Pieno „upės“ prasideda veislininkystėje

UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ Klaipėdos skyriaus vadovė Janina Grikšienė, 40 metų dirbanti veislininkystės srityje, yra liudytoja, kaip nepriklausomybės laikotarpiu kūrėsi ūkininkai, daugėjo pieno ūkių Klaipėdos, taip pat Kretingos rajonuose. Mūsų rajone per 20 metų jie stambėjo – nuo 500 bandų sumažėjo iki 135. Kaupdami savo žinias ūkininkai, padedant veislininkystės specialistams, stengėsi suformuoti produktyvias bandas. Prognozuojama, jog konkurencinėje kovoje išsilaikys tik stambieji ūkininkai ir pažangiai dirbančios žemės ūkio bendrovės.

Apie pieno ūkių kontrolės svarbą kalbėjomės su J. Grikšiene.

– Nuo ko prasideda didžiosios pieno „upės“?

– Veislininkystė prasideda nuo teisingos pirminės apskaitos tvarkymo. Apskaita – nuo ženklinimo ir taip toliau. Norint suformuoti produktyvią bandą, reikia kryptingai dirbti veislininkystės srityje. Klaipėdos rajone dirba 7 kontrolės asistentai, kurie kas mėnesį vidutiniškai aplanko po 16 kontroliuojamų kiemų – bandų. Kontrolės asistentas, sėklintojas, veterinarijos gydytojas ginekologas – žemiausioji grandis veislininkystėje, bet jie nuolat šalia ūkininko ir nuo jų sąžiningo darbo prasideda didžiosios pieno „upės“. Anuomet, kai tik pradėjome sudaryti sutartis dėl kontrolės vykdymo, vienas vyresnės kartos ūkininkas pasakė: „Lietuvos laikais kontrolės asistentas buvo antras žmogus po kunigo.“

– Veislininkystės srityje dirbate nuo to laiko, kai baigėte zootechnikos mokslus. Neseniai pažymėjote svarią asmeninę sukaktį. Kokių pokyčių įvyko pastaraisiais dešimtmečiais pieno gamybos versle?

– Labai sujaudino, kai jubiliejaus dieną į mano kabinetą sugužėjo didžiulis būrys rajono ūkininkų, pasveikinusių gražiausiais žodžiais. Ant atviruko jie nuoširdžiai pasirašė: „Jūsų ūkininkai“. Veislininkystėje dirbu 40 metų. Stebiu: užaugo jaunoji ūkininkų karta. Su jais dirbame nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Prieš 20 metų kontroliavome 500 ūkininkų kiemų. Tuomet buvo smulkios bandos – 1–20 karvių, o šiemet tik 135, bandose – nuo 1 iki 200 ir daugiau karvių. Jų sumažėjo, tačiau kontroliuojamųjų skaičius stabilus: šiuo metu per 3 tūkst. Tai reiškia, kad bandos stambėja.

Stambiausio pieno ūkio savininkas Romas Liaudanskas Bruzdeilynų kaime laiko 220 melžiamų karvių. Šis jūreiviškai drąsus ūkininkas pirmasis rajone pradėjo laikyti palaidus gyvulius tvarte, melžti melžimo aikštelėje. Kiškėnų kaime ūkininkaujantis Vilius Žiogas verslą pradėjo nuo trijų karvių. Mama Valerija Birutė Žiogienė tuomet atėjo prašyti, kad kontroliuotume jas. Paklausus, kodėl, atsakė, jog liepęs sūnus. Dabar šių ūkininkų bandoje – 150 karvių. Tai vienintelė rajone banda, kurioje yra Lietuvos juodmargės ir senojo genotipo juodmargės. V. Žiogas stengiasi išsaugoti senąją lietuvišką veislę. Šios karvės vertinamos užsienyje.

– Kokie veislininkystės pasiekimai rajono pieno ūkiuose?

– Melžiamų karvių produktyvumas didėja, bet reikia daug išmanyti, kad pasiektum maksimalų produktyvumą. 2000-aisiais per metus iš karvės vidutiniškai primelžta po 5 tonas, o 2011 m. – 6 t pieno. Iki 2011 m. pagal produktyvumą pirmavo V. B. Žiogienės ūkis: iš karvės per metus vidutiniškai primelžė po 8 tonas pieno. Tačiau mokslinį laipsnį apsigynęs V. Žiogas pakeitė požiūrį: reikia tausoti gyvulius, kad jie kuo ilgiau būtų produktyvesni, todėl sumažino pieningumą.

Šiemet produktyviausia Peskojų kaime ūkininkaujančio Manfredo Skroblio banda: vidutinis primilžis – 8 081 kg. Šalpėniškio Alvydo Bočkaus bandos produktyvumas – 8 061 kg, Irenos Lachaj iš Kapstatų kaimo – 7 952 kg, endriejaviškio Andriaus Vainiaus – 7 150 kg. Rajono ūkininkai labai domisi gyvulių produktyvumo kontrolės duomenimis. Kontroliuojamose bandose kas mėnesį atliekamas pieno tyrimas parodo ne tik jo kokybę, bet ir gyvulio ligas.

Pieno gamyba – labai sunkus verslas. Joje smulkmenų nėra. Tai sudėtinga, darni, gerai organizuota, reikalaujanti gero pasiruošimo žinių gamybos technologija. Svarbiausi veiksniai – pašarų gamyba, šėrimas, selekcija, apskaita.

– Minėjote, kad kontroliuojate ne tik stambius pieno ūkius, bet ir smulkiuosius. Kodėl?

– Smulkių ūkių savininkai – vyresni žmonės – nuo 50 metų. Mes seniai su jais dirbame. Ir sumažinę bandas iki 2–3 karvių, tebesinaudoja mūsų paslaugomis. Jie nori žinoti pieno kokybę, nes parduoda kaimynui ar veža į turgų. Beje, daugiausia smulkių ūkininkų yra Priekulės seniūnijoje. Jie veža pieną į Dituvos turgelį. Kiti parduoda Gargždų ar Klaipėdos turguose.

Taigi ūkininkams svarbu, koks baltymų kiekis piene: kuo jų daugiau, tuo geresnė kokybė. Kartais sako, kad nerūgsta pienas. Vadinasi, jame nėra baltymų, o jeigu surūgęs tvirtas – didelis jų kiekis. Sako, skanus pienas – vadinasi, yra reikiamas laktozės, tai yra pieno cukraus kiekis.

Be to, mes tvarkome gyvulių pirminę apskaitą, ženkliname gyvulius bei kita. Taigi ūkininkams sumažėja rūpesčių. Kas mėnesį juos aplankantys kontrolės asistentai padeda išspręsti problemas. Smulkių pieno ūkių rajone mažėja: šiemet iš rinkos išėjo 16, kurių bandose buvo 1–10 karvių. Vyresnio amžiaus ūkininkai dėl suprastėjusios sveikatos atsisako gyvulių. Beje, norintieji pirkti karvę turėtų duomenų bazėje pasidomėti ja – kontroliuojamų ūkių savininkai kas mėnesį gauna informaciją apie savo gyvulius.

– Kokia pieno ūkių ateitis?

– Būkime realistai – Lietuvoje aštrią konkurencinę kovą atlaikys tik stambieji ūkininkai ir pažangiai dirbančios žemės ūkio bendrovės. Per artimiausius 3–5 metus bandų produktyvumas turės pasiekti ne mažiau kaip 7 000–7 500 kg pieno iš karvės per metus, o vidutinis bandų dydis – 30–50 karvių. Tai ne utopija, o būtinybė išlikti.

Karvių bandų skaičius Klaipėdos rajone šiemet: nuo 1–5 karvių – 37, 6–10 karvių – 22 bandos, 11–20 – 24 bandos, 21–50 – 15 bandų, 51–100 – 12 bandų, 101 ir daugiau – 3 bandos.