Povilas Gylys: Europos pražūtis - euras

Profesorius Povilas GYLYS sako, kad dabartinė politikų karta iš viso neišmano makroekonomikos, todėl, nepasikeitus požiūriui, gerai negyvensime ir 2030-aisiais. „Respublika“ kalbina profesorių apie tai, kas darosi Europoje ir kaip tai atsilieps Lietuvai.

- Premjeras Andrius Kubilius sako, kad įšaldžius atlyginimus bus stabilizuoti valstybės finansai. O ar nebus atvirkščiai? Dar neemigravę žmonės, netekę vilties gauti didesnes pajamas, emigruos, sumažės mokesčių mokėtojų, nepadidėjus žmonių perkamajai galiai vidaus rinka negalės atsigauti ir krizė užsitęs, socialinėms išmokoms ir toliau reikės milijardų litų ir t.t.

- Čia yra tradicinis mūsų elito požiūris: jei yra sunku, visa našta sukraunama tiems, kam ir taip sunkiausia. Visų pirma - perkamoji galia ne padidės, o dėl infliacijos net ir sumažės. Perkamoji galia yra naudinga ne tik žmogui individualiai. Atsiranda makroekonominė nauda, kurios Lietuvos elitas nesupranta. Perkamosios galios augimo sulaikymas, ypač esant neaiškiai eksporto rinkų padėčiai, yra vienas iš svarbiausių neigiamų veiksnių.

Kaip visada, mes paimame mažą dalį ir manome, kad sprendžiame visumos problemą. O svarbiausia - sprendžiame ją silpnųjų sąskaita. Niekaip neatsigręžiama į tuos, kurie galėtų prisidėti prie valstybės išlaikymo. Niekas taip ir nesureagavo į mano pasiūlymą, pavyzdžiui, peržiūrėti, mano galva, antikonstitucinį ir neracionalų antros pensijų pakopos egzistavimą. Tai yra didžiuliai pinigai. Svarstykime: galbūt P.Gylys yra neteisus. Bet nėra net svarstymo, ar jis nėra antikonstitucinis.

- Kodėl, jūsų nuomone, jis - antikonstitucinis?

- Kai valstybė surenka mokesčius į „Sodrą“, jie yra viešieji finansai. O viešieji finansai yra skirti bendriems viešiems nacionaliniams klausimams. Šiuo atveju - socialinei apsaugai. Bet kai pinigai iš „Sodros“ nudrenuojami atgal į privatų sektorių neviešiems klausimams spręsti, kai vėl privatizuojami, kyla klausimas, kam mes „Sodrai“ mokame mokesčius. Jei į biudžetą surenkame mokesčius ir pasamdome privačią firmą, kad ji tiltą pastatytų, kelią nutiestų - viskas gerai, nes mes gauname viešą gėrybę - kelią, tiltą ar panašiai. Bet kai surinktus mokesčius atiduodame į privačius fondus, o šie - į privataus žmogaus rankas, tai kyla klausimas, kam mes šį finansinį zigzagą darome? Kam surenkame visiems reikalams ir atiduodame privatiems?

- Pensijas žadama kitais metais grąžinti į ikikrizinį lygį. Vis dėlto ar jų sumažinimas nebuvo klaida, turint omenyje, kad dėl sumažėjusių pajamų dalis senjorų buvo priversti kreiptis dėl socialinių pašalpų, kompensacijų? Vienoje vietoje sutaupėme, kitoje - išleidome ir dar pamynėme žmonių orumą, priversdami juos ištiesti ranką. O ir ta pati perkamoji galia nukentėjo.

- Turėtų galioti teisingumo principas. Visą gyvenimą dirbę žmonės nusipelnė teisės į oresnę senatvę. Aš nemanau, kad perskaičiavę visus savo nacionalinius išteklius mes negalėjome palaikyti tokio lygio pensijų. Neteisingumas yra viešoji blogybė, kuri yra kultivuojama viso politinio elito. Ne tik apie konservatorius kalbu.

Kiekvienas studentas žino, kas yra automatiniai stabilizatoriai makroekonomikoje. Pavyzdžiui, pensija ar socialinė pašalpa, be socialinės misijos (žmogui leidžiama išgyventi), atlieka ir perkamosios galios palaikymo funkciją. Pavyzdžiui, Vokietijoje automatiniai stabilizatoriai veikia puikiai. Bedarbių padaugėjo - valstybė iškart jiems moka pašalpas. Tada bedarbiai vis tiek turi perkamąją galią, kad ir mažesnę. Taip palaikoma visuomeninė verslo ir visos ekonomikos paklausa. Šaliai nuo to geriau. Ekonomika dėl to nestabdoma, atsiranda daugiau darbo. Tada bedarbių sumažėja - pašalpų yra mažiau. Ekonomika atsigauna ir pradeda veikti nekriziniu režimu.

Tai yra elementarūs dalykai. Bet bėda ta, kad visa dabartinė politikų karta niekada nesimokė modernios makroekonomikos. O aš niekaip negaliu įsisiūlyti jiems paskaityti tokių paskaitų. Dabartiniai politikai - labai įžeidūs žmonės. Galvoja: mes taip aukštai stovime, viską ir taip suprantame.

- Panašu į paradoksą - taupydami išleidome daugiau, nei būtume išleidę netaupę.

- Net ir grynai matematiškai skaičiuojant, atmetus tai, kad, sustabdžius perkamosios galios augimą, stabdomas biudžeto surinkimas per PVM ir panašiai, vargu ar dėl karpymo sutaupėme tiek, kiek dėl to karpymo išleidome socialinei paramai. O juk dar ir visa biurokratija kainuoja: išmokų apskaičiavimas, dokumentų pateikimas ir t.t. Jei nebūtų buvę tokių karpymų - viskas būtų kaip ir seniau. Įsivaizduojate, kokio dydžio yra tos administracinės išlaidos?

Beje, ką duoda tos vadinamosios taupymo priemonės? Pasižiūrėkime į Graikijos pavyzdį. Praėjusią savaitę pranešta, kad BVP krito 6,6 proc. Daugiausia dėl taupymo. Ekonomikos klasikas Džonas Meinardas Keinsas (John Maynard Keynes), jei būtų gyvas ir matytų, kas darosi, pašiurptų. Nes tos visos taupymo priemonės tik blogina Graikijos padėtį. Tas pats yra ir su Lietuva. Jei mes turėtume panoraminį makroekonominį mąstymą, daug ką pamatytume ir darytume kitaip. Juo labiau kad dar nesame euro zonoje ir turime daugiau laisvės.

- Ar euro zona iš viso išliktų, jei būtų pasielgta taip, kaip ragina garsus pasaulio spekuliantas Džordžas Sorošas (George Soros) - išmesti iš jos ekonomiškai silpnesnes valstybes?

- Visi scenarijai yra labai liūdni. Išlikimo scenarijus kainuotų labai brangiai, ypač išsivysčiusioms šalims Europos centre ir šiaurėje. Iširimo scenarijus irgi labai brangus. Įsivaizduokite, kiek kainuotų išeiti iš pinigų sistemos. Aš vis prisimenu, kaip mes išėjome iš rublio sistemos. Lietuvai dar kiek geriau, nes nepriklausome sistemai, bet litas vis tiek susietas su euru. Todėl reikia grįžti prie klausimo, kodėl buvęs premjeras Adolfas Šleževičius taip užsispyrė ir keliems ekonomistams, pirmiausiai man ir Juliui Veselkai, nepavyko jo įtikinti to nedaryti. Dabar dėl to turime problemų.

Bet mums priimti sprendimus vis tiek yra lengviau negu Graikijai. Nes jų pinigų erdvė visiškai eurorizuota. Įsivaizduokite, kas būtų, jei graikai sužinotų, kad grįžta prie drachmos... Beje, jei būtų grįžta prie drachmos, ji iškart būtų devalvuota. Tik Lietuvoje devalvacija yra baisus žodis. O visi pasaulio ekspertai sako, kad logiškiausia visoms Pietų Europos šalims būtų grįžti į monetarinį savarankiškumą ir devalvuoti savą valiutą. Taip būtų atkurtas savos šalies eksportinis konkurencingumas.

- Lietuvos planai taip toli nesiekia. Tačiau ketiname 2030-aisiais tapti regiono lydere...

- Naujieji Vasiukai ir panašūs projektai Lietuvoje populiarūs. Tačiau atsispiriant nuo šios datos, matant, kaip elitas mąsto, jokia lyderystė neįmanoma, nes nėra jokios realios koncepcijos, jokių pamatų. Nebent šitoje kritinėje situacijoje pradėsime mąstyti blaiviai, pradėsime ieškoti tikrų išeičių. Nors visos jos nelengvos, bet 20 ar 25 metai yra didelis laiko tarpas norint ką nors padaryti. Bet esant dabartinei pozicijai viskas labai panašu į komunizmo pastatymo programą. Esu ją išstudijavęs. Labai panašu.

- Susidaro įspūdis, kad mūsų tikslas - gyventi tik šia diena, duoti žmonėms šią konkrečią dieną pavalgyti, nesirūpinant, ką jie valgys ateityje, skolinamės tik einamosioms išlaidoms, betikslėms komandiruotėms, valdininkų priedams prie algų, tačiau neinvestuojame į švietimą, mokslą, kuris duotų grąžą ateityje...

- Apie kokias investicijas į mokslą galima kalbėti, jei docentas, 20 metų išdirbęs ir neturintis projektų, gauna 2 tūkst. litų? Rašė disertaciją, kol tapo daktaru, 10 metų rašė darbą. Ir mes mokame jam 2 tūkst. litų, o klausiame, kodėl Vilniaus universitetas nepralenkia Harvardo. Ten važiuoja gabiausi kinai, japonai, europiečiai. Antra - jų biudžetas siekia 40 mlrd. dolerių. Jaučiate skirtumą? Vilniaus universiteto biudžetas su uždirbtom lėšom - 250 mln. litų. Aišku, ne vien pinigai viską reiškia. Bet jie vis tiek reiškia. Jei mes negalime gabiam žmogui mokėti jo orumą nežeminančio atlygio, apie kokį universiteto suklestėjimą, apie kokią ateitį galime šnekėti? Gėda klausytis ministro ir visų kitų. O mokslinis potencialas būtinas normaliai šalies ateičiai užtikrinti.