Povilas Gylys: Laimė gyventi be euro

Slovakijos, turėsiančios prisidėti milijardais eurų prie Graikijos gelbėjimo, pavyzdys puikiai įrodo, ko Lietuva išvengė, neįstodama į euro zoną. Profesorius ekonomistas Povilas GYLYS tikisi, kad bent jau šis atvejis mūsų politikams atvers akis ir jie nebetemps Lietuvos į euro zonos projektą, kuris artimiausiu metu gali žlugti.

- Slovakija vis dėlto bus priversta mokėti už Graikijos klaidas ar net piktybines finansines aferas. Kodėl euro zonoje taikoma kolektyvinė atsakomybė?

- Kolektyvinė atsakomybė tokiame projekte kaip euro zona yra natūralus dalykas. Jį galima palyginti su tradicine šeima. Šeimoje yra kolektyvinė atsakomybė, atsakomybė vieno už kitus: pavyzdžiui, tėvų už vaikus. Kažkas panašaus yra ir čia. Tačiau klausimas, ar euro zona, šita piniginė šeima, protingai sukurta bendrai tvarkyti pinigų cirkuliaciją. Daug kas sako, kad šis šeimyninis projektas nuo pat pradžių turėjo daug trūkumų. Dabar už tuos trūkumus reikia mokėti. Problema yra ta, kad euro zonos kūrėjai turėtų jausti didžiausią atsakomybę, bet jos nejaučia.

- Kokių trūkumų nuo pat pradžių turėjo euro zonos projektas?

- Projektas kuriamas vogčiomis. Anglai turi terminą, kuris, išvertus į lietuvių kalbą, skambėtų kaip „valdymas vogčiomis“, „valdymas užtemdant“. Pinigų sistema negali normaliai veikti, jei greta nėra fiskalinės politikos arba, kitaip sakant, kai nėra centralizuotų europinių finansų. Tačiau tautos to nelabai žino. Bendra ekonominė sistema turi keletą parametrų. Bene svarbiausias iš jų yra bendras centrinis bankas ir bendra fiskalinė politika, mokesčių ir išlaidų politika. Europa tada turėtų būti federacija arba bent jau konfederacija.

Nėra pakankamų bendrų lėšų. Štai net Lietuvoje 30 proc. BVP yra perskirstoma per šalies biudžetą. Šiuolaikinės ES biudžetas yra vos 1 proc. BVP. Yra didelis demokratijos deficitas, žmonės nelabai orientuojasi, kas vyksta. O jei jau žmonės sąmoningai pasiryžta santuokai, tai turi ir prisiimti atsakomybę. Problema ta, kad santuokos dalyviams santuokos esmė nėra suprantama.

- Jei Slovakija būtų nusprendusi neprisidėti prie Graikijos gelbėjimo, jos būtų laukusios sankcijos?

- Tai būtų labai rimta. Bent formalaus Slovakijos pritarimo reikėjo. Kitaip tariant, arba skiriamės, arba gyvename. Būtų vykęs politinis skilimas. Tada finansų rinkų panika būtų dar labiau padidėjusi, Graikijos skolos palūkanos augtų drastiškai ir rizika, kad euro zona sugriūtų, būtų dar didesnė.

- Jei Lietuva būtų euro zonos narė, ji taip pat būtų privalėjusi mokėti už kitų klaidas milijardus litų?

- Be abejo, juk visi prisidėjo. 17 šalių turi bent formaliai prisidėti.

- Iš kur Lietuvai, kuriai pačiai nepavyksta subalansuoti savo biudžeto ir velkasi milžiniškos skolos, reikėtų traukti milijardus?

- Aš labiau mėgstu kalbėti apie tai, kodėl iki šiol dar šnekame apie stojimą į euro zoną. Vėl taip pat, kaip ir kitos šalys: vogčiomis, užtemdant, žmonėms nesuvokiant, kas čia vyksta, mes vis dar kalbame, kad mes stojame 2014 metais. Nėra jokios politinės diskusijos šiuo klausimu. Tai ar mums verta tokią santuoką sudaryti? Niekas neužduoda tokio klausimo.

- Po Slovakijos pavyzdžio gal bent jau kils diskusijos, ar iš tikrųjų euro įsivedimo perspektyva tokia viliojanti? Juk Lietuvai tokiu atveju galbūt teks gelbėti ir Portugaliją, Ispaniją ar kitas daug turtingesnes valstybes.

- Aš bandau pajudinti šį reikalą, tačiau niekas manęs negirdi. Ar mums dabar svarbiausia yra įstoti į tą zoną? Juk svarbiausia dabar atgaivinti ekonomiką, kovoti su nedarbu. Mes kovojame su biudžeto deficitu dėl euro įsivedimo, bet dėl to ekonomikos atsigavimo galimybės mažėja. Ir nedarbo problemos tokiu būdu neišspręsime. Štai kur turi būti svarbiausias klausimas, o ne euro įsivedimas.

- Lietuvai būtų tekę irgi paaukoti ne vieną milijardą litų Graikijai. Gal bent toks faktas mūsų politikams atvers akis?

- Jei ne tik „Respublika“, bet ir visa žiniasklaida prisidėtų atveriant akis, pagaliau gal kas nors tai ir suvoktų. Bet dabar elitas vengia šitos temos. Niekaip nepavyksta pramušti tylos sienos.

- Net su akademiniu sluoksniu niekas nesikonsultuoja?

- Niekas nesitaria. Jie įsivaizduoja žinantys viską geriau.

- Slovakų valdžia bent jau iš pradžių parodė stuburą ir priešinosi tam, kad neturtinga valstybė verčiama padėti Graikijai. Ar Lietuvos valdžia irgi būtų buvusi tokia principinga?

- Čia jau yra spekuliacijos, spėliojimai. Bet, turint omenyje mūsų nuolankumą, ko gero, būtume sutikę be jokių diskusijų, pasipriešinimo. Šiandien mes galime džiaugtis, kad nesame euro zonos narė ir esame iš dalies laisvi. Ne tik dėl to, kad įnašo Graikijai nereikia mokėti. Mes galime vykdyti savarankišką politiką. Bet mes tuo nesinaudojame.