Pervertinus sklypus rinkos kainomis, gyventojai ir verslininkai griebiasi už galvų

„Registrų centras turi pakankamai duomenų, kokiomis vertėmis yra parduodama žemė skirtinguose regionuose. Tuo remdamiesi jie sudaro verčių žemėlapius, ir kiekvienas žemės sklypas yra įvertinamas pagal tai, kaip jis būtų parduodamas rinkoje, ir nuo tos vertės yra skaičiuojamas mokestis“, – sako vyresnioji „Sorainen“ teisininkė Saulė Dagilytė.

„Lietuva nieko naujo neišrado. Daugelyje šalių yra mokestis būtent nuo žemes vertės. Pliusas tas, kad tai suteikia savivaldai daugiau teisių disponuojant žeme – ne tik formalių, bet ir juridinių teisių, kurios lemia ir finansinius pliusus“, – teigia Seimo narys, buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Anot S. Dagilytės, tikrai yra vietovių, kur žemės vertė išaugo dešimtimis ir keliolika kartų: „Daug kam padidėjo bazė, nuo kurios skaičiuojamas mokestis“.

Į šią grupę pateko ir Vladas Šipelis, gyvenantis Panevėžio mieste. Vyrui priklauso 13 žemės ūkio paskirties hektarų, kurie visi yra Panevėžio miesto teritorijoje.

„Žemės ūkio paskirties žemė pabrango – vietoj 28 tūkst. litų tapo 714 tūkst. litų, bet į ją nieko nebuvo įdėta. Kai ji buvo grąžinta, jos vertė buvo 28 tūkst. litų., ir nuo to pradėjo skaičiuoti mokesčius. Mes seniau mokėdavome 200 litų už tą žemę, po to buvo padaryti kadastriniai matavimai, ir ji pabrango iki 500 litų. O dabar tas žemės mokestis bus 3070 litų“, – sako V. Šipelis.

VMI Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja Alina Gaudutytė sako, kad jei žmogus nesutinka su žemės verte, reikia kreiptis į Registrų centrą.

„Jei vertė skiriasi nuo privataus vertintojo nustatytos vertės 20 procentų ir daugiau, tai mokestinė žemės vertė bus perskaičiuojama Registru centre, nes ten ir nustatoma pagrindinė mokestinė vertė masinio vertinimo būdu rinkos kaina. Gyventojas, kuris nesutinka su ta verte, kreipiasi į Registrų centrą ir pasako, kad jo netenkina nustatyta vertė ir jis nori, kad vertė butu nustatoma individualaus vertinimo būdu“, – sako A. Gaudutytė.

Anot S. Dagilytės, įstatymas numatė, kad bus atvejų, kai žemės vertė labai stipriai pakils.

„Yra numatytas 5 metų laikotarpis, per kurį yra išdėstomas tas vertės pakilimas, pavyzdžiui, jei žemės vertė buvo 100 litų, dabar tos žemės mokestinė vertė bus 1100 litų, tai tas tūkstančio litų pakilimas išdėstomas per 5 metus“, – aiškina vyresnioji „Sorainen“ teisininkė.

Žemės mokesčio įstatymas numato 0,01–4 proc. žemės mokesčio tarifą pagal žemės vertę, bet konkretų mokesčio dydį nustato kiekviena savivaldybė atskirai. Ji gali nustatyti skirtingus tarifus, atsižvelgdama į žemės paskirtį – ar žemė skirta gyvenamajai teritorijai, ar komercinei aplinkai, ar, pavyzdžiui, žemės ūkio produkcijai auginti.

„Iki šiol taikytas 1,5 proc. visoje Lietuvoje. Jis buvo pakeistas pagal tą pačią logiką kaip ir nekilnojamo turto mokestis ir padaryta taip, kad kiekviena savivaldybė savo nustatytose ribose gali nusistatyti tą mokesčio tarifą. Nustatytos ribos buvo nuo 0,01 iki 4 proc. Tai yra labai plačios ribos, turint omenyje, kad skirtumas yra net 4 procentai“, – tikina S. Dagilytė.

Pasak K. Starkevičiaus, daugelis oponentų sako, kad savivaldybėmis nepasitiki ir mano, kad jos labai padidins mokesčius, o tai turės neigiamų pasekmių verslui.

„Tačiau iš 60 savivaldybių penkios net sumažino tuos mokesčius, o kitos arba paliko juos tokio paties dydžio, arba mokesčiai kilo nedaug“, – sako K. Starkevičius.

„Savivaldybių tarifų pasiskirstymas ir tai, kodėl jie nustato maksimalų tarifą vienam arba kitam, gali būti kvestionuojamas dėl proporcingumo: ar tai yra teisinga? Palyginus 0,01 proc. vienoje savivaldybėje ir 4 proc. kitoje, skirtumas yra 40 kartų“, – teigia S. Dagilytė.

V. Šipelis sako nesiginčijantis dėl koeficientų, bet, jo manymu, kainos yra užkeltos fiktyviai.

Įvedus naujus žemės mokesčio koeficientus žemės ūkio paskirties žemei, ties senuoju, 1,5 proc., liko 16 savivaldybių iš 56, 17 įsivedė didesnį nei buvęs, tačiau neviršija 2,6 proc. Septynios taiko kintantį žemės mokesčio tarifą, o 16 įsivedė mažesnį nei taikė anksčiau.

Siekė atkreipti dėmesį į apleistas žemes

„Įstatymas turėjo tikslą atkreipti dėmesį į apleistas ir nenaudojamas žemes ir suteikė savivaldybėms galimybę tokioms žemėms taikyti iki 4 proc. mokesčių tarifą. Reikėtų pasakyti, kad nedaugelis pasinaudojo tokiu maksimaliu tarifu“, – tvirtina Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros agentūros direktorius Mindaugas Statulevičius.

„Įstatymo leidėjų intencija buvo numatyti aukštesnį tarifą apleistai žemei, kad paskatintų žmones susitvarkyti ją. Priiminėjant šitą įstatymą buvo padarytos teisininkų išvados, kad galima abejoti dėl maksimalaus tarifo apleistai žemei teisėtumo, nes tai tampa kaip bauda. Administracinės nuobaudos gali būti skiriamos apleistai žemei, todėl už tą patį apleistos žemės sklypą galima gauti administracinę nuobaudą ir dar mokėti didesnį mokestį“, – tvirtina S. Dagilytė.

M. Statulevičius sako, kad buvo atkreiptas tiek įstatymo leidėjų, tiek savivaldybių dėmesys, kad dar negalima kalbėti apie ekonomikos pakilimą nekilnojamo turto sektoriuje.

„Galbūt yra tolygus ėjimas ekonominio augimo link, bet skatinti vykdyti tuos mokestinius projektus yra truputį rizikingą“, – mano Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros agentūros direktorius.

Kaip tikina K. Starkevičius, prieš 5 metus apleistų žemių Lietuvoje buvo apie pusę milijono, o šiandien jau skaičiuojama tik 250 tūkstančiai.

Su žemės mokesčio dydžiu yra susijęs ir nuomos mokestis

Ne ką mažiau sunerimę ir žemdirbiai. Žmonės nežino, pagal ką bus skaičiuojami mokesčiai, tad sunku planuoti ir savo išlaidas. Dar didesniu galvos skausmu šis įstatymas tapo ūkininkams, kurie savo dirbamą žemę nuomojasi.

„Su žemės mokesčio dydžiu yra susijęs ir nuomos mokestis. Jei tik mokestį pakeliam, tai pakeliama ir nuomos kaina. Dar nuomininkas turi sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Nors tos išlaidos nėra didelės, bet šitas įstatymas sukūrė įtampą. 2700 000 ha žemės, kurią naudoja žemės ūkio produkcijai gaminti, būtų apmokestinta nuo žemės našumo balo“, – sako Lietuvos Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis.

„Tai tada mes nebežinosim, kaip skaičiuoti, nes toje pačioje kadastrinėje vietovėje gali buti keli tie žemės balai, tada bus sudėtingas tas skaičiavimas“, – mano K. Starkevičius.

Anot J. Kraujelio, žemdirbiai sutinka mokėti ir didesnį mokestį, bet svarbu, kad didesnė jo dalis kauptųsi kokiame nors specialiame žemės fonde, kad tie sumokėti mokesčiai grįžtų žemei.

„Kur tas mokestis eina? Eina į savivaldybę. Savivaldybė turi savo Žemės ūkio skyrius“, – aiškina Seimo narys, buvęs Žemės ūkio ministras K. Starkevičius.

Išpūsto žemės mokesčio išgąsdinti privačios žemės savininkai vis dažniau susimąsto apie jos pardavimą. Registrų centro nustatyta žemės vertė pardavimui itin palanki, tačiau yra kur kas sudėtingiau rasti žmonių, kurie sugebėtų sumokėti tokią sumą už parduodamą žemę.

„Nepatenkinti tie, kurie turi nusipirkę žemę ir nieko joje nedaro. Mano manymu, kiekviena savivaldybė atsižvelgs į tai, jei nurodys priežastis, kodėl negali vystyti to projekto, bet bent jau prižiūrėti žemę tai privalės“, – teigia K. Starkevičius.

„Mums perkainavimas visai nereikalingas. Perkainavimas reikalingas, kai žmogus parduoda arba perka, tada jam aktualu žinoti, kokia kaina perka ir t. t. Pavyzdžiui, kampinis sklypas kainuoja brangiau, o kitas sklypas, kuris yra nuošaliau, už 200 metrų, kainuoja 10 kartų pigiau“, – teigia V. Šipelis.

Kaip tvirtina K. Starkevičius, žemė turi kurti pridedamąją vertę. „Jei mes neauginsim ten grudų, gyvulių, tai mes nesukursim tos pridėtines vertės. Ir čia yra tokia sistema, kuri skatina ūkininkus pasistengti gauti kuo daugiau naudos iš tos žemės, o rajonų savivaldybėms suteikta teisė paskatinti juos“, – tvirtina K. Starkevičius.

Kasmet savivaldybių biudžetus papildo daugiau nei 50 mln. litų, kurie iš gyventojų ir verslininkų surenkami už žemę. Šįmet savivaldybės iš žemės mokesčio tikisi dar daugiau pajamų. Tačiau gali nutikti ir taip, kad jos gali likti ir be nieko.

„Įstatymo įsigaliojimui reikalingus teisės aktus turėjo priimti ne tik Vyriausybė. Turėjo priimti ir savivaldybės, nes nuo šių metų savivaldybės nustato tarifus. Pagal įstatymą, jos tarifus turėjo nustatyti iki gruodžio 1 dienos. Jos tai padarė, tačiau vadovaujantis teisine technika, žiūrint iš tos pusės, kaip suformuotas įstatymas, savivaldybėms iki sausio 1 dienos nebuvo sutekta galimybės, jos neturėjo teisės priimti nutarimus, nes nebuvo įsigaliojęs įstatymas. Jeigu nebus taisoma susidariusi situacija, Vyriausybės atstovas gali kreiptis į teismą ir sakyti, kad savivaldybės nustatyti tarifai negalioja, nes jie priimti tada, kai savivaldybė tokios teisės dar neturėjo“, – teigia vyresnioji „Sorainen“ teisininkė S. Dagilytė.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, iš viso šalyje yra per 939 tūkst. žemės mokesčio mokėtojų, tačiau dėl savivaldybių nustatytų lengvatų šį mokestį moka beveik trys ketvirtadaliai gyventojų ir įmonių. 2010 metais buvo sumokėta 52 mln. litų, 2011 metais – 54 mln. litų, o praėjusiais metais – apie 64 mln. litų.

„Savivaldybės dabar yra tarsi susidariusios situacijos įkaitai. Jos nežino, ar gali planuotis pajamas iš to mokesčio. Neatmestina situacija, kad metų pabaigoje pasirodys, jog jie nieko negauna, nes teismas priims galutinį sprendimą, kad tie tarifai buvo nustatyti neteisėtai ir praktiškai taip visos savivaldybės netektų pajamų iš šito mokesčio“, – sako S. Dagilytė.

Specialistų teigimu, dabartinė valdžia bus priversta narplioti žemės mokesčio rebusą. Greičiausiai to gali imtis premjero Algirdo Butkevičiaus suburta darbo grupė mokesčių klausimams spręsti.