Skurdą liežuviu sunku įveikti

Eurostato duomenimis, pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Mūsų šalyje 2012 m. 20 proc. daugiausiai uždirbančiųjų ir 20 proc. mažiausiai uždirbančių gyventojų pajamos skyrėsi 5 kartus. Pernai - jau 7 kartus. Europos Sąjungos vidurkis - 5 kartai.

Skurde vis dar gyvena kas penktas Lietuvos žmogus. Didelė dalis skurstančių - tvarkingi, dirbantys, už žemą (minimalų ar net mažesnį) atlygį šeimas išlaikyti mėginantys žmonės, taip pat bedarbiai ir pensininkai.

Apie tai, kaip sumažinti skurstančių žmonių skaičių ir sustabdyti atotrūkį tarp daugiausiai bei mažiau uždirbančių, vakar diskutavo skirtingų sričių specialistai.

Ponai, ką siūlote?

Vitas VASILIAUSKAS, Lietuvos banko valdybos pirmininkas:

Mūsų pagrindinė žinutė yra tokia, kad didžiausia pajamų nelygybės grimasa gali būti susijusi su galimybių nelygybėmis ir didžiausia to išraiška šiandien yra emigracija. Čia dedame tiesioginį lygybės ženklą, nes manome, kad emigracija yra pajamų nelygybės pasekmė. Neteisingumo jausmas, mano galva, yra esminis momentas, kuris verčia žmones galvoti apie gyvenamosios vietos pakeitimą.

Akivaizdu, kad pajamų nelygybę galima ir būtina mažinti nedelsiant. Kad tai įmanoma, įrodo Šiaurės šalių pavyzdžiai. Rekomendacijos tam yra paprastos ir ne vieną kartą sakytos. Tereikia atsidaryti stalčius, nupūsti dulkes nuo jau teiktų pasiūlymų ir juos realizuoti. Mokesčių sistema, pensijų sistema ir švietimas - tai yra trys ramsčiai, kurie padėtų mažinti nelygybę. O nelygybė Lietuvoje tik didėja. 2012 metais skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių žmonių siekė 5 kartus. Praėjusių metų duomenimis - skirtumas siekia 7 kartus. Tai rodo, kad ritamės žemyn. Reikia dirbti.

Mokesčių ir pensijų reformai pasiūlymai jau pateikti. Švietimo srityje, manome, reikia nustoti investuoti į infrastruktūrą, o geriau į mokslo kokybę ir jo prieinamumą. Mokesčiams reikalingi sisteminiai pertvarkymai, šešėlinės ekonomikos lygis Lietuvoje yra netoleruotinas. Galime nors ir kūlversčiais verstis, bet kai šešėlis sudaro ketvirtadalį ekonomikos, nieko padaryti nepavyks. Turime suprasti, kad mokesčių nemokėjimas yra vogimas, o šalia to neturi būti selektyvaus mokesčių administravimo.

Progresiniai mokesčiai yra tik vienas iš mokesčių sistemos pertvarkymo elementų ir, sakyčiau, kad tai daugiau politinio susitarimo reikalas. Į mokesčių sistemą reikia žiūrėti kaip į esminių pokyčių reikalaujančią sistemą. Manau, pirminis dalykas, kurį reikia išspręsti, pajamų mokesčio režimo įvairovė. Sutinku, kad pirmiausia reikia spręsti mažiausiai uždirbančių žmonių mokesčių naštos klausimą, bet ties tuo sustoti negalima, reikia eiti tolyn. Tuomet turime dirbti ties pajamų bazės plėtimu, papildomais apmokestinimo objektais, darbo jėgos apmokestinimu. Pagrindinis dalykas - priemonės, kurios padėtų išvilkti iš šešėlio žmones. Kad jie pradėtų pagaliau tikėti viešaisiais finansais. Ir čia nematau kitos išeities, kaip tik „Sodros“ įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio jungimo. Tokiu būdu popierinį atlyginimą paverčiant realiomis pajamomis.

Sakyti, kad tik ekonominis augimas mus išgelbės, yra patogi doktrina, deja, pasaulio patirtis rodo, kad tai neveikia. Matome tendencijas, kad dirbantis žmogus jaučiasi vis labiau nelygus su kitas pajamas gaunančiais žmonėmis. Tai faktas, ir reikia ieškoti sprendimų, kaip tai pakeisti. Korupcija yra tai, kai matai, jog turi dirbti ir vos suduri galą su galu, o kažkas kitas sėdi ant pečiaus ir nemoka mokesčių arba gauna „otkatus“. Nuo šių dalykų viskas prasideda. Tai yra akivaizdžios tiesos, kurias kažkodėl mes vis iš naujo atrandame.

Romas LAZUTKA, Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas:

Lietuvoje pajamų nelygybė yra labai didelė ir pajamų pasiskirstymui būdingi dideli atotrūkiai šalies kraštuose. Žmonės, kurie gauna labai dideles pajamas, smarkiai atitrūksta nuo kitos eilutės. Iki šiol mūsų perskirstymo sistema (mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, socialinės išmokos) stipriai nelygybės nesumažina. Lietuva yra viena iš tų šalių, kuriose perskirstymo sistema veikia nepakankamai efektyviai. Tai reiškia, kad reikia sustiprinti perskirstymą taikant progresyvumą. Pajamų ir turto mokesčiai, sveikatos draudimo įmokos iš esmės nieko neperskirsto.

Jeigu matuotume, kokia pajamų nelygybė būtų esant ir nesant pensijoms, matytume, kad būtent pensijos šiuo metu labiausiai prisideda prie pajamų nelygybės sumažinimo. Socialinės išmokos - taip pat, nes jos nukreiptos į mažesnes pajamas gaunančius sluoksnius. Išimtis galbūt gali būti socialinio draudimo išmokos, kurios siejamos su buvusiu atlyginimu, tuo metu perskirstymas šeimoms, kurios turi jau paaugusius vaikus, yra labai menkas. Pagalbos iš valstybės gaunama labai mažai, todėl šios šeimos, paaugus vaikams, dažnu atveju pasiskirstyme pagal pajamas pasislenka žemyn. Taigi pasiūlymai būtų stiprinti socialinės apsaugos sistemą. Šiuo metu šiai sričiai skiriame 11 proc. BVP, kai Europos Sąjungos vidurkis yra beveik dvigubai didesnis, o Višegrado šalys, turėjusios panašią istoriją kaip mes, taip pat skiria gerokai didesnę dalį.

Žinoma, Lietuvos mokesčių sistemoje yra progresyvių ir regresyvių elementų, tačiau galiausiai mes matome rezultatą - labai didelę pajamų nelygybę. Tad jei mokesčiai ir socialinės išmokos sumažina nelygybę nežymiai, išvada akivaizdi - mūsų sistema nėra pakankamai progresyvi, kad galėtų sumažinti nelygybę. Žinoma, problemos gali būti ir šešėlis, ir administravimas, ir mokesčių moralė. Tam, kad žmonės norėtų ir mokėtų mokesčius, reikia mokesčių sistemos, kuri neatbaidytų mokėti mokesčius, žmonės nejaustų neteisingumo jausmo, kai egzistuoja skirtingi apmokestinimo būdai. Todėl vienintelio sprendimo, kuriuo galėtume šalį ištraukti iš šios padėties, nėra, reikalingi kompleksiniai sprendimai.

Vilius ŠAPOKA, Finansų ministras:

Per didelė pajamų nelygybė tampa stabdžiu ekonomikos augimui. Tai nėra tik Lietuvos fenomenas, pasaulyje vos 1 proc. turtingųjų turi sukaupę daugiau kaip 50 proc. viso pasaulio turto. Ar lygiava tokiu atveju yra išeitis? Ir mes patys jaučiame, ir istoriniai tyrimai patvirtina, ir istorijos pamokos rodo, kad lygiava yra priešinga žmogaus prigimčiai. Tyrimai rodo, kad kai nelygybė yra sąžininga, kai, pavyzdžiui, daugiau dirbantys žmonės uždirba daugiau, tokią nelygybę žmonės vertina teigiamai.

Šių laikų fenomenas - smarkiai dirbantys žmonės negali išlipti iš skurdo. Dar didesnė problema, kad dalis sukaupiančiųjų turtus tai padaro nesąžiningai - dėl korupcijos, mokesčių vengimo, sukčiavimo, elementarių vagysčių. Tai reikia spręsti. Pirmiausia reikia didinti mažai uždirbančiųjų pajamas, kad jie galėtų atsistoti ant kojų, sukurti saugumą tiems, kuriems laikinai nepasiseka, pavyzdžiui, netekus darbo.

Kalbant apie progresyvumą, mūsų šalies mokesčių sistema ir taip yra progresyvi. Progresiniai mokesčiai gali būti viena iš tokių priemonių, tačiau reikia įvertinti, ar tai duos daugiau naudos, ar žalos. Lietuvoje yra labai mažai daug uždirbančių žmonių, tad, ar įvedę progresinius mokesčius mes papildomai surinksime dideles lėšas, yra didelis klausimas. Tai yra daugiau politinis simbolis nei labai reali ir veiksminga priemonė. Manau, kad reikėtų nenukrypti nuo esminių problemų - skurdo mažinimas, mažai uždirbančių žmonių mokesčių naštos mažinimas bei su darbo santykiais susijusios mokesčių naštos mažinimas. Vidutinė klasė taip pat pajus šiuos pakeitimus, nes pagal formulę, didinant neapmokestinamųjų pajamų dydį, net žmonėms, uždirbantiems daugiau nei vidutinį šalies atlyginimą, mokesčių našta mažėja. Taip, labiausiai pajamos padidės mažiausiai uždirbantiems, bet padidėjimą pajus ir tie, kurie uždirba vidutinį atlyginimą ar šiek tiek daugiau.

Kitas dalykas, negalime toleruoti korupcijos. Turime atkurti pasitikėjimą valstybe. Turime išmokti daug efektyviau leisti valstybės pinigus, o tuomet galėsime ir perskirstyti daugiau, nes atsiras paskatos mokėti mokesčius. Žvelgiant į tolimesnę ateitį, negalėsime sukurti gerovės ir pasirūpinti visais, kam reikia pagalbos, jei neaugs šalies ekonomika. Tam turime reformuoti švietimą, skatinti investicijas, žmonių verslumą. Manau, tai yra žingsniai, kuriuos privalome padaryti.

Kalbant apie skurdo ir nelygybės mažinimą, yra šios priemonės: neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas, minimalios mėnesio algos didinimas, „vaiko pinigų“ įvedimas, gana žymus pensijų padidinimas. Vertindami statistiką jau po metų, tikrai pamatysime, kad mūsų padėtis kitų šalių kontekste pagerės. Mokesčių sistema turi tapti paprastesnė ir teisingesnė. Ir prasidėsianti čekių loterija padidins žmonių sąmoningumą prašyti čekio iš pardavėjo ir elgtis atsakingai su valstybe. Nes nuo to priklauso, kaip greitai gaisrininkai galės atvykti į gaisrą, kaip greitai į iškvietimą sureaguos greitoji, kokio lygio išsilavinimą gaus mūsų vaikai. Visa tai susiję su valstybės ištekliais ir kiekvienas visuomenės narys prie to turi prisidėti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“