų, kuriems anksčiau siuvote, parduotuvėse?

- Ne, užsuku nebent pasižvalgyti. Renkuosi mūsų linijos „About“ drabužius - tai jau „Mercedes“, ne „Volkswagen“ klasė.

- Utenoje yra kam dirbti?

- Visada sakau, kad bet kurio verslo pagrindas yra jame dirbantys žmonės. Sienos, įrenginiai patys nieko nesukurs. Juo labiau mūsų sritis - ne automobilių gamyba, kur viskas robotizuojama. Nes siuvime žmogaus neįmanoma niekuo pakeisti.

Dabar turime beveik 800 darbuotojų. Esame didžiausia miesto ir, manau, rajono įmonė. Kiek girdėjau, įmonės piko laikais čia dirbo 3000 žmonių, prieš krizę buvo 1100. Man smagu, kad, nepaisant pokyčių, išlaikėme tą branduolį, nesusimažinome. Tas atsipirko, dabar galime sėkmingai augti. Pernai augome 20 proc., šių metų pirmą ketvirtį - vėl 20. Per dvejus metus į viršų šovėme 50 proc.

- Jums pačiam svarbu, kad vadovaujate lietuviškai įmonei?

- Įmonė yra Lietuvoje, pagrindiniai akcininkai - lietuviai. Turime antrinę įmonę Ukrainoje, ten kerpame ir siuvame tam tikrus gaminius. Joje dirba apie 200 žmonių.

Be abejo, man labai smagu, kad įmonė išliko čia, kad ji netapo kažkuo kitu. Smagu, kad savo gaminiais galime kelti Lietuvos prestižą.

- Dažnai didžiuojamės, kad galime pirkti, vartoti lietuvišką produkciją. Kuo dar galime didžiuotis?

- Pasididžiavimą keliančių dalykų turime labai daug, tik kažkodėl esame linkę nepelnytai save nurašyti. Mus kamuoja nevisavertiškumo kompleksas. Pasižiūri aplinkui, nuvažiuoji į Vokietijos, Italijos gamyklas ir matai, kad ir ten nėra jokių stebuklų. Mes turime daug pranašumų, ir vienas pagrindinių - būtent žmonės. Esame darbštūs, atsakingi, kūrybiški.

Taip, vis dar pasireiškia ir tarybinių laikų sindromas: atėjau į darbą, ir tu man už tai mokėk. Tenka priminti, kad pinigus iš klientų gauname už pagamintą ir išsiųstą produkciją, todėl atėjus į darbą privalu dirbti. O mano ir visos vadovybės tikslas - kad žmonės galėtų ne tik dirbti, bet ir uždirbti.

- O kiek jūs mokate?

- Naujausiais „Sodros“ duomenimis, vidutinis įmonės atlyginimas yra 671 euras neatskaičius mokesčių. Tai didžiausias rodiklis Utenoje tarp didžiųjų įmonių, po mūsų eina „Utenos mėsa“, ją lenkiame 10 proc.

- Emigracija gąsdina?

- Tai nėra mums didelė problema. Mūsų įmonėje darbuotojų kaita labai sveika. Vidutinis darbo stažas 18 metų, taigi žmonės lojalūs įmonei. Žinoma, negalime atsipalaiduoti ir nematyti bendrų šalies tendencijų.

Darbo rankų trūkumą aktyviai sprendžiame patys. Esame didelė įmonė, turime prabangą apmokyti ir užsiauginti žmones pas save. Mokykla yra pas mus - viduje. Be to, stengiamės aktyviai dirbti su vietinėmis kolegijomis. Tekstilės sritis Lietuvoje buvo pamiršta, pastaraisiais metais niekas siuvėjų neruošė, bet dabar žmonės prabunda. Pradedama galvoti apie specialistus, kurie bus reikalingi konkrečiai įmonei, apie tai, kad mokslus baigusiems specialistams būtų darbo čia. Skaudu, kai ruošiami neaišku kokie specialistai, kuriems gavus diplomą vienas kelias - emigruoti.

Specialistų trūkumą sprendžiame ir kitais dalykais. Tobuliname vidinius procesus, kad žmonės galėtų dirbti našiau, kartu ir daugiau užsidirbti. Yra siuvėjų, kurios sugeba uždirbti ir po 1000 eurų. Tai talentingi žmonės.

- Iškelti gamybos į palankesnes aplinkas nebuvo svarstymų?

- Mūsų įmonė visais laikais, ypač iki struktūrinių pokyčių su Azija, dirbo visu pajėgumu ir gerai uždirbo. Investicija Ukrainoje buvo padaryta siekiant padidinti pajėgumą, o ne dairantis, kur pigiau perkelti gamybą.

- „Utenos trikotažas“ - jau tradicija, šįmet įmonei sukanka 50 metų. Kokią pridėtinę vertę tas suteikia?

- Tradicija - didelė vertybė, neįgyjama per vieną dieną. Lietuviškų įmonių, kurios gyvuoja 50 metų, nėra daug. Pusė amžiaus - įmonei kur kas daugiau negu žmogui. Ir mes kelis kartus turėjome keisti strategiją, kad išliktume. Man, kaip vadovui, vertybinis kontekstas labai svarbus. Tradicija yra ilgalaikio ir tvaraus verslo pagrindas. Ji suteikia išminties, ugdo pasitikėjimą savomis jėgomis.

- Ar galima uždirbti iš tradicijos?

- Pasaulis atsigręžia į ilgaamžiškumą, išskirtinumą. Pagrindinė vertė sukuriama ilgalaikiame ir tvariame versle. Tai mūsų kelias. Mes nesame čia, kad uždirbtume greitą pelną. Ir man asmeniškai plėšikavimas - nupirkau, pardaviau brangiau, užsidirbau - neįdomu. Tai vienadienė strategija.

Mes savo verslą kuriame iš patikimumo ir reputacijos. Sakome klientams: nesame pigūs, nes mūsų procesai nepigūs, nes daug investuojame, bet galime jums pasiūlyti išskirtinius, itin kokybiškus produktus. Antras dalykas, kas jiems svarbu, - gauti produktą laiku. Mums tai šventa. Reputaciją gali susigadinti per naktį, o ją kuri dešimtmečiais.

Kartais lojalumas atsiranda iš santykių, iš paprasto žmogiškumo. Su didžiausiu savo klientu - šveicarų įmone, kuri užsiima ekologiškais medvilnės produktais, bendradarbiaujame nuo 1997-ųjų. Kažkada jie buvo nišiniai ir šiandien juokauja, kad patys nesupranta, kodėl anuomet sutikome su jais dirbti. Taip, jie buvo smulkūs, sukeliantys daug galvos skausmo, bet būtent jie parodė mums kryptį - būti organiškiems, švariems, tvariems. Taip pats gyvenimas mums atlygino už ištikimybę.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“