Povilas Gylys: visuomenėje trūksta diskusijų, ar Lietuvai verta stoti į euro zoną

Nepaisant euro zoną ištikusios krizės, Lietuvos viešojoje erdvėje šalies įstojimas į euro zoną ir toliau yra laikomas neabejotinai siektinu tikslu. Visuomenėje trūksta diskusijų, ar Lietuvai tikrai verta stengtis įstoti į euro zoną ir kokie to trūkumai, mano ekonomistas prof. Povilas Gylys.

"Mes vis stojam (į euro zoną - ELTA) ir niekaip neįstojam. Dabar ypatinga situacija - jeigu laivas plūduriuoja, o euro zona plūduriuoja, tai klausimas, ar ji plūduriuos, ar atgaus kapitonai vairavimo priemones, o gal pradės skęsti? Juk niekas iš rimtų analitikų to neatmeta. Nekarksėkim, bet neatmeta tokios galimybės, kad graikai po kelių mėnesių išeis, bus priversti išeiti. Mes šitoj šaly bijome tai net pasakyti, lietuviškoje erdvėje. Pasaulyje vyksta milžiniška diskusija, labai įdomi diskusija. Pamenat, jeigu laivas plūduriuoja, ir ypač jeigu skęsta, tai ką daro keleiviai? Jie ieško gelbėjimosi valčių, trapų ir taip toliau", - ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje "Ar reikalingas šiandien Lietuvai euras?" kalbėjo P. Gylys.

Jis pažymėjo, kad Lietuva neturėtų būti užtikrinta ir tuo, kad dabar euro zonoje esančios valstybės tikrai norės ją priimti į euro zoną. Pasak profesoriaus, euro zonos valstybės dabar turi daug problemų ir gali rimtai abejoti euro zonos plėtros nauda.

P. Gylio nuomone, dabar Lietuvos viešoji erdvė yra vienpusiška: joje dominuoja nuomonė, kad stojimas į euro zoną yra būtinas, bijoma kalbėti, kad valstybė gali vykdyti fiskalinę politiką, norima ekonominius klausimus palikti išimtinai ekonomistams. Jo teigimu, biudžeto deficito mažinimo kaip pagrindinio ekonomikos tikslo iškėlimas nėra vienintelis galimas kelias.

P. Gylys taip pat pažymėjo, kad euro zona turi didelių "konstrukcinių problemų", kurias pripažįsta ir Nobelio ekonomikos premijos laureatai.

"Euro zona iki galo nesukonstruota ta prasme, kad jeigu jau yra bendra ekonominė erdvė, tai nepakanka turėti techniškai monetarinę politiką, reikia turėti galingą fiskalinę politiką. Tam reikalingas labai aukštas integracijos laipsnis, mes turime jaustis tikrais europiečiais. Šita dalis negali būti sukonstruota per 2-3 mėnesius ar per 2-3 metus. Dabar, užuot galvoję integraciškai, mes galvojame, kur mes patekom? Kas su tuo laivu bus?", - sakė P. Gylys.

Apie tai, kad būtina diskutuoti dėl prisijungimo prie euro zonos naudos, kalbėjo ir socialinių mokslų daktarė Jolanta Solnyškinienė. Ji išsakė nuomonę, kad dabar prisijungti prie euro zonos būtų "pats netinkamiausias laikas".

"Jeigu skaičiuotume tuos pliusus minusus, kas iš to, ką laimėtume, įsivedę eurą, tai valdžia, Vyriausybė kažkuria prasme išloštų, kadangi sumažėtų skolos aptarnavimo išlaidos. Dar kažkokius dalinius laimėjimus patirtų. Bet ji taip pat turėtų prisiimti didžiulius socialinius kaštus, kurie neišvengiamai būtų dėl to, kad didžiulius nuostolius patirtų paprasti Lietuvos gyventojai", - svarstė J. Solnyškinienė.

J. Solnyškinienė taip pat akcentavo tai, kad kitose Europos valstybėse dėl euro zonos ateities vyksta aktyvios diskusijos.

"Vokietijoje, kuri iš tikrųjų didžiausią įnašą įneša, vyksta diskusijos, kad gal reikia atsisakyti euro ir grįžti prie markės. Viešojoje erdvėje diskutuoja ne tik paprasti gyventojai, bet ir politikai. Faktas, kad Europos Sąjunga kaip struktūra ir euro zonos šalys išgyvena jau ideologinę krizę, vyksta debatai apie jos fizinį išlikimą", - teigė socialinių mokslų daktarė.

Tuo tarpu "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigė, kad nors Lietuva į euro zoną kol kas nėra kviečiama, Mastrichto kriterijų atitikimas, visų pirma, naudingas jai pačiai, nes tai užtikrina valstybės finansinį stabilumą. Taip pat ekonomistas priminė, kad Lietuva įsivesti eurą įsipareigojo stodama į ES.

"Diskusija visais klausimais turi vykti, ji negali būti kažkieno kategoriškai nutraukiama ir sustabdoma, bet šita diskusija jau vyko prieš 2004 m. Atsiminkime vieną dalyką: buvo referendumas, dauguma šalies gyventojų sutiko stoti į Europos Sąjungą. Sutikdami stoti į Europos Sąjungą, Lietuvos gyventojai sutiko ir su tuo, kad Lietuva turės įsivesti eurą. Išlygų nėra palikta", - sakė N. Mačiulis.

Jis pripažino, kad diskusijos dėl euro zonos ateities vyksta, bet tikimybė, kad ji žlugs, yra minimali.

"Rizika yra padidėjusi. Yra didelė rizika, kad Graikija turės išstoti iš euro zonos dėl mokesčių vengimo ir nesugebėjimo įgyvendinti struktūrinių reformų. Bet euro zona, kaip tokia, lieka, ir euras lieka. (...) Nesuklyskite, yra diskusijos apie tai, kokia turi būti euro zona, kaip reikia ją išgelbėti, kokios turi būti naujos institucijos, bet sakyti, kad štai nebus euro, taip, tikimybė yra, bet tai labai maža tikimybė", - užtikrino N. Mačiulis.

Taip pat "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas tvirtino, kad Lietuva dėl to, kad turi veikiantį valiutų valdybos modelį, savos pinigų politikos negali turėti.

"Pinigų politikos Lietuva kaip ir neturi didelės tokios. Tam tikras priemones šiokias tokias turi, bet iš principo nei pinigų kiekio rinkoje, nei palūkanų normų veikti Lietuvos bankas negali. Už tai gaunamas kainų stabilumas ir valiutos stabilumas. Išsaugoma pinigų perkamoji galia", - kalbėjo N. Mačiulis.

Ekonomisto nuomone, dabar atsisakyti valiutų valdybos modelio Lietuva negali: apie tai buvo galima diskutuoti po Nepriklausomybės atkūrimo, kai modelis buvo kuriamas, bet esamoje padėtyje valiutų valdybos modelis yra stabilumo garantas.

Be to, N. Mačiulis tvirtino, kad nors Lenkijai zloto devalvavimas atnešė naudos, Lietuvai tai jokiu būdu nebūtų naudinga. Lietuvos ekonomika yra labai atvira, daug kas importuojama, ir lito devalvavimas sukeltų staigų kainų šuolį.

"Socialinė devalvacijos nauda yra labai abejotina. Jeigu nuvertinama valiuta, spausdinama nacionalinė valiuta, bet tuo pačiu metu pakyla kainos, tai tik panaikinamas stabilumas, dingsta patrauklumas šalies investuotojams, sunaikinamos ne tik santaupos, bet ir gyventojų perkamoji galia" , - dėstė N. Mačiulis.

Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje nevykdoma reali pinigų politika. Jis pažymėjo, kad Lietuva nuo euro yra priklausoma jau dabar.

"Iš tikrųjų mes eurą jau turim. Litas yra pririštas prie euro. Reikia pasakyti žmonėms, kaip Lietuvoje atsiranda litas: pirma, mes turime iš kažkur gauti eurą, dolerį ar kažkurią kitą iš penkių rezervinių valiutų ir tik po to emituoti litus. O kas yra tie, kurie emituoja tuos svarus sterlingus ir eurus su doleriais? Iš kur jie gauna? Mes, kad gautume, tai turime kažką parduoti ir uždirbti. O jie tiesiog iš oro spausdina. Ką puikiai pademonstravo Europos centrinis bankas, gruodžio ir sausio mėnesiais iš oro pagaminęs vieną trilijoną eurų", - kalbėjo R. Paulauskas.

Jo teigimu, egzistuoja tam tikri dvigubi standartai - Europos centrinis bankas turi galimybę emituoti pinigus, ir tai padeda išsilaikyti Europos Sąjungai, tačiau valstybės narės to daryti negali ir taip klimpsta į skolas. Jis priminė, kad skolinimasis tarptautinėse finansų rinkose, o ne iš savo valstybės centrinio banko, atsirado tik XX a. 8-ajame dešimtmetyje, ir teigė, kad būtent tai sudarė sąlygas "į skolą" suklestėti daugelio dabar turtingų valstybių ekonomikai.

R. Paulausko manymu, teiginys, kad buvimas euro zonoje stabilizuoja ekonomiką, yra klaidingas.

"Labai gerai būtų, jeigu euras būtų kaip stabilizacijos priemonė. Bet jei per du mėnesius emituojamas trilijonas eurų, tai atitinkamai visa euro zona patiria infliaciją. Stabilumo nėra euro zonoje. Infliacija vyksta, tiesiog pinigai nepatenka į buitinę rinką" , - pabrėžė R. Paulauskas.

Signataras taip pat išsakė abejones, ar tokios Europos Sąjungos valstybės kaip Vokietija gali laikytis kovo 2 d. pasirašytos Europos fiskalinės drausmės sutarties. Jis priminė, kad Vakarų Europa yra pripratusi prie prabangaus gyvenimo, ir net nedidelis taupymas jau sukelia didelius socialinius neramumus, ir akcentavo, kad kitomis valstybėmis aklai pasitikėti negalima.

"Europos centrinio banko sprendimas padidinti pinigų kiekį rinkoje yra precedento neturintis. (...) Tokia politika, aišku, rodo, kad situacija yra itin įtempta, bandoma stabilizuoti ir išvengti didžiulės sisteminės finansų krizės. Tokią politiką galima pateisinti tik su viena išlyga - būtina aiški strategija, kaip tas perteklinis pinigų kiekis bus išimtas iš rinkos", - kalbėjo N. Mačiulis.

Jis pripažino, kad valstybių politika, kuomet nuolat skolinamasi finansinėse rinkose ir gyvenama išlaidžiai, yra "ydinga", ir kad tai, jog valstybės nebuvo linkusios laikytis Europos stabilumo pakto, didele dalimi prisidėjo prie euro zonos problemų, tačiau, jo nuomone, Fiskalinės drausmės sutartis yra iš esmės kitoks dokumentas, kadangi jame numatyta sutartį pažeidžiančių valstybių atsakomybė - Europos Teisingumo Teismas gali skirti dideles baudas.

"Stabilumo ir augimo pakte nebuvo automatinių mechanizmų, kurie nubaustų Vokietiją, Prancūziją, Graikiją, todėl beveik visos valstybės ir nesilaikė pakto. Fiskalinė skirtis tuo ir skirtinga - ten yra automatiniai mechanizmai. (...) Šitas instrumentas sukurtas tam, kad valstybės nebedidintų skolų", - sakė N. Mačiulis.