Taisyti ar išmesti? Tik taisyti

Ne paslaptis, kad anksčiau po kelias naujų batų poras per sezoną galėję įsigyti gyventojai dabar avi juos kuo ilgiau, o net ir įplyšus odai, nulūžus kulnui ar perlūžus padui, per sunkmetį juos neša ne prie konteinerių, o į avalynės taisyklas. Vien melsdami, kad šis remontas kainuotų kuo pigiau.

Su fotografu užeiname į vieną iš avalynės taisyklų Žirmūnuose, prie troleibusų žiedo. "Vladimiras, - prisistato jos šeimininkas, - o vietiniai mane tiesiog Vovka vadina“.

Pasak jo, dabar darbo iš tiesų daugiau, bet visada taip būna, kai keičiasi sezonas. Ypač daug tenka padirbėti prieš mokslo metų pradžią, baigiantis basučių sezonui, taip pat tuomet, kai prasideda lietingasis metų periodas ir nuo drėgmės atšoka batų padai. Tada tenka ne tik sunaudoti visas specialių klijų atsargas, bet ir kiaurą dieną darbuotis siuvimo mašina. O vasarą batsiuviams - lengviau.

Paklaustas, kaip pasikeitė darbas atėjus sunkmečiui, jis atsakė, kad per 10 metų, kol jis čia dirba, gyventojų įpročiai tikrai nepasikeitė. Tik gal dažniau atnešami už 3-5 litus sendaikčių turguose supirkti batai ir prašoma iš jų ką nors padaryti.

“O ką padarysi, jeigu medžiagos joms remontuoti kainuoja kelis kartus brangiau negu pats pirkinys?” - juokauja Vladimiras.

Kitose aplankytose taisyklose mums sakė tą patį, kad pastaruoju metu batų taisyti atnešama šiek tiek daugiau. Batsiuviai juokauja - taip yra ne todėl, kad avalynė prastesnė. Tiesiog laukdami geresnių laikų žmonės atideda naujus pirkinius, dažniau traukia iš spintų tolimiausių kampų senokai nenešiotus batus ir bando jiems suteikti bent kiek priimtiną išvaizdą.

Batų verslo formatai

Kad prie avalynės taisyklų būtų nusidriekusios klientų eilės – taip pat nepasakysi. Jų miestuose ir rajonuose yra užtektinai, nors ir ne ant kiekvieno kampo. "Respublika“ bandė pasidomėti, kiek maždaug tokių taisyklų yra Lietuvoje ar bent jau Vilniuje, tačiau šiuos skaičius gauti nėra paprasta. Kaip paaiškino Vilniaus savivaldybės Verslo ir paslaugų skyriaus vedėjo pavaduotoja Virgina Skirienė, avalynės taisyklų steigimo tvarka reguliuojama tik tuo atveju, jeigu jas norima įrengti lauke. Patalpose esančioms taisykloms registruotis nereikia, licencijų nereikia, apsieinama netgi be higienos paso, tai ir apskaitos beveik jokios nėra.

Dažniausiai jos įsikūrusios prie prekybos centrų arba savivaldybių, nuomojasi jose patalpas, dirba ir kitose masinio susibūrimo vietose - turgavietėse, prie stočių, gyvenamuosiuose rajonuose.

Realiai visas jas būtų galima suskirstyti į tris grupes: pigios, vidutinės ir elitinės.

Bene gausiausios - pigiosios. Bet ir taisyklomis jas sunku pavadinti, nes tai iš tiesų pigus, dažnai vos kelis litus kainuojantis, bet gana nekokybiškas remontas naudojant pačios prasčiausios kokybės medžiagas, jų savininkai darbą atlieka turėdami minimalius instrumentus. Ne paslaptis, kad beveik kiekviena bobutė žino, kur šalia jos ar gretimame name galima surasti "meistriuką“, kuris už kelis litus trumpam priklijuos atsiknojusį padą.

---

Kitas kraštutinumas - elitinės avalynės taisyklos, kurių klientai gali sau leisti nusipirkti batų porą ir už kelis tūkstančius, kurie pageidauja specialių užsakymų. Tačiau už tokią kainą įsigytų batelių kulniukai lūžta ir užtrauktukai plyšta ne kažin ką rečiau, o remontas kainuoja nepalyginti daugiau. Šių dirbtuvių nėra daug, nes jos turi esminį trūkumą - labai ribotą skaičių klientų, galinčių tiek pinigų skirti  bateliams taisyti.

Pačios populiariausios Lietuvoje - vidutinės klasės avalynės taisyklos, kurios orientuojasi į vidutinį klientą. Jų ir yra daugiausia.

Darbo nepritrūks

Kad jų poreikis bent jau pastaruoju metu sumažės, tikėtis neverta, nes avalynės Lietuvoje iki šiol parduodama tūkstančiai porų, o pagal statistiką kas dešimtai porai jau po pirmojo sezono prireikia remonto. Prie to prisideda ir patys avalynės gamintojai, kurie pastaruoju metu taip pat labiau linkę orientuotis ne į batų ilgaamžiškumą, o į jų išorę ir patogumą. Vadinasi, avalynės remonto paslaugų poreikis turėtų tik augti.

Galima konkurencija Vladimiro nebaugina: "Visi čia mane pažįsta ir žino, kaip aš dirbu, o gandai apie gerą darbą sklinda labai greitai. Be to, batsiuvys kiekvienam žmogui kaip ir kirpėjas arba odontologas - susiradę gerą specialistą, jie labai retai jį keičia“.

Vis dėlto jis pripažįsta ir tai, kad krizė - visiems krizė. Dirbdamas avalynės taisykloje jis vos suduria galą su galu: reikia mokėti po 400 Lt per mėnesį už patalpų nuomą, labai pabrango medžiagos, klijai, elektros energija, kitos komunalinės paslaugos, o klientai - nuskurdo.

"Neplėši juk paskutinio cento“, - atsidūsta ir priduria, kad čia dirbant duonai dar užtenka, o sviestui pinigų nelieka.

Paklaustas, kas labiausiai kelia nerimą šiuo metu, Vladimiras parodo vieną avalyne nukrautą lentyną. "Tai jau suremontuoti batai. Nors daugumos jų remontas kainavo nuo kelių iki keliolikos litų, gerai žinau, kad žmonės neateina jų atsiimti vien todėl, kad negali susimokėti. Ši realybė skaudina labiausiai“, - sakė Vladimiras.

Klientės – moterys

Avalynės taisyklų darbuotojai sako pastebėję, kad dažniausiai batus taisyti atneša moterys. Ir tai nenuostabu, nes pagal statistiką moteriški batai mūsų rinkoje sudaro apie 48 proc., vyriški ir vaikiški – atitinkamai po 24 ir 28 proc.

Tai naudinga ir patiems batsiuviams – informacija  apie gerai ir pigiai sutaisytus batus moteriškaisiais kanalais pasklinda labai greitai ir klientų padaugėja.

Tačiau moterys – reiklios klientės. Būtina kantriai išklausyti užsakovę, suprasti, ko ji iš viso nori, ir priimti tinkamą sprendimą, kad atsiimdama užsakymą ji nepasakytų, jog dabar pageidauja visiškai kitos spalvos ar formos kulniukų.