Pienas nebereikalingas

- Jau visą mėnesį važinėjate per Lietuvą, susitinkate su žemdirbiais. Kokias problemas ūkininkai kelia? Kuo gyvena Lietuva?

- Žmonės nerimauja dėl ateities. Neaišku, kokios kainos bus, kaip jiems atsilieps Rusijos krizė, afrikinis kiaulių maras, pieno kvotų panaikinimas. Žmonės nerimauja, kas bus, jeigu kiaulių maras pasklis po visą Lietuvą, ar jis nepaveiks grūdų, galvijų eksporto. Jau yra signalų, kad olandai nelabai nori pirkti veršiukų iš tų rajonų, kur paskelbtas kiaulių maras. Maisto ir veterinarijos tarnybą jau pasiekė užklausimai iš kai kurių Azijos šalių, ar grūdai nėra iš kiaulių maro užkrėstos zonos. Gali būti, kad maras gali būti pritaikytas nesąžiningai konkurencijai tarp grūdų eksporto firmų. Maras ir grūdai galbūt nėra tiesiogiai susiję, bet problemos motyvacijai pagrindo yra. Labiausiai pieno gamintojus šiuo metu pjauna pieno supirkimo kainos. Suomiai sako, jiems blogai, tegauna už pieną 37 euro centus, ką sakyti mūsų ūkininkams, begaunantiems 11 euro centų?

- Kodėl tie skirtumai tokie dideli?

- Šito reikėtų klausti perdirbėjų. Pas mūsų kaimynus lenkus parduotuvėse pieno produktų kainos mažesnės negu pas mus. Sutikime, ten ir PVM 5-7 procentai, tačiau atėmus PVM skirtumą ne tik pieno kaina mažesnė, bet ir perdirbimo įmonės pieno gamintojams moka kur kas daugiau. Kaip tai suprasti? Mūsų įmonės yra labai modernios. Palyginti, kiek Europos pinigų modernizacijai gavo perdirbėjai ir ūkininkai, skirtumas kaip tarp dangaus ir žemės.

Sako, Lietuvoje gaminama per daug pieno, bet iš tikrųjų tas perteklinis pienas, kuris skirtas eksportui, sudaro apie 10 procentų. Dar apie 30 procentų įsivežama iš Latvijos ir Estijos. Klausimas, jeigu tas 10 proc. išpilama lauk, kainos tiek negalėjo nukristi, nes vidaus rinkoje pieno produktų kaina per 2014 metus nekito.

- Ar pieno supirkimo kainos dar gali kristi?

- Gali būti ir taip, kad perdirbėjai priimdami pieną dar pareikalaus, kad ūkininkai primokėtų (juokiasi). Iš tiesų jeigu taip toliau tęsis, po metų perdirbėjai turės pieną iš kažkur atsivežti arba sužlugti. Kadaise linų augintojai rėkė, kad per mažos kainos ir per mažos subsidijos, kad nebeaugins. Perdirbėjai pūtėsi - jokių problemų, neauginkite, žaliavos atsivešime iš Baltarusijos, Prancūzijos, Kinijos. Bet neatsivežė. Ūkininkai turėjo nuostolių, bet nežlugo, persiorientavo auginti grūdus, runkelius, o įmonės išnyko. Tas pats gali atsitikti ir pieno perdirbėjams. Godumas juos pačius sunaikins.

- Žemdirbiai visada grasindavo, kad imsis priemonių, piketuos, blokuos kelius, bet nematėme nei tų didelių blokadų, nei maištų. Trūksta vienybės?

- Vienybės gal netrūktų, kaltas yra mūsų valdžios požiūris. Tokia pati situacija buvo 2003-2004 metais. Kainos buvo tiek nukritusios kaip dabar. Ūkininkams nieko kito neliko, kaip blokuoti kelius. Aš taip stovėjau Jakų žiede prie Klaipėdos. Tada visi rėkė, kokie ūkininkai nevidonai, du ūkininkai buvo nuteisti. Nors Strasbūro teismas juos ir išteisino, bet mūsų vyriausybė vėl padavė į teismą ir niekas nesibaigė.