Pasaulį valdyti padeda ir GMO

Tikra tiesa: galima visą gyvenimą žiūrėti į krentančius obuolius ir nieko nežinoti apie Niutono dėsnį. Arba visą gyvenimą tame sode nenaudoti jokios chemijos (pirštais nurankioti kenkėjus nuo žiedų) ir nenumanyti, kad bemaž kasdien ant savo pietų stalo pasidedi baisiausią nuodą glifosatą, kurio likučiais „maitiniesi“ podraug su genetiškai modifikuotu maistu (GMO). Apie tai kalbamės su verslininku Arūnu Povilu PALIULIU, kadaise buvusiu grūdų prekybos rinkos dalyviu, apskritai smalsiu ir šviesiu žmogumi.

- Prisipažinkit atvirai: kokie genetiškai modifikuoti produktai puikavosi ant jūsų naujamečio stalo?

- Stalas buvo lietuviškas. Silkė? Ne. Žąsinas tikrai ne, rauginti kopūstai ar burokėliai - irgi ne; bulvės galėjo būti, bet labai abejoju, - jos čia augintos. Todėl galėjo būt desertai.

- Matyt, esat prisiekęs maisto etikečių skaitovas?

- Stengiuosi, bet kartais taip detaliai parašyta, kad negali įskaityt. Vis dėlto kiekvieną kartą, kai matau aibę priedų - druskos, cukraus, konservantų, skonio stipriklių, dažiklių ir net išvardytų vitaminų ar mineralų, aš to produkto neperku. Kitaip tariant, labai retai perku konservuotą ar maistą plastiko pakuotėmis ne tik dėl GMO, bet ir dėl tų hormonų bei įvairiausios chemijos. Mano kasos veikla ir taip hiperaktyvi dėl tų hormonų; gali būti, kad to priežastis - australiška jautiena, kurią valgau jau aštuonerius metus ir dideliais kiekiais. Manoma, kad hormonais skatintų galvijų produktai paaugliams provokuoja ankstyvą lytinę brandą. Ir ne tik gyvulininkystės ūkio produktai. Leiskit pasakyti, kad 60 proc. žuvų ir visų jūros gėrybių pasaulyje yra auginama žuvų fermose, o kas atvežta į Lietuvą - visi 90 proc.

- Turbūt girdėjote apie precedento neturintį atvejį, kai metų pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose pagaliau leista auginti maistui genetiškai modifikuotas lašišas.

- Apskritai šiandien sunku rasti kokį nors maisto produktą, kuriame nebūtų kenksmingų medžiagų.

- Prieiname prie minties, kad GMO neturėtume baimintis, nes, šiaip ar taip, viskas užteršta?

- Įtariu, kad fermose išaugintose lašišose perpus mažesnis omega-3 riebalų rūgščių kiekis nei laukinėse yra būtent dėl GMO, tačiau negaliu to pagrįsti. Norvegijos įstatymai draudžia genetinius perdirbinius, tačiau žuvų ir gyvulių pašaruose galima surasti devyniolika genetiškai modifikuotų ingredientų. Šiandien mes nežinome visų GMO pasekmių, nes kokie nors pastebimi defektai, genetiniai nukrypimai ar organizmo imuniteto sumažėjimas gali išryškėti tik trečioje kartoje ar per 20 arba 50 metų, kai bus nebeįmanoma atsukti laikrodžio. Pernai Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino, kad GMO palydovas glifosatas (herbicidas, žinomas „Roundup“ pavadinimu) kenkia imuninei sistemai ir didina vėžio riziką. Nors dar nėra pakankamai tyrinėjimų dėl žmonių, bet tuo suduotas nemenkas smūgis visai „genetiškai modifikuotai visuomenei“... Glifosatą greičiausiai tektų kaltinti ir dėl bičių orientacijos sutrikdymo, kai jos nebesugeba rasti savo avilių ir jų šeimos nyksta; taip kyla problemų ir dėl augalų apvaisinimo. Matyt, jo likučių esama ir higieninių įklotų, pagamintų iš genetiškai modifikuotos medvilnės, sudėtyje.

- Šit prancūzų mokslininkams pavyko įrodyti, kad net labai nedidelė „Roundup“ dozė sukelia žmogaus organizmo ląstelių pažeidimus. Sako, šis straipsnis mokslo leidinyje paskui buvo atšauktas, t.y. pripažintas klaida. Žinoma, šiais laikais informacija yra itin nepatikimas reikalas.

- Vargšas pilietis sunkiai prieina prie tos informacijos. Genetiškai modifikuotų organizmų kūrėjai ir gamintojai puikiai dirba savo darbą, pasirišę akademikus, tyrinėtojus ir ypač juristus, kad tie teisybę susukiotų jiems reikiama linkme, suniekindami tyrinėtojus ir jų rezultatus labai ilguose sudėtinguose teismo procesuose... Biogenetinės įmonės, taip įsitvirtinusios tarp politikų, ypač Vašingtone ir Briuselyje, kad jų žodžiai beveik nediskutuojami. Prisiminkime Arpadą Paštai (Pasztai), vengrų kilmės anglą, biologą genetiką, ko gero, ilgiausiai tyrinėjusį genetiškai modifikuotus organizmus savo laboratorijose; kai jis pasiuntė signalą Anglijos žiniasklaidai turįs abejonių dėl GMO, pabrėžiu, tik abejonių, kad genetiškai modifikuoti organizmai gali turėti nepageidaujamų pasekmių, tą patį vakarą premjeras Tonis Bleras (Tony Blair) sulaukė skambučio iš JAV prezidento Džordžo Bušo (George Bush): jam buvo pasakyta nutildyti tą Arpadą. Daugiau kaip trisdešimt metų dirbęs tiriamąjį darbą britų mokslų akademijos garbingas narys netrukus buvo priverstas ieškoti kito darbo. Esu beveik šimtu procentų įsitikinęs: jei kas imtų ir paviešintų tą informaciją, ji nebūtų visapusiškai palanki GMO platintojams.

- Jėgos gan nelygios: neatsitiktinai nepriklausomų tyrimų yra vos vienas kitas, o tyrimų, finansuojamų kompanijų, kurios suinteresuotos GMO sklaida, - pakankamai.

- Banginiai prieš liliputus. Tokia pasaulio istorija. Genetiškai modifikuotus augalus masiškai imta auginti ir tiekti rinkoms nuo 1995 metų. JAV biotechnologijų gigantė „Monsanto“ genetiškai modifikuoja kultūras, kurios tampa atsparios jų sukurtam herbicidui glifosatui („Roundup“). Metodas efektyviai naikina piktžoles, kelia derlingumą, tačiau herbicido likučiai patenka į aplinką, gyvūnų ir žmonių maisto grandinę. Kompanija atlieka nemažai tyrimų, tačiau riboja priėjimą prie jų rezultatų. Jie nesidalija ne tik išvadomis, bet ir metodais. Jie samdosi aukšto lygio mokslininkus institutuose arba dažniau universitetuose, kurie yra arba lojalūs jų veiklos atžvilgiu, arba lengvai įstatomi į pageidaujamas vėžes. Pavyzdžiui, garsiausias „Monsanto“ advokatas du kartus iškeitė advokatų kontorą į pareigas JAV federalinėje vaistų ir maisto agentūroje - kuravo naujus įstatymų projektus. Iškalbingos pareigos. Farmakologai irgi dažniau tarnauja ne mokslo pasauliui, o verslui, tam, kas skiria lėšas tyrimams, užsakomiems vos ne kaip iš restorano meniu. Neabsoliutinu, tačiau tyrinėtojai dirba mėnesius ir metus, kad patvirtintų, kas jiems prisakyta.

- Žodžiu, tiek viena, tiek kita pusė yra vienodai tendencingi - stengiasi įrodyti tai, ką nori arba ką reikia.

- Taip, nėra susišnekėjimo, nes komercija, t.y. labai dideli pinigai, žlugdo dialogo galimybę. Liūdina ir tai, kad ne tik netoleruojami šia tema debatai mokslo sluoksniuose, bet tiek gamintojui, tiek vartotojui dozuojama informacija arba jos išvis nėra. Todėl šiandien nežinomos jokios normos, kurios leistinos ir kurios būtų nepriimtinos. Kita vertus, reikia pripažinti, jog genetiškai modifikuoti augalai esti atsparesni kenkėjams ir leidžia naudoti mažiau herbicidų ir insekticidų. Per pastaruosius 20 metų žemės sektoriaus produktyvumas padidėjo daugybę kartų ir galimybės jį didinti ateityje yra ribotos. Šiandien žemdirbystės plotai pasaulyje, įskaitant ir ganyklas bei sodus, sudaro apie du milijardus hektarų. Mažiau nei du šimtai milijonų hektarų dar galėtų būti kultivuojami maistui, tačiau didžioji jų dalis nusidriekusi Brazilijoje, Amazonės džiunglėse, regione, kuris visuotinai laikomas planetos plaučiais. Kitas regionas - Pietryčių Azijoje (Papua Gvinėjoje, Indonezijoje ir salose), bet „žalieji“ tam priešinasi, ir labai teisingai daro. Aišku, čia dar nėra išsemtos visos galimybės, ypač Rusijoje ir Ukrainoje, kur dar milžiniški plotai teduoda po dvi tris tonas grūdų iš hektaro (prieš dešimt metų aš pats skaudžiai apsigavau investuodamas į Ukrainos žemės ūkį). Jeigu ta žemė būtų dirbama prancūzo, anglo, vokiečio ar lietuvio, gautum 8 ir 10 tonų...

Kadangi po pusės amžiaus prognozuojamas planetos gyventojų skaičius turėtų išaugti arti dešimties milijardų (šiandien beveik 7,3 milijardo), maisto pramonininkai supranta, kad pagaminti dvigubai daugiau maisto produktų vien didinant žemės ūkio efektyvumą nepavyks ir GMO gali būti išeitis. Jau dabar daugelis pagrindinių žemės ūkio kultūrų - kukurūzai, sojos, rapsai, bulvės, ryžiai - yra genetiškai modifikuoti. Jie paplitę visame pasaulyje ir, mano labai liūdnu įsitikinimu, šis procesas yra negrįžtamas. Tiesa, Europa pernai priėmė direktyvą, pagal kurią kiekvienai ES valstybei narei leista pačiai spręsti - auginti genetiškai modifikuotas kultūras ar ne.

- Lietuva, Latvija, Lenkija ir dar septynios ES šalys tarė „ne“.

- Gerai, bet vokiečiai, anglai, prancūzai pasakė „taip“.

- Iš dalies.

- Jei iš dalies, tai visiškai, nes sėklai nėra pasienio kontrolės iš vieno lauko į kitą, iš vienos valstybės į kitą. Mano gydytojas - labai šviesus žmogus, filosofas, praktikuojantis prevencinę mediciną ir gydymą natūraliais būdais, - pataria man neimti į širdį viso pasaulio problemų, nes tuo tik apsunkinu savo gyvenimą ir vis tiek nieko nepakeisiu. Sako, geriau valgyk ekologišką maistą, savo užaugintus ar tiesiai iš ūkininko pirktus produktus, nes net ekologinio maisto skyriuose esama visko. Šiuo atžvilgiu jis visiškai teisus, prisimenu, kaip Berluskonio (Berlusconi) globotiniai Ukrainoje, užsitikrinę Vladimiro Vladimirovičiaus „stogą“, man siūlė sandėrį: ūkį deklaruot kaip ekologišką, bet jo nuostatus taikyti tik 5 proc. kviečių, likusiai daliai jie išrūpintų reikiamą sertifikatą ir pardavinėtų kaip ekologiškus Italijoje, Austrijoje ir Slovėnijoje. Aš, žinoma, atsisakiau, bet gal kitas sutiktų.

Štai po poros metų JAV ir Kanadoje ant prekystalių turėtų pasirodyti „superžuvis“ - genetiškai modifikuota lašiša. Kas gali užtikrinti, kad ji, gink Dieve, nepaklius į gamtos telkinius, kur neršia laukinės lašišos? Ir kas bus, jeigu paklius? Mums sako, nieku gyvu. Mums laidavo ir dėl pabėgėlių, tačiau vienas Paryžiaus žudynių vadeiva kelis kartus kaip niekur nieko prasmuko pro sustiprintas policininkų užtvaras ir gavo progą pasijuokti iš tokios kontrolės. Laukinė lašiša - viena maistingiausių Dievo dovanų šiame pasaulyje, o kėsinimasis į jos genetiką prilygsta nusikaltimui prieš Dievą, prieš gamtą ir prieš žmones.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“