Sausumos trūkumas stumia uostus į jūrą

Dabartinėje Lietuvos sausumos teritorijoje bandymas sutalpinti vėjo jėgainių parkus, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą ir net sukurti naują uosto vietą mariose atspindi ribotą požiūrį į savo žemių panaudojimą ir stabdo visuomenės optimizmą. Jūrinis planavimas, kad ir į kokią sritį pažvelgtum, apgailėtinai stringa.

Žeria priekaištų valdžiai

Papildytas Lietuvos bendrasis planas numato jūroje dvi veiklos grupes: vandens ūkio paskirties ir kitokias. Tai – verslinė žvejyba, akvakultūra, jūrų keliai, energijos perdavimo ir nuotolinio ryšio linijos, naudingųjų iškasenų gavyba, atsinaujinančių energijos išteklių (vėjo, bangų, srovių ir kitų) gavybos parkai; rezervuojama jūrinė erdvė kitai, šiuo metu dar nežinomai, veiklai. Taip pat numatyta galimybė atsirasti rekreaciniams objektams, komerciniams ir pramoginiams uostams, navigacijos įrenginiams, vandentiekio, nuotekų šalinimo, energijos ir nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijoms įrengti.

Klaipėdos savivaldybė dar prieš 15 metų paskelbė idėją sukurti pramogų salą priešais II Melnragę, o Susisiekimo ministerija prakalbo apie išorinį uostą. Šventosios uostas ar žvejų prieplauka Karklėje net turėjo numatytą lėšų šaltinį – Europos fondus. Tačiau joks sumanymas toliau brėžinių ir tiriamųjų studijų nepasistūmėjo.

Šiuo metu kartu rengiami Klaipėdos miesto ir uosto bendrieji planai tapo gyventojų ir institucijų nesutarimų lauku. Miestas nepalaiko idėjos kurti uosto teritoriją jūroje, bet ne dėl įžvalgos, kaip tą klausimą sprendžia kitų valstybių uostamiesčiai, stygiaus, o dėl užgautų ambicijų, kad Vyriausybė netesėjo žodžio, – išgavo klaipėdiečių sutikimą statyti SGD terminalą, tačiau biudžete nenumatė lėšų Baltijos prospekto sankryžų rekonstrukcijai. Yra ir dar senesnė nuoskauda – dėl Susisiekimo ministerijos pažadų plečiant intensyvų geležinkelį iškelti Nemuno gatvės 133 namo gyventojus.

Meras Vytautas Grubliauskas, per praėjusį miesto tarybos posėdį baigdamas diskusijas prieš balsuojant politikams už miesto plėtros 2-ąją alternatyvą, kuri numato uosto plėtrą į pietus, priminė skolas miestui. Žvelgdamas į susirinkusius uosto įmonių ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovus bei politinius oponentus jis retoriškai klausė, kaip tikėti uosto bendrojo plano kūrėjų kalbomis apie numatomą kompensavimo mechanizmą, jeigu institucija neturi užnugario – Seimo valios statyti tokį uostą ir įstatymu nustatytų procedūrų? Kaip tikėti Vyriausybės galiomis pastatyti milijardą kainuojantį išorinį uostą, jeigu valstybė nesugeba išspręsti vieno namo problemos?

Gyventojai, iš tarybos tribūnos pasisakę už išorinį uostą, taip pat žėrė priekaištų valstybei. Jie irgi apeliavo į SGD terminalą, kuris atsirado uosto gilumoje, kaip teigta, laikinai, kol bus pastatytas uostas jūroje, nes ten jam ir geriausia. O miestą valdantiems liberalams priekaištavo, kad šie mato tik Melnragės gyventojus, pietinės dalies klaipėdiečiai tapo antrarūšiai.

Klaipėdos jūrinę bendruomenę žeidžia valdžios veiksmai, kuriais griaunami jūrinės valstybės pamatai ir teikiamos „dovanėlės“ profesinės Jūros šventės proga. Pernai skaudi žinia buvo Lietuvos jūrų laivininkystės bankrotas, šiemet – Lietuvos saugios laivybos administracijos naikinimas. Kapitonų klubas, pritariant kitoms asocijuotoms struktūroms, miesto tarybos posėdyje prašė Klaipėdos mero prisidėti prie akcijos ir per Jūros šventę vėliavas puošti juodais kaspinais.

Be jūros nebūtų pažangos

Tuo metu Nyderlandai, į kuriuos lygiuotis Klaipėdos liberalai nusitaikė dar prieš du dešimtmečius („Gyvensime kaip Amsterdame!“) ir kurie išgarsino savo valstybę didindami teritoriją pakrantės pelkių ir vandens plotais bei didžiausiu Europos uostu, yra viena tankiausiai gyvenamų šalių Senajame žemyne. Čia gyventojų sėkmingai gausėja be jokių specialių programų (2015 metais – beveik 17 milijonų). Ši valstybė jūrinės inžinerijos technologijas ir žinias eksportuoja į platųjį pasaulį, jos žemkasės, be kita ko, keliskart gilino Klaipėdos uostą.

Dabar olandai sumanė kurti didžiulę plūduriuojančią salą. Ji saugotų krantą nuo potvynių ir būtų miestas ant vandens, turintis turistinių objektų, parkų, uostų, vėjo ar bangų energijos jėgainių.

Kapitonų klubas, pritariant kitoms asocijuotoms struktūroms, miesto tarybos posėdyje prašė Klaipėdos mero prisidėti prie akcijos ir per Jūros šventę vėliavas puošti juodais kaspinais.

[CITATA]

Inžinieriai modeliuoja 3 kvadratinių kilometrų salą 1,5–2 kilometrų atstumu nuo kranto. Nyderlandų jūrinių tyrimų instituto (MARIN) atstovas tarptautinei naujienų agentūrai AFP nurodė, kad teritorijų stokojantys Šiaurės Europos miestai pareiškė susidomėjimą idėja ir norėtų erdvės rekreacijos objektams. „Plūduriuojantys uostai ar miestai – inovatyvus sprendimas, atspindintis olandų jūrinę tradiciją“, – pažymi MARIN. Nors pati idėja dar labai ankstyvos stadijos, salos modelis prieš savaitę pristatytas keliems potencialiems investuotojams.

Projektas, kurį žiniasklaida pavadino „erdve jūroje“ („Space at sea“), būtų įgyvendinamas bendradarbiaujant kelioms šalims. Manoma, kad ant milžiniškų platformų, pritvirtintų prie jūros dugno, pastatyti miestai yra žmonijos ateitis. MARIN studijai atlikti Europos Sąjunga skyrė 1,6 mln. eurų subsidiją. Techniškai salą įmanoma sukurti per 10–20 metų. Tai būtų priemonė siekiant švarios ateities ir panaudojant jūras bei vandenynus, užimančius 70 proc. Žemės rutulio ploto. „Gyvendami susispaudę olandai visada siekė kuo daugiau atkovoti žemės iš vandens ir buvo pionieriai šioje srityje“, – agentūra „Telegraaf“ cituoja MARIN direktorių Basą Buchnerį.

Olandų pavyzdžiu ateityje galėtų pasekti ir Lietuva, kurios gyventojai nepasidalija jūros pakrantės su pramone ir vis aiškinasi, ar Klaipėda yra uostamiestis, ar gyvenvietė prie jūros.