Strateginė klaida

Patarlės kaip patarlės. Sentencijos kaip sentencijos. Pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Tam daugeliui jos ir skirtos. Kas kita - praktinė patirtis savu kailiu. Politikų valia diduma mūsų nejaučiame, kas šiuo metu vyksta Lietuvos elektros rinkoje. O ten vyrauja šiaip jau aukštokos kainos (didžiausios paklausos metu, nuo 8 val. iki 20 val., - iki 150 Eur už megavatvalandę, paros vidurkis - beveik 60 Eur/MWh).

Apibrėžiant labai grubiai, jeigu biržos rodiklius perkeltume į buitinius tarifus, jie padidėtų nuo maždaug 2 ct iki 11 ct už kilovatvalandę. Nedidėja todėl, kadangi Vyriausybė yra visiems metams nustačiusi tik buitiniams vartotojams taikomų visuomeninių elektros kainų viršutines ribas, tad biržos svyravimai daugelio mūsų nesupa.

Šiuo atveju prasminga suprasti tik tai, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nepradingsta. Ir tai nėra tuščiažiedžiai žodžiai. Buitiniams vartotojams elektrą reguliuojamomis kainomis parduodantis tiekėjas ją perka dažniausiai biržoje. Jei per metus jis patirs nuostolių (t. y. pirks ją brangiau nei bus priverstas parduoti), kaina buitiniams vartotojams bus perskaičiuota arba metų pabaigoje, skirtumų "uodegas" perkeliant į kitų metų tarifus, arba dar šiais metais.

Dabar spėju, kad kai kuriems skaitytojams kyla teisėtas klausimas: tai kurių galų valdžia paskutinį pusmetį apie elektrą nieko kita nekalbėjo, kaip tik tai, kad, atsidarius Lietuvos-Lenkijos ir Lietuvos-Švedijos elektros jungtims, ji atpigs? Dargi ne šiaip sau, o kokiu dešimtadaliu.

Viena vertus, negali sakyti, kad politikai bei aukšti valstybės pareigūnai bjauriai melavo. Ko gero - ne. Tačiau savo prognozes laidė vertindami aplinkybes, kurios nei nuo jų, nei nuo Lietuvos nepriklauso.

Šioje vietoje reiktų pradėti šiek tiek iš toliau. Taigi 2013 metų pirmojoje pusėje dabartinė valdžia faktiškai pakoregavo energetikos strategiją, kuri buvo priimta konservatorių ir liberalų vyriausybės laikais, ir iš esmės apsisprendė, kad, norint pasiekti, jog didumai rinkėjų elektros kaina sumažėtų, reikia ne gaminti, o importuoti. Juo labiau - Lietuva tiesė jungtis į tas rinkas (pvz., Švediją), kur elektra kainavo trečdaliu, dvigubai ar kartais net trigubai pigiau.

Toje 2013-ųjų pavasarį Seime svarstytoje Strategijos redakcijoje buvo nemažai gražių, tačiau beprasmių žodžių, tačiau svarbiausias buvo žodis "importas".

Negali pasakyti, kad politikai dėl to apsisprendė, taip sakant, iš oro. Tokia perspektyva patiko įvairioms interesų grupėms: vieniems dėl to, kad strateginė "importo" kryptis iš esmės nužudė Visagino AE projektą, pramonininkai tikėjosi, kad perkant elektrą iš pigesnių rinkų jų produkcija taps konkurencingesnė, o žalieji - kad ramiai galės sau dalintis ES finansinę paramą ir subsidijų portfelį savo proteguojamoms technologijoms. Politikams - dėl to, kad importuojant jie tikėjosi gauti pačią pigiausią prekę ir papirkti į rinkimus einančius vartotojus.

Šią litaniją galėtume tęsti, tačiau nėra prasmės. Svarbiausia yra tai, kad "importo" perspektyva patiko kritinei masei sprendimus priimančių žmonių. Mažindama kainą buitiniams vartotojams pernai Vyriausybė žengė radikaliausią žingsnį - panaikino subsidijas elektros gamybai Lietuvos elektrinėse. Dėl to pasišiaušė plaukai net energetikos sektoriaus elitui, tačiau kur kas labiau už penkių buvusių už energetiką atsakingų ministrų, dviejų dešimčių mokslų daktarų pasirašytą ir viešai išplatintą protesto "gromatą" nustebino ją pasirašiusiųjų reakcija. Diduma tų protestavusių prieš trejus metus tiesiog sveikino "importo" paradigmą Lietuvos energetikos strategijoje, o dabar... Tiek jau to.

Tai kurgi apsiskaičiavo Vyriausybė, žadėdama mažesnes elektros kainas rinkoje ir dabar nedrįstanti tuo klausimu nė prasižioti. Pamėginsiu pateikti sąrašėlį tų prielaidų ir parodyti, ar kiekvienai iš jų Lietuvos valdžia gali daryti reikšmingesnę įtaką.

Lietuva su užsienio šalimis turi 12 tarpvalstybinių jungčių.

*5 su Baltarusija, 3 su Rusija. Tačiau tomis jungtimis elektra teka taip, kaip nori Maskvoje sėdintis dispečeris, taip pat išskirtines sąlygas jomis naudotis turinti Rusijos kompanija "Inter RAO" ir jos antrinės įmonės. Š. m. sausio mėnesį galima pastebėti, kad Rusijos įmonė visai nesistengia užpildyti Lietuvos rinką elektra, kad kristų jos kaina. Atvirkščiai - elektrą parduoda tada, kada rinkoje pakyla jos kaina ir sumažina pasiūlą, jeigu kaina mažėja. (Jokių svertų LR vyriausybė šioje vietoje neturi).

*Nors oficialiai Lietuvos-Švedijos tarpvalstybinė jungtis paleista, Švedijos pusėje patiriama problemų. Kol jos nebus pašalintos, elektra iš Švedijos į Lietuvą netekės. "Litgrid" specialistai tvirtina, kad gedimų tokios technologijos jungtyse galima tikėtis iki dešimties per metus. (Jokių svertų LR Vyriausybė neturi).

*Pradėjus veikti Lietuvos-Lenkijos jungčiai, š. m. sausį Lenkijos sistemos operatorius dienos metu Lietuvos kryptimi ją iš esmės uždaro, nes siekia, kad pigesnė elektra liktų Lenkijoje. Nakties metu jungtis uždaroma Lenkijos kryptimi, kad per Lietuvą į Lenkijos rinką nepatektų per pigi elektra. (Jokių svertų, išskyrus skundus į Briuselį, LR Vyriausybė neturi).

*Importas per 4 jungtis su Latvija labai priklauso ne tik nuo tos šalies elektros gamybos (Latvija, kaip ir Lietuva, yra deficitinė šalis). Didžiausia problema - ribotos galios jungtys tarp Estijos ir Latvijos. Tai trukdo Lietuvoje gauti pigesnę elektrą iš Suomijos ir Estijos. (Jokių svertų LR Vyriausybė neturi).

Ko gero, po kelių savaičių padėtis rinkoje bus stabilesnė. Tačiau politikų vietoje, pasikliaujant importu, buitiniams vartotojams stabiliai žemų kainų aš nežadėčiau. Juo labiau artimiausiu metu gali tapti velniškai aktuali kita sentencija - "Nestatei savo branduolinės jėgainės, pirksi iš Astravo" (kur Baltarusija renčia savąją 20 km nuo Lietuvos sienos). Ir nemanykime, kad ten bus "pigeu".

Valstybės pareigūnų melagiais vadinti negali, tačiau šie neatsargiai laidė prognozes apie neva pigsiančią elektrą vertindami aplinkybes, kurios nei nuo jų, nei nuo Lietuvos nepriklauso.